Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Tavo reikalai baigti?

— Po dešimties minučių.

— Pasiimsiu automobilį, jis stovi prie ligoninės.

— Paskambink, kai atvažiuosi, aš išeisiu.

— Gerai, iki.

Pasiėmęs puodelį ir likusią bandelę, Kenetas išėjo į gatvę. Šaltis buvo žvarbus ir sausas. Vienas šalia kito žingsniavo keli mokinukai. Vienas dviratininkas pervažiavo sankryžą, nardydamas tarp automobilių. Keneta sustojo prie perėjos ir paspaudė šviesoforo mygtuką. Jam atrodė, kad pamiršo kažką svarbaus, kad buvo kažką pastebėjęs, bet nesumojo išsiaiškinti. Gatve lėkė automobiliai. Tolumoje girdėjosi policijos sirenos. Kenetas gurkštelėjo kavos per skylutę dangtelyje ir dirstelėjo į moterį, laukiančią anapus gatvės su drebančiu šuneliu. Visai šalia Keneto pravažiavo sunkvežimis, drebindamas žemę. Už nugaros pasigirdo kikenimas, dirbtinis, kaip jam pasirodė. Staiga kažkas jį stipriai pastūmė. Kad išlaikytų pusiausvyrą, jis žengė kelis žingsnius į važiuojamąją dalį, atsisuko ir pamatė dešimtmetę mergaitę, kuri spoksojo į jį išpūtusi akis. „Tikriausiai tai ji pastūmė, — spėjo jis pagalvoti, — aplinkui daugiau nieko nėra” Tą pačią akimirką išgirdo cypiančius stabdžius ir jį pargriovė neįtikėtina jėga, lyg kas būtų trenkęs per kojas didžiuliu kūju. Sprandas trakštelėjo, kūnas iškart tapo minkštas ir nevaldomas. Kenetas krito visu ilgiu ir jį apgaubė tamsa.

33

Pirmadienio popietė, gruodžio keturioliktoji

Erikas Marija Barkas sėdėjo savo kabinete prie rašomojo stalo. Blyški šviesa skverbėsi per langą į tuščią vidinį ligoninės kiemą. Plastikinėje dėžutėje su dangteliu dar buvo salotų likučių. Šalia stalinio šviestuvo su rožiniu gaubtu stovėjo dviejų litrų kokakolos butelis. Erikas atsispausdino Aidos atsiųstą nuotrauką ir ėmė ją tyrinėti: ryški blykstės šviesa tamsoje sukūrė šviesią erdvę, kurioje matėsi laukinė pieva, gyvatvorė ir tvora. Nors jis tyrinėjo nuotrauką, įbedęs į ją nosį, vis tiek nesuprato, koks objektas buvo įamžintas iš tikrųjų. Laikė nuotrauką prie pat akių, mėgindamas įžvelgti, ar kas nors yra plastikiniame segtuve.

Erikas pagalvojo, jog reikia paskambinti Simonai ir paprašyti, kad ji perskaitytų laišką pažodžiui, — ką tiksliai Aida parašė Benjaminui ir ką jis atsakė. Bet paskui nutarė, kad jiems geriau nesikalbėti. Jis negalėjo suprasti, kodėl buvo toks šiurkštus ir pasakė turįs romaną su Daniela. Gal tik todėl, kad troško, jog Simona jam atleistų, ir todėl, kad žmona juo netikėjo.

Staiga vėl prisiminė Benjamino balsą, kai jis paskambino iš bagažinės, — kaip jis stengėsi būti drąsus. Iš medinės dėžutės Erikas išsiėmė rožinę citodono kapsulę ir nurijo ją, užsigerdamas šalta kava. Ranka pradėjo taip drebėti, kad buvo sunku padėti puodelį atgal ant lėkštutės.

„Bagažinėje Benjaminas buvo siaubingai išsigandęs, — pagalvojo Erikas. — Jis norėjo išgirsti mano balsą, nieko nesuprato, nežinojo, kas jį pagrobė, kur jį veža.”

Kiek laiko gali prireikti, kol išsiaiškins, iš kur skambinta? Erikas suirzo pagalvojęs, kad atidavė šį reikalą į uošvio rankas. Bet jeigu jis suras Benjaminą, visa kita nesvarbu.

Erikas paėmė ragelį. Reikia paskambinti policijai ir paskubinti. Jis norėjo sužinoti, ar jiems pavyko, gal jau turi kokį įtariamąjį. Erikas paskambino ir paaiškino, koks reikalas, tačiau buvo sujungtas ne su tuo pareigūnu, todėl turėjo skambinti iš naujo. Tikėjosi pakalbėti su Jonu Lina, bet jį sujungė su jaunesniuoju policininku Fredriku Stensundu, kuris patvirtino tvarkąs Benjamino Barko dingimo ikiteisminį tyrimą. Pareigūnas buvo labai supratingas ir pasisakė pats turįs paauglių vaikų:

— Kai jie kur nors išėję, negaliu užmigti visą naktį. Žinau, kad laikas duoti jiems savarankiškumo, bet...

