Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— O kartais, jei matau, kad viskas klostosi gerai, bandau įvesti visą grupę į gilią hipnozę, — paaiškino jis Evai.

Situacija Erikui atrodė ir pažįstama, ir tarsi baisiai tolimos praeities akimirka iš visai kito laiko, kai dar nebuvo atsisakęs hipnozės. Įraše matė, kaip patraukė kėdę, įsitaisė priešais puslankiu sėdinčią grupę, kaip kalbėjo jiems, paprašė užsimerkti ir atsiremti į kėdžių atlošus. Paskui paprašė, kad visi sėdėtų tiesiai, bet vis dar užsimerkę. Jis atsistojo, kalbėjo apie atsipalaidavimą, užėjo jiems už nugarų ir stebėjo, kiek kas atsipalaidavęs. Įsitempę veidai vis labiau aprimo, žmonės vis mažiau suvokė aplinką, jų veiduose buvo vis mažiau apsimetimo ir koketavimo.

Erikas stebėjo, kaip sustojo Evai Blau už nugaros ir uždėjo ant peties sunkią ranką. Jam suvirpėjo širdis, kai išgirdo save pradedantį hipnozę ir sklandžiai pereinantį į greitą indukciją su paslėptomis komandomis. Jis visiškai pasitikėjo savo sugebėjimais ir mėgavosi suvokdamas turįs ypatingų gabumų.

— Eva, tau dešimt metų. Tau dešimt metų. Šiandien puiki diena. Tu džiaugiesi. Kodėl tu džiaugiesi?

— Nes vyras šokinėja ir taško balas, — pasakė ji, beveik nejudindama veido raumenų.

— Kas šoka?

— Kas? Mama sako, kad Gene Kelly.

— Aha, jūs žiūrite „Dainuojantys lietuje”?

— Mama žiūri.

— O tu ne?

— Taip.

— Ir tu džiaugiesi?

Ji lėtai linktelėjo.

— Kas vyksta?

Eva užsičiaupė ir nuleido galvą.

— Eva?

— Mano pilvas didelis, — pasakė ji vos girdimai.

— Tavo pilvas?

— Aš matau, kad jis labai didelis, — ištarė ji beveik verkšlendama.

— Pilaitė, — sušnabždėjo Jusis. — Pilaitė.

— Eva, klausykis manęs, — tęsė Erikas. — Tu gali girdėti visus, esančius kambaryje, bet klausyk tik mano balso. Nekreipk dėmesio, ką sako kiti. Kreipk dėmesį tik į mano balsą.

— Gerai.

— Ar žinai, kodėl tavo pilvas didelis?

Evos veide — jokios išraiškos, ji susitelkusi ties kažkokia mintimi ar prisiminimu.

— Nežinau.

— O man atrodo, kad žinai, — pasakė Erikas ramiai. — Bet mes viską darysime tavo tempu, Eva. Dabar apie tai negalvok. Ar nori vėl žiūrėti televizorių? Aš būsiu kartu, mes visi būsime kartu, visą laiką, nesvarbu, kas nutiktų. Aš tau pažadu. Mes tau pažadame, tu gali mumis pasitikėti.

— Aš noriu į pilaitę, — sušnabždėjo ji.

Erikas sėdėjo ant sofos savo kabinete ir jautė, kad grįžta į savo erdvę, į pamirštą, nustumtą praeitį.

Jis pasitrynė akis, pažiūrėjo į mirgantį ekraną ir sumurmėjo:

— Atidaryk duris.

Įraše Erikas skaičiuodamas įvedė Evą į dar gilesnę hipnozę, paaiškino, kad netrukus ji negalvodama turės padaryti, kaip liepiama, tiesiog turės paklusti jo balsui ir tikėti, kad jis veda teisingai. Eva nežymiai papurtė galvą, o jis migdančiu tonu lėtai skaičiavo mažėjančia tvarka.

Staiga įrašo vaizdas suprastėjo: Eva atsimerkė, akys buvo apsiblaususios, ji sudrėkino lūpas ir sušnabždėjo:

— Aš matau, kaip jie paima žmogų, tiesiog prieina ir paima...

— Kas paima?

Ji ėmė kvėpuoti neritmingai.

— Vyras, kurio plaukai surišti į uodegą, — sudejavo Eva. — Jis pakabino mažą...

Įrašas sučirškė ir vaizdas dingo.

Erikas prasuko įrašą iki galo, bet vaizdo nebuvo — pusė įrašo ištrinta.

Jis sėdėjo priešais tamsų ekraną ir matė jame savo atspindį, savo iškart dešimčia metų pasenusį veidą ir aną, jaunesnį. Erikas pažiūrėjo į vaizdajuostę, pažymėtą keturioliktu numeriu, gumytę ir lapelį su užrašu PILAITĖ.

