Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

* * *

Erikas atrakino dokumentų spintą ir ėmė ieškoti. „Kažkur čia. Žinau, kad čia turiu užrašus apie ją.”

Kai jo pacientai dėl kokių nors priežasčių pasielgdavo kitaip, nei buvo galima tikėtis, jeigu jų elgsena neatitikdavo būsenos, Erikas visada išsaugodavo medžiagą, kol neišsiaiškindavo elgsenos nukrypimų.

Tai būdavo užrašai, pastabos ar koks nors pamirštas daiktas. Jis pastūmė į šoną popierius, užrašų sąsiuvinius, lapelius ir kvitus su pastabomis, išblukusias nuotraukas plastikiniame aplanke, išorinį kietąjį diską, kelis dienoraščius iš to laiko, kai jis tikėjo visišku atvirumu tarp paciento ir gydytojo, ir piešinį, kurį vienas traumuotas vaikas nupiešė naktį. Ten dar buvo garso ir vaizdo juostų su paskaitomis, Hermano Brocho knyga, pilna pastabų. Erikas stabtelėjo, širdis suspurdėjo. Ant vienos vaizdajuostės buvo lapelis, pritvirtintas ruda gumyte. Ant vaizdajuostės nugarėlės buvo užrašyta tik „Erikas Marija Barkas, 14”. Jis ištraukė lapelį, pakreipė lempą ir atpažino savo rašyseną — „PILAITĖ”.

Kūnu nubėgo šiurpas, plaukai pasistojo piestu. Erikas girdėjo tiksint savo rankinį laikrodį. Smilkiniuose tvinksėjo, širdis ėmė plakti smarkiau. Erikas atsisėdo ant kėdės, vėl pažiūrėjo į vaizdajuostę, drebančiomis rankomis surinko ūkinio skyriaus numerį ir paprašė, kad jam atneštų vaizdo grotuvą. Sunkiomis kojomis nupėdino iki lango, praskėtė žaliuzių juosteles ir pažiūrėjo į vidinį kiemelį, padengtą šlapiu sniegu. Lėtai ir kiek įstrižai krito sunkios snaigės ir leidosi ant lango stiklo, blyško ir tirpo nuo jo šilumos. Erikas teigė sau, kad gal čia tik sutapimai, keisti atsitiktinumai, bet tuo pat metu suvokė, kad kelios dėlionės dalelės gali atitikti viena kitą.

Užteko žodžio „PILAITĖ” ir jis grįžo į praeitį, į tą laiką, kai dar užsiiminėjo hipnoze. Jis suvokė, kad prieš savo valią teks prieiti prie tamsaus lango ir pamėginti suprasti, kas slypi už atspindžių ir atšvaitų, kuriuos sukūrė prabėgęs laikas.

Į duris pasibeldė ūkvedys. Erikas atidarė, pasirašė užsakymo lapą ir įtraukė į vidų vežimėlį su televizoriumi ir seno modelio vaizdo grotuvu.

Jis įkišo vaizdajuostę į grotuvą, užgesino šviesą ir atsisėdo.

— Jau buvau beveik pamiršęs, — tarė sau ir paspaudė nuotolinio valdymo pultelio mygtuką.

Sumirgėjo vaizdas, sutraškėjo, spragtelėjo, o paskui Erikas išgirdo savo paties balsą. Sprendžiant iš jo, turėjo būti peršalęs. Be jokio entuziazmo sumurmėjo vietą, datą, valandą ir komentarą: „Mes turėjome trumpą pertrauką, bet vis dar esame pohipnozinėje būsenoje.”

„Praėjo daugiau kaip dešimt metų”, — pagalvojo Erikas. Kameros stovas buvo pakeltas, vaizdas sujudėjo. Objektyvas buvo nukreiptas į puslankiu sustatytas kėdes. Paskui objektyve pasirodė jis pats ir pradėjo stumdyti kėdes. Jis dešimčia metų jaunesnis, judėjo lengvai ir žvaliai. Erikas žinojo, kad dabar yra kitoks. Įraše jis dar nepražilęs, dar nėra gilių raukšlių kaktoje ir aplink burną.

Pasirodė pacientai. Jie vangiai susėdo ant kėdžių. Keli pusbalsiu kalbėjosi tarpusavyje. Vienas nusijuokė. Vaizdajuostės kokybė prasta, pacientų veidai neryškūs, buvo sunku suprasti, kas yra kas.

Išgirdęs savo duslų balsą, Erikas nurijo gumulą gerklėje. Įraše jis įspėjo, kad laikas pratęsti seansą. Vieni pacientai šnekučiavosi, kiti tylėjo. Sugirgždėjo kėdė. Jis stovėjo prie sienos ir kažką užsirašė į sąsiuvinį. Staiga kažkas pasibeldė į duris ir įėjo Eva Blau. Ji buvo susijaudinusi, ant kaklo ir skruostų matėsi raudonos dėmės. Erikas paėmė jos paltą ir pakabino, palydėjo į grupę, trumpai pristatė ir pasiūlė sėstis. Kiti abejingai linktelėjo, kažkas galbūt sušnabždėjo „labas”, pora žmonių nekreipė į ją dėmesio, tik sėdėjo nudūrę akis.