— Benjaminas ne vakarėlyje, — priminė Erikas sunkia širdimi.

— Žinoma. Juk atsirado tam tikrų duomenų, kurie prieštarauja...

— Jis pagrobtas, — nutraukė jį Erikas.

— Aš suprantu, kaip jūs jaučiatės, bet...

— Benjamino paieška nėra prioriteto reikalas, — užbaigė jo sakinį Erikas.

Policininkas nutilo, porą kartų giliai įkvėpė ir tęsė toliau:

— Man svarbu tai, ką jūs sakote, ir galiu patikinti, kad dedame visas pastangas.

— Tai pasistenkite išsiaiškinti, iš kur skambinta.

— Tai ir darome, — prabilo Stensundas griežčiau.

— Labai prašau, — tarė Erikas tyliai ir padėjo ragelį.

Jis sėdėjo su rageliu rankoje. „Jie turi atsekti, iš kur skambinta. Turime sužinoti vietą, apibrėžtą tašką žemėlapyje, kryptį, — dabar mums gali padėti tik tai. Juk Benjaminas pasakė tik tiek, kad girdėjo balsą. Lyg iš po apkloto, — pagalvojo Erikas, bet nebuvo įsitikinęs, ar gerai prisimena. — Ar Benjaminas tikrai sakė, kad girdėjo duslų balsą? Gal tai buvo tik murmesys, panašus į balsą, gal jis negirdėjo jokių ką nors reiškiančių žodžių” Erikas perbraukė sau per burną, pažiūrėjo į nuotrauką ir paklausė savęs, ar kas nors galėtų būti toje aukštoje žolėje, kurioje nieko nesimato. Jis atsilošė ir užmerkė akis, tačiau tas vaizdas išliko: gyvatvorė ir ruda tvora švysčiojo rožine spalva, o gelsvai žalia kalva pasidarė tamsiai mėlyna ir pamažu sklaidėsi. „Kaip medžiaga uždengtas naktinis dangus”, — pagalvojo Erikas ir tą pačią akimirką prisiminė, kad Benjaminas minėjo pilaitę.

Jis atsimerkė ir atsistojo. Duslus balsas paminėjo kažkokią pilaitę. Ir kaip jis galėjo pamiršti. Juk prieš automobiliui sustojant, Benjaminas kalbėjo apie pilaitę.

Vilkdamasis viršutinius drabužius, Erikas bandė prisiminti, kur yra matęs tokį namą. Tokių nedaug. Vieną yra matęs į šiaurę nuo Stokholmo, netoli Rosešbergo. Jis greitai prisiminė kelią: važiuoti pro Edo bažnyčią, per Runbį, tada per alėją, per kalvą, pro kolektyvinius sodus, žemyn link Melareno ežero. Neprivažiavus senovinės kapavietės prie Runsos tvirtovės, prie vandens kairėje pusėje stovi pastatas, panašus į sumažintą medinę pilį su bokšteliais ir verandomis, išpuoštą gausybe medžio raižinių.

Erikas nuskubėjo koridoriumi, bandydamas prisiminti iškylą automobiliu su Benjaminu. Jie apžiūrėjo senovinę vikingų kapavietę, vieną didžiausių Skandinavijoje. Abu stovėjo žole apaugusioje elipsėje, sustatytoje iš didelių pilkų lauko akmenų. Buvo vasaros pabaiga, karšta. Erikas prisiminė tvankumą ir drugelius ant stovėjimo aikštelės žvyro, kaip jie susėdo į prikaitusį automobilį ir nuvažiavo atsidarę visus langus.

Leisdamasis liftu į garažą, Erikas prisiminė, kad už kelių kilometrų jis pasuko į kelkraštį, sustojo ir parodęs pilaitę, juokais paklausė Benjamino, ar tas norėtų ten gyventi. „Kur?” — paklausė Benjaminas. „Pilaitėje”, — pasakęs jis, bet negalėjo prisiminti, ką sūnus atsakė.

Saulė jau leidosi. Lankytojų automobilių aikštelėje prie Neurologijos skyriaus užšalusiose balose žybčiojo įkypi spinduliai. Pasukus link pagrindinio įėjimo, po ratais sugirgždėjo ant asfalto pabertas žvyras.

Erikas suvokė, kad Benjamino minėta pilaitė greičiausiai nėra ta, kur jis dabar važiuoja, bet negalima atmesti, kad tai įmanoma. Jis važiavo Europos greitkeliu numeris 4. Temo, prieblandoje darėsi sunkiau ką nors įmatyti, ir Erikas ėmė markstytis. Kad temsta, jis suvokė tik tada, kai dangaus pakraščiai nusidažė mėlynai.

Po pusvalandžio vyras privažiavo pilaitę. Per tą laiką jis keturis kartus mėgino prisiskambinti Kenetui, nes norėjo paklausti, ar jis sužinojo, iš kur skambinta, bet uošvis neatsiliepė. Erikas jam taip pat nepaliko jokios žinutės.