Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Tau dešimt metų. Šiandien puiki diena. Tu džiaugiesi. Kodėl tu džiaugiesi?

Eva gražiai papūtė lūpas, nusišypsojo ir tarė:

— Nes vyras šoka ir taško balas.

— Kas šoka?

— Kas?

Ji kiek patylėjo.

— Mama sako, kad Gene Kelly.

— Aha, jūs žiūrite „Dainuojantys lietuje”?

— Mama žiūri.

— O tu ne?

— Taip, — tarė ji šypsodamasi ir prisimerkė.

— Ir tu džiaugiesi?

Ji lėtai linktelėjo.

— Kas vyksta?

Eva lėtai nuleido galvą. Staiga ji keistai šyptelėjo.

— Mano pilvas didelis, — pasakė ji tyliai.

— Tavo pilvas?

— Aš matau, kad jis labai didelis, — pratarė ji beveik verkšlendama.

Jusis atsikvėpė. Akies kampeliu pastebėjau, kad jo lūpos sujudėjo.

— Pilaitė, — sušnabždėjo Jusis, paniręs į lengvą hipnozę. — Pilaitė.

— Eva, klausykis manęs, — tęsiau. — Tu gali girdėti visus, esančius kambaryje, bet klausyk tik mano balso. Nekreipk dėmesio, ką sako kiti. Sutelk dėmesį tik į mano balsą.

— Gerai, — tarė ji. Atrodė patenkinta.

— Ar žinai, kodėl tavo pilvas didelis?

Eva neatsakė. Žiūrėjau tiesiai į jos veidą. Ji atrodė rimta, susirūpinusi, susitelkusi ties kažkokia mintimi ar prisiminimu. Staiga pasirodė, lyg ji bandytų sulaikyti šypseną.

— Nežinau.

— O man atrodo, kad žinai. Bet mes viską darysime tavo tempu, Eva. Dabar apie tai negalvok. Ar nori vėl žiūrėti televizorių? Aš būsiu kartu, mes visi būsime kartu, visą laiką, nesvarbu, kas nutiktų. Aš tau pažadu. Mes tau pažadame ir tu gali mumis pasitikėti.

— Aš noriu į pilaitę, — sušnabždėjo ji.

Man kilo įtarimas, kad kažkas ne taip. Ėmiau skaičiuoti mažėjančia tvarka ir liepiau Evai įsivaizduoti žemyn vedančius laiptus. O pats įsivaizdavau, kad vis giliau grimztu į šiltą vandenį, žemyn palei uolą.

Eva kilstelėjo smakrą, sudrėkino lūpas, įtraukė skruostus ir sušnibždėjo:

— Aš matau, kaip jie paima žmogų, tiesiog prieina ir paima...

— Kas paima?

Ji ėmė kvėpuoti neritmingai, veidas apsiblausė. Man atrodė, kad vanduo susidrumstė ir tapo rudas.

— Vyras, kurio plaukai surišti į uodegą, — sudejavo Eva. — Jis pakabino žmogutį prie lubų.

Pamačiau, kad ji viena ranka tvirtai laikosi lyno, apkibusio dumbliais, ir lėtai mataruoja kojomis.

Aš iškart atsipeikėjau. Supratau, kad Eva apsimetė, ji nebuvo užhipnotizuota. Nesuvokiau, iš kur tai žinau, bet buvau įsitikinęs. Ji neklausė mano žodžių ir atsispyrė įtaigai. Protas man sufleravo, kad ji meluoja ir visai nebuvo paveikta hipnozės.

Žiūrėjau, kaip ji blaškosi ant kėdės.

— Vyras vis tempia ir tempia tą žmogutį, jis tempia per šiurkščiai...

Staiga Eva Blau pažvelgė man į akis, sustingo ir išsiviepė.

— Ar man pavyko? — paklausė ji.

Aš tylėjau. Tiesiog stovėjau ir žiūrėjau, kaip ji atsistojo, nusikabino paltą ir ramiai išėjo.

Aš užrašiau ant lapelio „Pilaitė”, aplenkiau juo vaizdajuostę, pažymėtą keturioliktu numeriu, ir pritvirtinau gumyte. Užuot kaip visada nunešęs į archyvą, pasidėjau ją savo kabinete. Norėjau išanalizuoti Evos Blau melą ir savo reakciją. Bet dar eidamas koridoriumi supratau, kas visą laiką buvo ne taip: Eva kontroliavo veido išraišką, ji dėjosi miela, jos veidas nebuvo natūraliai atsipalaidavęs, kaip būna per hipnozę. Užhipnotizuotieji gali šypsotis, bet ne taip, kaip įpratę, o tarsi miegodami, vangiai.

Priėjęs prie kabineto, pamačiau laukiančią doktorantę. Nustebau, kad dar prisiminiau jos vardą — Maja Svartling.

