Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Šiuo metu Larsas kalbėti negali.

— Pasakykite, kad čia aš.

— Jau pasakiau, — atsakė ji griežtai.

Nieko netaręs padėjau ragelį ir užsimerkiau. Supratau, kad kažkas ne taip, kad mane, ko gero, apgavo, kad Eva Blau tikriausiai yra sudėtingesnė ar pavojingesnė pacientė, nei Lasė Olsonas sakė.

— Aš susitvarkysiu, — pasakiau sau tyliai.

Bet paskui pagalvojau, kad ji gali sukelti hipnozės grupėje sąmyšį. Buvau surinkęs grupelę vyrų ir moterų, kurių problemos, ligos ir istorijos buvo visiškai skirtingos. Man nebuvo svarbu, ar jie lengvai pasiduos hipnozei. Esminis dalykas buvo bendravimas, santykiai grupėje, jų užmezgimas su kitais ir savimi pačiais, nes daugelis tempė kaltės naštą, kuri trukdė užmegzti ryšį ir gyventi visuomenėje. Žmonės kaltino save už tai, kad buvc išprievartauti arba sumušti. Jie nekontroliavo savo gyvenimo arba buvo praradę pasitikinėjimą pasauliu.

Per paskutinį seansą buvome žengę dar vieną žingsnį į priekį. Iš pradžių kaip paprastai pasikalbėjome, o paskui aš pamėginau įvesti Mareką Semiovičių į gilią hipnozę. Anksčiau tai nebūdavo lengva. Jis negalėdavo susikaupti ir visą laiką atsiribodavo. Supratau, kad nerandu tinkamo priėjimo, kad dar net neturiu vietos, nuo kur pradėti.

— Name? Futbolo aikštėje? Miške? — siūliau aš.

— Nežinau, — atsakė Marekas kaip visada.

— Bet kažkur turime pradėti.

— O kur?

— Įsivaizduokite vietą, į kurią turite sugrįžti, kad suprastumėte, kodėl tapote tokiu, koks esate, — pasiūliau aš.

— Zenicos apylinkėse, — tarė Marekas ramiai. — Zenicos-Dobojaus.

— Gerai, — sutikau aš ir užsirašiau. — Ar žinote, kas ten atsitiko?

— Ten atsitiko viskas... Tame dideliame, tamsiame, mediniame name, beveik panašiame į pilį, į dvarą su stačiašlaičiais stogais, bokšteliais ir verandomis...

Grupė sukluso ir susikaupė — visi suprato, kad Marekas savyje staiga atvėrė bent keletą durų.

— Man regis, sėdėjau fotelyje, — nutęsė Marekas. — O gal ant kelių pagalvių. Rūkiau Marlboro, kai... pro mane praėjo šimtai mergaičių ir moterų iš mano miesto.

— Praėjo?

— Per kelias savaites... Jos įeidavo pro pagrindines duris ir plačiais laiptais būdavo nuvedamos į miegamuosius.

— Ar tai viešnamis? — paklausė Jusis ryškia Norlando tarme.

— Nežinau, kas ten dėdavosi, beveik nieko nežinau, — atsakė Marekas tyliai.

— Ar niekada nematėte kambarių viršutiniame aukšte? — paklausiau aš.

Jis rankomis patrynė veidą ir giliai įkvėpė.

— Kai ką prisimenu. Aš įeinu į mažą kambarį ir matau mokytoją, kuri mane mokė aukštesnėse klasėse. Ji guli nuoga, pririšta prie lovos, jos klubai ir šlaunys nusėti mėlynių.

— Kas vyksta?

— Aš stoviu prie pat durų, rankoje laikau kažkokį pagalį ir... Neprisimenu.

— Pamėginkite, — paraginau ramiai.

— Viskas dingo.

— Ar jūs įsitikinęs?

— Daugiau negaliu.

— Gerai, nereikia, užteks, — sutinku aš.

— Palaukite, — tarė jis ir ilgokai sėdėjo netardamas nė žodžio.

Jis atsiduso, pasitrynė veidą ir atsistojo.

— Marekai?

— Aš nieko neprisimenu, — riktelėjo jis šaižiu balsu.

Aš šį tą užsirašiau ir pajutau, kad Marekas mane stebi.

— Aš neprisimenu, bet viskas nutiko tame prakeiktame name, — pasakė jis.

Aš pažvelgiau į jį ir linktelėjau.

— Visa, kas yra manyje, yra tame mediniame name.

— Vaiduoklių pilaitėje, — tarė Lidija, sėdėjusi šalia.

— Būtent, ten buvo vaiduoklių pilaitė, — pritarė jis ir nusijuokė, nors veidas buvo liūdnas.

