Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

Jarlas Hamaras pakreipė galvą ir užsimerkė. Po akimirkos atsimerkė ir papurtė galvą.

— Aš vartoju vaistus, nuo kurių miegu labai giliai.

Už jo nugaros Jonas pastebėjo šmėkštelėjus moterį.

— O jūsų žmona? Ar galiu pakalbėti su ja?

Jarlas Hamaras kreivai šyptelėjo.

— Mano žmona Solveiga buvo nuostabi moteris. Deja, ji paliko šį pasaulį beveik prieš trisdešimt metų.

Liesasis vyriškis apsisuko ir drebančia ranka parodė į moterį koridoriaus prieblandoje.

— Čia Anabela. Ji padeda man tvarkytis. Deja, nekalba švediškai, bet šiaip jai tikrai nieko neprikiši.

Išgirdusi savo vardą, moteris išėjo į šviesą. Turbūt ji buvo iš Peru, maždaug dvidešimties, labai žemo ūgio. Jos veidas buvo raupuotas, plaukai susukti į netvarkingą kuodą.

— Anabela, — kreipėsi Jonas švelniai. — Soy comisario de policia [* Isp. Aš esu policininkas.], Jonas Lina, — prisistatė jis ispaniškai.

— Buenos dias [* Laba diena.], — pasisveikino ji švepluodama, žvelgdama į jį juodomis akimis.

— Tu limpias mas departamentos aqui? En este edificio?

Ji linktelėjo patvirtindama, kad tvarkanti ir daugiau butų šiame name.

— Que otros? — paklausė Jonas. — Kieno dar?

— Espera un momento [* Palaukite minutėlę.], — pratarė Anabela ir pagalvojusi ėmė vardyti, lenkdama pirštus:

— Lagerberg, Franzen, Gerdman, Rosenlund, Johanson.

— Rosenlundai. Rosenlund es la familia con un gato, no es verdad? [* Rosenlundų šeima turi katiną, ar ne?]

Anabela nusišypsojo ir linktelėjo. Ji tvarkė taip pat ir butą su katinu.

— Y muchas flores, — pridūrė ji.

— Ir daug gėlių, — tarė Jonas. Mergina linktelėjo.

Jonas paklausė, ar ji prieš keturias dienas, kai dingo Benjaminas, naktį pastebėjo ką nors neįprasta:

— Notabas alguna cosa especial hace cuatros dias? De noche...

Anabelos veidas sustingo.

— No, — atsakė ji iškart ir jau norėjo pasitraukti už Jarlo Hamaro.

— De verdad, — tarė Jonas greitai. — Espero que digas la verdad, Anabela. Tikiuosi, kad sakote tiesą.

Komisaras paaiškino, kad tai labai svarbu, nes dingo vaikas.

Šalia stovėjęs ir jų klausęsis Jarlas Hamaras iškėlė smarkiai drebančias rankas ir kimiu trūkinėjančiu balsu įspėjo Joną:

— Būkite malonus su Anabela, ji labai šauni mergaitė.

— Ji privalo man papasakoti, ką matė, — pasakė Jonas susikaupęs ir vėl kreipėsi į Anabelą:

— La verdad, por favor. [* Prašau sakyti tiesą.]

Jarlas Hamaras nusiminė pamatęs, kad iš tamsių, blizgančių Anabelos akių pradėjo riedėti ašaros.

— Perdon, — sušnabždėjo ji. — Perdon, senor [* Atleiskite, pone.].

— Anabela, nenusimink, — ėmė ją guosti vyriškis ir pamojo Jonui įeiti. — Įeikite, nenoriu, kad ji stovėtų laiptinėje ir verktų.

Jie suėjo vidun ir susėdo prie blizgančio svetainės stalo. Jarlas Hamaras padėjo dėžutę imbierinių sausainių, o Anabela pradėjo tyliai pasakoti, kad ji neturi kur gyventi, kad tris mėnesius buvo benamė ir slapstydavosi laiptinėse ir rūsiuose pas tuos, kurių butus tvarkė. Kai Rosenlundai jai davė buto raktus, kad ji pasirūpintų gėlėmis ir katinu, ji pagaliau galėjo kasdien nusiprausti ir saugiai išmiegoti. Mergina vis kartojo, kad ji nieko nepavogė, kad ji ne vagilė, kad neėmė maisto ir nieko jų bute nelietė. Ji mieganti ne Rosenlundų lovose, o ant kilimo virtuvėje.

Paskui Anabela rimtai pažiūrėjo į Joną ir pasakė, kad niekada giliai neįminga jau nuo vaikystės, kai turėdavo prižiūrėti jaunesnius brolius ir seses. Šeštadienio naktį laiptinėje ji išgirdo garsus ir išsigando, susirinko daiktus, prisėlino prie durų ir pažiūrėjo pro akutę.

