Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Gerasis Dieve...

Simona žengtelėjo arčiau.

— Kur jis? — paklausė garsiau.

— Nežinau, jis pats nežinojo, jis nieko nežino...

— Ką jis sakė?

— Kad guli automobilyje.

— Ar jis sužeistas?

— Nemanau.

— Bet ką...

— Palauk. Duok telefoną, gal galėsime atsekti, iš kur skambinta.

— Kam skambinsi?

— Policijai. Turiu ryšių...

— Pakalbėsiu su tėčiu, bus greičiau.

Ji paėmė telefoną, o Erikas atsisėdo ant žemo suolo prieškambaryje. Viduje buvo šilta, ėmė kaisti veidas.

— Pažadinau? Tėti, man reikia... Atvažiavo Erikas, jis kalbėjo su Benjaminu. Padėk atsekti vietą. Nežinau. Ne, aš ne... šnekėkis su juo...

Erikas atsistojo ir sumosavo ranka rodydamas, kad nenori, bet visgi paėmė ragelį ir atsiliepė:

— Alio.

— Papasakok, kas atsitiko.

— Norėjau kalbėti su policija, bet Simona pasakė, kad tu išsiaiškinsi greičiau.

— Ji teisi.

— Benjaminas skambino man prieš pusvalandį. Jis nieko nežinojo, nei kur yra, nei kas jį pagrobė. Pasakė tik tiek, kad guli automobilyje... Mums besikalbant, automobilis sustojo, Benjaminas išgirdo žingsnius, paskui kažką sušuko ir pokalbis nutrūko.

Simona vos tramdė verksmą.

— Ar jis paskambino iš savo telefono?

— Taip.

— Nes jis buvo išjungtas... Bandžiau susekti jį dar užvakar. Juk žinai, net nenaudojami telefonai siunčia signalus artimiausiai stočiai.

Kenetas greitai paaiškino, kad teleryšio operatoriai privalo padėti policijai pagal telekomunikacijų įstatymo 25 ir 27 paragrafus, jei minimali bausmė už tiriamą nusikaltimą gali būti mažiausiai dveji metai kalėjimo.

— Ką jie gali sužinoti? — paklausė Erikas.

— Koordinačių tikslumas gali varijuoti, tai priklauso nuo stočių ir perdavimo kokybės, bet jei pasiseks, greitai sužinosime vietą maždaug šimto metrų tikslumu.

— Paskubėk, turi paskubėti.

Erikas perdavė ragelį Simonai.

— Ką pasidarei skruostui? — paklausė jis.

— Ką? A, nieko tokio.

Juodu pažiūrėjo vienas į kitą. Abu pavargę ir sudirgę.

— Ar nori pasilikti, Erikai?

Jis linktelėjo, pastovėjo, tada nusispyrė batus ir pamatęs, kad Benjamino kambaryje šviečia kompiuterio monitorius, nuėjo ten.

— Ką nors aptikai?

Simona sustojo tarpduryje.

— Kelis Benjamino ir Aidos laiškus. Atrodo, kad jiems kažkas grasino.

— Kas?

— Nežinau. Tėtis aiškinasi.

Erikas atsisėdo prie kompiuterio.

— Benjaminas gyvas, — pasakė jis tyliai ir ilgai žiūrėjo žmonai į akis.

— Taip.

— Neatrodo, kad Josefas Ekas būtų su tuo susijęs.

— Girdėjau tavo žinutę telefono atsakiklyje. Sakei, kad jis nežino, kur mes gyvename. Bet jis juk skambino tau į namus, vadinasi, gali...

— Tai visai kas kita.

— Tikrai?

— Pokalbį sujungė sekretorė. Aš prašiau jos, kad sujungtų, jei būtų svarbu. Josefas neturi nei mūsų adreso, nei telefono numerio.

— Bet kažkas pagrobė Benjaminą ir paguldė jį automobilyje...

Simona nutilo.

Erikas perskaitė Aidos laišką, kuriame ji apgailestavo, kad Benjaminas gyvena melagių namuose. Tada atidarė prisegtą dokumentą, kuriame buvo naktį su blykste daryta nuotrauka: gelsvai žalia laukinė pieva. Regis, kad arčiau žemos nudžiūvusios gyvatvorės ji truputį įdubusi. Už jos — ruda medinė tvora. Ryškiai apšviestame pakraštyje matėsi žalias plastikinis krepšys lapams ir kažkas panašaus į bulvių dirvą.

Erikas tyrinėjo nuotrauką, mėgindamas suprasti, ką buvo mėginta nufotografuoti, gal kur nors slypi ežys ar kirstukas, gal tamsoje už ryškios šviesos matosi žmogus, koks nors veidas. Tačiau nieko neįžiūrėjo.