Aš vėl dirstelėjau į laikrodį. Po valandėlės turėjau eiti į susitikimą su ligoninės vadovybe ir pristatyti jiems savo tyrinėjimus. Man reikėjo arba prašyti naujų lėšų, arba po truputį mažinti bei užbaigti ir tyrinėjimus, ir terapijos seansus. Kol kas dar nesijaudinau. Nusiprausiau veidą ir minutėlę apžiūrinėjau save veidrodyje, o išeidamas iš vonios kambario, pamėginau nusišypsoti. Užrakinęs kabineto duris pastebėjau, kad koridoriuje vos už kelių žingsnių sustojo jauna moteris.

— Erikas Marija Barkas?

Jos tamsūs, tankūs plaukai buvo susukti į kuodą, o kai nusišypsojo, skruostuose išryškėjo duobutės. Ji vilkėjo gydytojo chalatą, o ant krūtinės segėjo gydytojo pažymėjimą.

— Maja Svartling, — prisistatė ji, ištiesdama ranką. — Aš esu viena didžiausių jūsų talento gerbėjų.

— Kodėl? — paklausiau šyptelėjęs.

Ji buvo linksma, kvepėjo hiacintais ir pelargonijomis.

— Aš noriu dalyvauti jūsų tyrimuose, — pareiškė ji be užuolankų.

— Mano tyrimuose?

Ji linktelėjo ir smarkiai išraudo.

— Labai prašau. Man tai be galo įdomu.

— Atleiskite, kad nerodau tokio susižavėjimo kaip jūs, bet reikalas tas, kad nežinau, ar tyrinėjimai apskritai bus tęsiami.

— Kodėl?

— Mano tyrinėjimai finansuojami tik iki metų pabaigos.

Pagalvojau apie laukiantį susitikimą ir pabandžiau draugiškai paaiškinti:

— Nuostabu, kad jūs domitės mano darbais, ir aš mielai pakalbėčiau su jumis, bet dabar laukia svarbus susitikimas, į kurį...

Maja pasitraukė į šoną.

— Atleiskite, Viešpatie, atleiskite.

— Galime pakalbėti pakeliui iki lifto, — pasiūliau aš ir nusišypsojau.

Ji sutriko dėl tokios situacijos, vėl paraudo, bet nuėjo kartu su manimi.

— Manote, kad gali kilti sunkumų dėl finansavimo? — paklausė ji sunerimusi.

Iki susitikimo su ligoninės valdyba buvo likę pora minučių. Aš buvau įpratęs pasakoti apie tyrinėjimų rezultatus, tikslus ir darbų datas, bet man vis tiek būdavo nemalonu, nes žinojau, kad susidursiu su sunkumais dėl daugybės prietarų apie hipnozę.

— Taip yra todėl, kad dauguma vis dar mano, jog hipnozė yra neaiškus reikalas, todėl dėl tokio išankstinio nusistatymo būna gana sunku pristatyti dar nebaigtų tyrinėjimų rezultatus.

— Bet skaitant visas jūsų ataskaitas, akivaizdžiai matosi neįtikėtinai tikslūs elgsenos modeliai, net jei paskelbti rezultatus dar per anksti.

— Ar jūs skaitėte visas mano ataskaitas? — nepatikėjau.

— Jų buvo gana daug, — atsakė ji.

Mes sustojome prie lifto.

— Ką manote apie mano pasvarstymus apie engramas? — paklausiau, norėdamas ją patikrinti.

— Turite galvoje atvejį su pacientu, kuriam buvo pažeista kaukolė?

— Taip, — patvirtinau, stengdamasis neparodyti nuostabos.

— Įdomu, kad jūs prieštaraujate teorijoms apie tai, kad atminties sferos yra pasiskirsčiusios smegenyse.

— Ką manote apie tai?

— Manau, jūs turėtumėte daugiau patyrinėti sinapses ir susitelkti ties smegenų migdoliniu kūnu.

— Aš sužavėtas, — prisipažinau ir paspaudžiau lifto mygtuką.

— Jūs turite gauti finansavimą.

— Žinau.

— Kas bus, jei valdyba atsisakys?

— Tikiuosi, kad man duos laiko užbaigti terapijos kursą ir padėti pacientams pereiti prie kitokio gydymo.

— O kaip tyrinėjimai?

Aš gūžtelėjau.

— Galbūt rasiu vietą kokiame kitame universitete, jei kam nors bus įdomu.

— Ar valdyboje turite priešų?

— Nemanau.

Ji švelniai palietė mano ranką ir atsiprašydama nusišypsojo. Majos skruostai dar labiau išraudo.

— Jūs gausite finansavimą, nes jūsų darbas atveria naujas sferas, negali būti, kad jie to nemato, — pareiškė ji ir įdėmiai pažiūrėjo man į akis. — O jeigu nepamatys, aš seksiu paskui jus į bet kurį universitetą.

Staiga pagalvojau, ar tik Maja kartais neflirtuoja. Kažkas keista buvo jos nusižeminime, švelniame, kiek prikimusiame balse. Aš skubiai dirstelėjau į ženkliuką su jos pavarde: Maja Svartling, bendrosios praktikos gydytoja.