35

Antradienio rytas, gruodžio penkioliktoji

Lifto durims nespėjus užsidaryti, Erikas jau buvo paspaudęs mygtuką daugiau kaip dešimt kartų. Žinojo, kad greičiau nebus, bet vis tiek maigė. Benjamino žodžiai, ištarti automobilio bagažinėje, sumišo su daugybe keistų prisiminimų nuotrupų, kurias sukėlė įrašas. Ausyse vėl skambėjo tylus Evos Blau balsas, — kad vyras surištais plaukais paėmė žmogų. Tačiau jos burnos išraiška nebuvo natūrali, Erikas pastebėjo kažką veidmainiško.

Virš lifto kabinos kažkas bildėjo, o ji švilpė žemyn.

— Pilaitė, — murmėjo jis. Erikas vylėsi, kad tai tik sutapimas, kad Benjamino dingimas nesusijęs su praeitimi.

Liftas sustojo ir durys atsidarė. Erikas nuskubėjo per garažą iki siauros laiptinės. Nusileidęs du aukštus, jis atrakino plienines duris ir nuėjo baltu koridoriumi iki durų su signalizacija. Nuspaudęs palaikė telefonspynės mygtuką, išgirdo nepatenkintą balsą ir pasilenkęs paaiškino į mikrofoną savo reikalą. „Čia niekas nepageidaujamas”, — pagalvojo jis. Archyve saugomos visos ligų istorijos, visų tyrimų, eksperimentų, aprašytų testų medžiaga, diskusijos apie neurosediną ir abejotinų sveikatos tyrimų aprašai. Lentynose stovėjo tūkstančiai segtuvų su rezultatais iš slaptų devintojo dešimtmečio bandymų su užsikrėtusiais ŽIV, priverstinės sterilizacijos dokumentai, odontologų eksperimentai su silpnapročiais tuo laikotarpiu, kai turėjo būti patvirtinta Švedijos odontologijos paslaugų reforma. Vaikų namų globotiniai, žmonės su proto negalia ir senukai buvo priversti sėdėti pilna burna cukraus masės, kol ta išėsdavo dantis.

Durys ūždamos atsivėrė ir Erikas pateko į netikėtai šiltą šviesą. Dėl tokio malonaus apšvietimo archyve atrodė jauku ir nebuvo panašu į rūsį giliai po žeme.

Iš budėtojo kambarėlio sklido operos muzika, girdėjosi skaidrus mecosopranas. Erikas susikaupė ir eidamas link kambarėlio pamėgino nutaisyti ramų, besišypsantį veidą.

Žemaūgis vyras su šiaudine skrybėle stovėjo nugara į duris ir laistė gėles.

— Labas, Kurtai.

Vyras atsisuko ir nudžiugo:

— Erikas Marija Barkas. Senokai matėmės. Kaip sekasi?

Erikas nežinojo, ką pasakyti.

— Nežinau, — prisipažino jis atvirai. — Dabar mano šeimai labai sunkus laikotarpis.

— Štai kaip...

— Gražios gėlės, — pagyrė Erikas, kad išvengtų kitų klausimų.

— Našlaitės. Man jos labai patinka. Konis niurzgėjo, kad rūsyje niekas neaugs. Čia niekas neaugtų? — nesutikau aš. Ir štai, pažiūrėkit!

— Taigi.

— Aš visur pakabinau kvarcines lempas.

— Oho.

— Puikiausias soliariumas, — pajuokavo Kurtas, ištiesdamas tūbelę su kremu nuo saulės.

— Deja, negaliu pasilikti tiek ilgai.

— Bet užsitepkite šiek tiek ant nosies, — pasiūlė Kurtas, išspaudė šiek tiek kremo ir ištiesė tūbelę link Eriko nosies.

— Ačiū, bet...

Tada Kurto akys sublizgo ir jis sušnabždėjo:

— Kartais aš vaikštau čia vienais apatiniais. Tik niekam nesakykite.

Erikas nusišypsojo ir pajuto, kaip įsitempė veido raumenys. Kurtas pažiūrėjo į jį.

— Prieš daug metų, — prabilo Erikas, — aš įrašinėjau savo hipnozės seansus.

— Kada?

— Maždaug prieš dešimt metų. Prirašiau visą seriją vaizdajuosčių, kurios...

— Vaizdajuosčių?

— Taip. Jos buvo visiškai pasenusios dar tada.

— Visos vaizdajuostės buvo perrašytos į skaitmenines laikmenas.

— Puiku.

— Jos yra kompiuteriniame archyve.

— Kaip man ten patekti?

Kurtas nusišypsojo ir įdegusios veido odos fone sužibo balti dantys.

— Aš galiu padėti.

Jie nuėjo prie keturių kompiuterių nišoje prie lentynų.

Kurtas greitai įvedė kodą ir ėmė naršyti po aplankus su perkeltais įrašais.

— Ar įrašai užregistruoti jūsų vardu?