— Kokia keista nuotrauka, — sušnibždėjo Simona.

— Gal Aida prikabino ne tą nuotrauką.

— Gal todėl Benjaminas šį laišką išmetė.

— Turėsime apie tai pakalbėti su Aida...

— Benjamino vaistai, — suaimanavo Simona.

— Žinau.

— Ar suleidai jam antradienį?

Erikui nespėjus atsakyti, Simona išėjo iš kambario į virtuvę. Vyras nusekė iš paskos. Simona stovėjo prie lango ir šnypštė nosį popierinio rankšluosčio gabalėliu. Erikas ištiesė ranką, norėdamas ją paglostyti, bet žmona pasitraukė. Erikas tiksliai žinojo, kada suleido paskutinę dozę. Tas preparatas padeda kraujui krešėti, apsaugo nuo spontaniško smegenų kraujavimo, nuo nukraujavimo, kuris gali kilti net ir dėl staigaus judesio.

— Vaistus suleidau antradienio ryte, po devynių dešimt. Jis ketino čiuožinėti pačiūžomis, bet vietoj to išvažiavo su Aida į Tenstą.

Simona linktelėjo ir šniurkščiodama ėmė skaičiuoti:

— Šiandien sekmadienis. Jam reikėtų suleisti vaistus rytoj arba poryt, — sušnabždėjo ji.

— Jam neiškils rimto pavojaus dar bent kelias dienas, — ramino ją Erikas.

Jis pažiūrėjo į žmoną, jos pavargusį veidą, gražius bruožus, strazdanas, džinsus žemu liemeniu, išlindusį geltonų kelnaičių kraštelį. Jis norėtų čia pasilikti, tik pasilikti, norėtų kartu miegoti. Iš tikrųjų norėtų mylėtis su ja, bet žinojo, kad dar per anksti, per anksti net mėginti, per anksti leisti norams užgimti.

— Eisiu, — sumurmėjo jis.

Simona linktelėjo.

Juodu pažiūrėjo vienas į kitą.

— Paskambink, kai Kenetas atseks pokalbio vietą.

— Kur tu?

— Turiu dirbti.

— Miegi darbo kabinete?

— Tai gana patogu.

— Gali miegoti čia.

Jis nustebo ir staiga nežinojo, ką pasakyti. Tačiau šios tylios akimirkos užteko, kad Simona jo reakciją suprastų kaip abejonę.

— Tai ne kvietimas į lovą, — pridūrė ji skubiai. — Neprisigalvok ko nors.

— Tu taip pat.

— Ar tu persikraustei pas Danielą?

— Ne.

— Mudu nebegyvename kartu, — pareiškė ji pakeltu tonu. — Todėl gali nemeluoti.

— Gerai.

— Kas gerai?

— Persikrausčiau pas Danielą, — sumelavo jis.

— Puiku, — sušnibždėjo Simona.

— Taip.

— Neketinu klausti, ar ji jauna, graži ir...

— Taip.

Jis išėjo į prieškambarį, apsiavė ir uždarė paskui save duris. Palaukė, kol ji užrakino ir užkabino grandinėlę, o tada nusileido laiptais.

31

Pirmadienio rytas, gruodžio keturioliktoji

Simoną pažadino suskambęs telefonas. Pro atitrauktas užuolaidas sklido žiemiškos saulės šviesa. Iš pradžių kilo mintis, kad skambina Erikas, bet paskui suvokė, kad jis neskambins, kad jis šįryt nubus šalia Danielos. Simona pasijuto labai vieniša.

Ji paėmė telefoną nuo naktinio stalelio ir atsiliepė:

— Klausau.

— Simona? Čia Ylva. Bandau prisiskambinti tau jau kelintą dieną.

Sprendžiant iš balso, Ylva buvo labai susijaudinusi. Laikrodis rodė jau dešimtą.

— Mano galva užimta kitais reikalais, — atšovė Simona šaltai.

— Benjamino nerado?

— Ne.

Ylva nutilo. Lange kažkas sumirgėjo ir Simona pamatė, kaip nuo priešais esančio namo stogo byra dažai. Vyrai ryškiai geltonais rūbais grandė apsilaupusią skardą.

— Atleisk, netrukdysiu.

— Kas atsitiko?

— Rytoj vėl atvyks revizorius, kažkas nesutampa. O aš nesugebu galvoti, kai Norenas beldžia į duris.

— Beldžia?

Ylva išleido kažkokį nepaaiškinamą garsą.

— Jis buvo atėjęs su guminiu plaktuku ir tvirtino kuriąs modernų meną, — paaiškino Ylva bodėdamasi. — Jis nebetapąs akvarelių, dabar ieškąs spragų mene.

— Tegul užsiima tuo kur nors kitur.

— Jis sudaužė Peterio Dalo dubenį.