Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

Dabar Simona palinko virš manęs ir mėgino pasiekti orgazmą. Ji bučiavo man krūtinę ir kaklą, alsavo vis greičiau, užsimerkė, tvirtai įsikabino man į pečius ir šnibždėdama paprašė, kad nesustočiau.

Simona judėjo vis greičiau ir giliau, jos nugara suprakaitavo. Ji garsiai dejavo, vis judėjo aukštyn ir žemyn, jos šlaunys virpėjo. Stabtelėjo, vėl tęsė, o tada suaimanavo ir sustingo, giliai įkvėpė, apsilaižė lūpas ir ranka atsirėmė man į krūtinę. Ji atsiduso ir žiūrėjo man į akis, kai pradėjau judinti klubus. Nebesivaldžiau ir išliejau savo sėklą palaimingais pliūpsniais.

Dviratį pasistačiau prie Neurologijos skyriaus. Pastovėjau klausydamasis paukščių čiulbėjimo, žiūrėjau, kaip pro lapų paklotę skverbėsi šviesios pavasarinės spalvos. Galvojau apie tai, kad pabudau šalia Simonos ir žiūrėjau į žalias jos akis.

Mano kabinetas atrodė lygiai taip kaip vakar. Kėdė, ant kurios sėdėjo Maja Svartling, vis dar buvo atitraukta, o rašomojo stalo lempa tebedegė. Buvo tik pusė devynių, tad turėjau pakankamai laiko peržiūrėti užrašus apie vakarykštį nepavykusį seansą su Šarlota. Nesėkmė ištiko todėl, kad paskubinau eigą ir tik siekiau tikslo. Įprasta klaida, reikėjo elgtis protingiau. Negalima versti paciento matyti tai, ko jis nenori. Šarlota įėjo į kambarį, bet nenorėjo pakelti akių. Tuo buvo galima ir pasitenkinti, ji ir taip žengė drąsų žingsnį.

Aš apsivilkau gydytojo chalatą ir nusiploviau rankas dezinfekuojančiu skysčiu. Apgalvojau kiekvieno paciento situaciją. Nebuvau patenkintas Pjero vaidmeniu grupėje, jis buvo truputį neaiškus. Pjeras dažnai bėgiodavo paskui Sibelę arba Lidiją, buvo iškalbingas ir šmaikštus, bet per hipnozės seansus labai pasyvus. Jis dirbo kirpėju, buvo akivaizdžiai homoseksualus, norėjo tapti aktoriumi. Išoriškai jo gyvenimas buvo visiškai tvarkingas, išskyrus vieną detalę, — per kiekvienas Velykas jis vykdavo į kelionę kartu su mama. Jie užsidarydavo viešbutyje, prisigerdavo ir mylėdavosi. Motina nežinojo, kad po kiekvienos kelionės Pjerą apimdavo gili depresija ir jis bandydavo nusižudyti.

Aš nenorėjau skubinti savo pacientų, norėjau, kad jie patys nuspręstų, kada laikas atsiverti.

Kažkas pasibeldė į duris. Jos atsidarė, nespėjus man išsižioti, ir vidun nekviesta įžengė Eva Blau. Jos veido išraiška buvo labai keista, — lyg būtų bandžiusi šypsotis, nepajudindama nė vieno raumenėlio.

— Ne, ačiū, — prabilo ji staiga. — Jums nereikia manęs kviesti vakarienės, aš jau pavalgiau. Šarlota — puiki moteris, ji priruošia man maisto visai savaitei, jau prisikroviau šaldiklį.

— Ji maloni.

— Taip ji atsilygina, kad tylėčiau, — paaiškino Eva paslaptinga mina ir atsistojo už lankytojų kėdės.

— Eva, gal pasakytumėte, ko atėjote?

— Ne jūsų pimpalo čiulpti, taip ir žinokit.

— Jums nereikia dalyvauti hipnozės grupėje, — pasakiau ramiai.

Ji nuleido akis.