Mes pasisveikinome. Dar nespėjus atrakinti durų, ji skubiai pasiaiškino:

— Atsiprašau, kad neduodu ramybės, tačiau dalis mano disertacijos paremta jūsų tyrinėjimais, todėl ne tik aš, bet ir mano darbo vadovas nori, kad dalyvautų ir pats objektas.

Jos akys buvo rimtos.

— Suprantu, — pratariau.

— Ar galiu užduoti kelis klausimus? Ar galima?

Majos žvilgsnis iškart pasikeitė ir tapo panašus į mergaitės — smalsus, bet neužtikrintas. Jos akys buvo tamsios ir švytinčios, kaip kontrastas nepaprastai šviesiai odai. Žvilgantys plaukai supinti vainiku. Šukuosena atrodė senamadiška, bet jai tiko.

— Ar galima? — paklausė ji nuolankiai. — Jūs neįsivaizduojate, kokia įkyri galiu būti.

Suvokiau, kad žiūriu į ją ir šypsausi. Nuo jos sklido kažkokia šviesa ir gaiva, kad net nepagalvojęs skėstelėjau rankomis ir pasakiau esąs pasiruošęs. Ji nusijuokė ir patenkinta įdėmiai pažiūrėjo į mane. Aš atrakinau duris ir ji nedelsdama nusekė iš paskos, atsisėdo ant lankytojų kėdės, išsitraukė sąsiuvinį ir rašiklį ir šypsodamasi pažvelgė į mane.

— Ko norite paklausti?

Maja smarkiai išraudo ir vis dar šypsojosi taip plačiai, kad atrodė, jog negali liautis net kalbėdama.

— Pradėkime nuo praktikos... Ką manote, ar pacientai gali apgauti? Sakyti tai, ką, jų nuomone, jūs norite išgirsti?

— Šiandien kaip tik taip ir nutiko, — šyptelėjau aš. — Pacientė nenorėjo būti užhipnotizuota, atsispyrė įtaigai, bet apsimetė esanti paveikta.

Maja apsiramino, atrodė labiau pasitikinti savimi. Ji pasilenkė į priekį, papūtė lūpas ir paklausė:

— Ar ji apsimetė?

— Aš, žinoma, pastebėjau.

Ji nustebusi išpūtė akis.

— Kaip?

— Visų pirma esama aiškių išorinių ženklų, kada žmogus būna hipnozinio poilsio būsenoje. Svarbiausias iš jų — visiškai natūralus veidas.

— Ar galite paaiškinti?

— Budraus, nors ir labai atsipalaidavusio žmogaus veidas išduoda, kad jis susikaupęs, burnos kampučiai būna nenukarę, juda veido raumenys, žvilgsnis, ir taip toliau... O užhipnotizuotam žmogui visa tai nebūdinga, burna pravira, smakras nukąra, žvilgsnis vangus... Sunku paaiškinti, bet tiesiog matai.

Atrodė, lyg ji norėtų kažko paklausti, todėl nutilau. Ji papurtė galvą ir paragino tęsti.

— Aš skaičiau jūsų ataskaitas. Jūsų hipnozės grupėje yra ne tik aukų, patyrusių smurtą, bet ir nusikaltėlių, kurie yra padarę siaubingų dalykų kitiems žmonėms.

— Pasąmonėje viskas vyksta taip pat ir...

— Norite pasakyti...

— Palaukite, Maja... grupinės terapijos metu tai gali būti naudinga.

— Įdomu, — tarė ji ir kažką užsirašė. — Aš norėsiu prie to grįžti. O dabar norėčiau paklausti, kaip nusikaltėlis mato save patį, — juk jūs teigiate, kad auka nusikaltėlį dažnai įsivaizduoja kuo kitu, pavyzdžiui, žvėrimi.

— Šito dar nespėjau ištirti ir nenorėčiau apie tai kalbėti.

Ji palenkė galvą ir paklausė:

— Bet turite kokią nors hipotezę?

— Turiu pacientą, kuris...

Nutilau ir pagalvojau apie Jusį Personą iš Norlando, kuriam vienišumas buvo kaip siaubinga našta dėl savo paties kaltės.

— Ką norėjote pasakyti?

— Hipnozėje šis pacientas vis grįžta į medžiotojų bokštelį. Jis tarsi valdomas ginklo — šaudo stirnas ir palieka jas gulėti. Atsipeikėjęs po hipnozės jis neigia, kad šaudo stirnas, o pasakoja, kad dažnai sėdi bokštelyje ir laukia lokės.

— Jis taip sako, kai nėra užhipnotizuotas? — paklausė ji ir nusišypsojo.

— Jis turi namą Vesterboteno regione.

— O aš maniau, kad jis gyvena čia, — nusijuokė ji.

— Manau, kad lokė yra realus gyvūnas. Ten lokių pilna. Jusis pasakojo, kad prieš kelerius metus viena lokė užmušė jo šunį.

Mes nutilome ir žiūrėjome vienas į kitą.

— Laikas eina, — priminiau.

— Aš turiu dar daug klausimų.

Aš skėstelėjau rankomis.