Erikas prisiminė, kokia buvo bendra nuotaika: grupės nariai buvo paveikti pirmosios hipnozės seanso dalies, juos trikdė nauja pacientė. Kiti jau buvo susipažinę ir pradėję tapatintis su vieni kitų istorijomis.

Grupėje dažniausiai būdavo aštuoni asmenys. Seansų tikslas — per hipnozę ištirti vienas kito praeitį ir priartėti prie skausmingo taško. Hipnozė visada vykdavo grupės akivaizdoje ir kartu su grupe. Metodo esmė — visi turėjo tapti vienas kito išgyvenimų liudininkais, — hipnozinio atvirumo metu jie turėjo pasidalyti skausmu ir gedėti drauge, kaip būna per kolektyvines katastrofas.

Eva Blau atsisėdo ant laisvos kėdės ir akimirką dirstelėjo tiesiai į objektyvą. Jos žvilgsnis buvo atšiaurus ir priešiškas.

„Ši moteris prieš dešimt metų buvo įsilaužusi į mano namus. Bet ką ji dar padarė, ką ji pavogė?”

Erikas stebėjo save, kaip pradėjo antrą seanso dalį, užsimindamas apie pirmąją, o paskui perėjo prie laisvų, žaismingų asociacijų, kad visiems pakeltų nuotaiką, kad pacientai pajustų, jog tam tikras žaismingumas įmanomas nepaisant tamsių, bedugnių požeminių srovių, kurios visą laiką išryškėdavo jų kalboje ir veiksmuose. Erikas atsistojo priešais grupę ir pradėjo seansą:

— Pradėsime nuo minčių ir asociacijų, kilusių per pirmąją seanso dalį. Gal kas nors nori pakomentuoti?

— Aš sutrikau, — pasakė jauna, stambi, ryškiai išsidažiusi moteris.

— Man sukėlė įtampą, — prisipažino Jusis iš Norlando regiono. — Viskas baigėsi taip greitai, kad aš spėjau tik atsimerkti ir pasikasyti makaulę.

— Ką pajutote? — paklausė Erikas.

— Plaukus, — atsakė tas šypsodamasis.

— Plaukus? — sukikeno Sibelė.

— Kai pasikasiau makaulę, — paaiškino Jusis.

Keli nusijuokė iš jo pokšto. Niūrus Jusio veidas truputį lyg ir nušvito.

— Kokias asociacijas jums kelia plaukai? — tęsė Erikas. — Šarlote?

— Nežinau. Plaukai? Gal barzda... ne.

— Hipis, hipis ant motociklo, — pasakė Pjeras šypsodamasis. — Jis sėdi štai šitaip, kramto gumą ir sklendžia...

Staiga Eva triukšmingai atsistojo ir ėmė piktintis seansu.

— Vaikų žaidimai, — pareiškė ji.

— Kodėl jums taip atrodo?

Eva neatsakė ir atsisėdo.

— Pjerai, gal norite tęsti?

Vyras papurtė galvą ir sukryžiavo rodomuosius pirštus, nukreipdamas juos prieš Evą, — tarsi apsisaugodamas nuo jos, ir kažką suokalbiškai sušnibždėjo. Jusis iškėlė prieš Evą ranką ir kažką pasakė Norlando tarme.

Erikui pasirodė, kad jis beveik suprato, ir siekė nuotolinio valdymo pultelio, bet numetė jį ant grindų ir elementai iškrito.

— Po šimts, — sušnabždėjo jis ir atsiklaupė. Drebančiomis rankomis paspaudė mygtuką ant vaizdo aparato ir šiek tiek atsuko juostą, paskui padidino garsą.

— Vaikų žaidimai, — pasakė Eva Blau.

— Kodėl jums taip atrodo? — paklausė Erikas, o kai ji neatsakė, atsisuko į Pjerą ir paklausė, ar jis norėtų tęsti.

Tas papurtė galvą ir sukryžiavo prieš Evą pirštus.

— Denis Hoperis buvo nušautas už tai, kad buvo hipis, — sušnabždėjo Pjeras.

Sibelė sukikeno ir pašnairavo į Eriką. Jusis atsikrenkštė ir iškėlė prieš Evą ranką.

— Vaiduoklių pilaitėje vaikiškų žaidimų žaisti nereikės, — pasakė jis Norlando tarme.

Visi nutilo. Eva atsisuko į Jusį. Atrodė įpykusi, buvo panašu, kad tuoj užsipuls, bet kažkodėl susitvardė, gal dėl Jusio rimto balso ir ramaus žvilgsnio.

Eriko ausyse aidėjo žodis „pilaitė”. Tuo pat metu per televizorių girdėjo save, aiškinantį hipnozės terapijos principus, kad grupė visada pradedanti nuo bendrų atsipalaidavimo pratimų, o paskui jis užhipnotizuojąs vieną ar porą žmonių.