— Lifto durys buvo atidarytos, bet nieko nemačiau. Staiga vėl garsai, atodūsiai ir lėti žingsniai, lyg eitų senas sunkus žmogus.

— Bet jokių balsų?

Ji papurtė galvą.

— Sombras. [* Šešėliai.]

Anabela bandė paaiškinti, kaip judėjo šešėliai. Jonas linktelėjo ir paklausė:

— Ką matėte veidrodyje? Que viste en el espejo?

— Veidrodyje?

— Jūs matėte, kas buvo lifte.

Anabela pagalvojo, o paskui lėtai ištarė, kad matė geltoną ranką.

— O netrukus pamačiau ir veidą, — pridūrė ji.

— Tai buvo moteris?

— Si, una mujer. Taip, moteris.

Anabela paaiškino, kad moteris buvo užsimetusi gobtuvą, kuris metė šešėlį ant veido, bet vieną akimirką pasimatė skruostas ir burna.

— Sin duda era una mujer. Ten tikrai buvo moteris.

— Kokio amžiaus?

Anabela papurtė galvą. Ji nežinojo.

— Jūsų amžiaus?

— Tal vez. Galbūt.

— Truputį vyresnė?

Anabela linktelėjo, bet paskui pasakė, kad nežino, nes moterį matė gal tik sekundę, o veido nesimatė.

— Y la boca de la senora? Kaip atrodė moters burna?

— Linksma.

— Ar moteris buvo linksma?

— Si. Contenta. [* Patenkinta.]

Jonas visaip bandė išsiaiškinti, kaip atrodė moteris: klausinėjo detalių, perfrazavo klausimus, siūlė variantus, bet buvo akivaizdu, kad Anabela pasakė viską, ką matė. Komisaras padėkojo merginai ir Jarlui Hamarui už pagalbą.

Grįždamas pas Eriką, Jonas paskambino Anjai. Ji atsiliepė iškart.

— Anja Larson, kriminalinė policija.

— Anja, ar radai ką nors apie Evą Blau?

— Aš ieškau, bet tu skambinėji ir trukdai.

— Atsiprašau, bet tai skubu.

— Žinau, žinau. Bet kol kas neturiu ką pasakyti.

— Gerai. Paskambink, kai tik...

— Liaukis zirzęs, — nutraukė ji ir padėjo ragelį.

37

Trečiadienio priešpietė, gruodžio šešioliktoji

Erikas sėdėjo automobilyje šalia Jono ir pūsdamas aušino kavą plastikiniame puodelyje. Jie pravažiavo universitetą, Gamtos istorijos muziejų. Kitoje kelio pusėje netoli Brunsvikeno tamsoje švietė oranžerijos.

— Ar jūs įsitikinęs, kad jos vardas Eva Blau? — paklausė Jonas.

— Taip.

— Jos nėra nei telefonų abonentų kataloguose, nei kriminaliniuose, įtariamųjų, ginklų, Mokesčių inspekcijos, gyventojų ar automobilių registruose. Liepiau patikrinti visus apskrities, landstingo, bažnyčios registrus, draudimo kasas, Migracijos tarnybą. Švedijoje nėra ir niekada nebuvo jokios Evos Blau.

— Ji buvo mano pacientė, — toliau tvirtino Erikas.

— Tada jos pavardė kitokia.

— Po velnių, aš juk žinau, kokios mano pacientų...

Erikas nutilo, nes atmintyje šmėkštelėjo, kad moteris lyg ir turėjo kitą vardą, bet jis negalėjo prisiminti.

— Ką norėjote pasakyti?

— Aš peržiūrėsiu savo dokumentus, galbūt ji buvo susigalvojusi tą vardą.

Baltas žiemos dangus slūgsojo apniukęs, atrodė, kad bet kurią akimirką gali imti snigti.

Erikas gurkštelėjo kavos. Burnoje iš pradžių saldu, o paskui pajuto ilgiau išliekantį kartumą. Jonas pasuko į gyvenamųjų namų kvartalą Tebyje. Jie pamažu riedėjo pro namus, apšerkšnijusius sodus su nuogais vaismedžiais ir uždengtais baseinėliais, įstiklintomis verandomis ir pintais baldais; kiemuose matėsi apsnigti batutai, spalvotos girliandos kiparisuose, mėlynos rogutės ir automobiliai. Snyguriavo, aplink valytuvus kaupėsi snaigės.

— O kur mes važiuojame? — staiga paklausė Erikas.

— Beveik atvažiavome.

— Kur?

— Radau žmonių su pavarde Blau, — nusišypsojo Jonas.

Jis sustojo prie garažo, bet variklio neišjungė. Vidury vejos stovėjo plastikinis dviejų metrų Mikė Pūkuotukas su apsilaupusiu raudonu megztiniu. Daugiau sode nesimatė jokių kitų žaislų. Prie didelio geltono medinio namo vedė netaisyklingų akmenų takas.