— Žinojau, kad manęs nekenčiat, — sumurmėjo ji.

— Ne, Eva, aš tik sakau, kad neprivalote dalyvauti toje grupėje. Kai kurie žmonės nenori būti užhipnotizuoti, kai kurie nelabai pasiduoda įtaigai, nors iš tiesų nori, o kai kurie...

— Jūs manęs nekenčiat, — nutraukė ji.

— Aš noriu pasakyti tik tiek, kad negaliu priimti jūsų į tą grupę, jei nenorite būti užhipnotizuota.

— Aš nenorėjau. Jūs negalite kišti man į burną pimpalo.

— Liaukitės.

— Atleiskite, — sušnabždėjo ji ir ištraukė kažką iš rankinės. Tai buvo nuotrauka iš Benjamino krikštynų.

— Meilutis, ar ne? — tarė ji išdidžiai.

Mano širdis ėmė daužytis.

— Iš kur gavote?

— Tai mano paslaptis.

— Eva, pasakykite, iš kur...

Ji šaipydamasi mane nutraukė:

— Žiūrėk savęs, spjauk į kitus, ir tavo gyvenimas bus gražus.

Aš vėl pažiūrėjau į nuotrauką. Žinojau, kad ji iš Benjamino albumo. Antroje pusėje vis dar matėsi klijų žymės. Prisiverčiau kalbėti ramiai, nors širdis, rodės, iššoks lauk.

— Prašau paaiškinti, kaip gavote šią nuotrauką.

Ji atsisėdo ant sofos, dalykiškai atsisagstė palaidinę ir apnuogino krūtis.

— Įkišk pimpalą ir būsi patenkintas.

— Jūs buvote mano namuose.

— O jūs buvote mano namuose, — pakartojo ji įžūliai. — Jūs privertėte mane atidaryti duris...

— Eva, aš bandžiau hipnotizuoti, tai nėra įsilaužimas.

— Aš neįsilaužiau, — atšovė ji.

— Jūs išdaužėte mūsų langą...

— Langą išdaužė akmuo.

Aš sustingau. Jutau, kad vos tvardausi ir tuoj išliesiu įtūžį ant sergančios, sutrikusios psichikos moters.

— Kodėl jūs paėmėte nuotrauką?

— Jūs tik imate! Vis imate, imate ir imate! Po velnių, ką sakytumėt, jei aš paimčiau ką nors jūsų? Kaip jaustumėtės?

Ji užsidengė veidą rankomis ir vis kartojo, kad nekenčia manęs, gal šimtą kartų, kol galiausiai nusiramino.

— Supraskite, kad aš supykau ant jūsų, kai pasakėte, jog paėmiau jūsų daiktą, — tarė ji susitvardžiusi. — Juk daviau jums labai gražią nuotrauką.

— Taip.

Ji plačiai nusišypsojo ir apsilaižė lūpas.

— Aš jums daviau, o dabar noriu, kad ir man duotumėte.

— Ko norite? — paklausiau ramiai.

— Neapsimeskite.

— Pasakykite, ko...

— Noriu, kad užhipnotizuotumėte mane.

— Kodėl prie mano durų padėjote bausmės įrankį?

Ji spoksojo į mane.

— Kokį bausmės įrankį?

— Tokį, kokiu anksčiau mušdavo vaikus.

— Aš nieko prie jūsų durų nepalikau.

— Jūs padėjote seną...

— Nemeluokite!

Ji atsistojo ir pasuko link durų.

— Eva, aš pranešiu policijai, jei nesuprasite, kad yra ribos, ir kad turite palikti mane ir mano šeimą ramybėje.

— O kaip mano šeima?

— Eva, dabar paklausykit manęs!

— Fašistas! — suriko ji ir išėjo.

Mano pacientai sėdėjo puslankiu. Šįkart užhipnotizavau juos lengvai. Visi kartu sklandžiai grimzdome į kliuksintį vandenį. Aš vėl užsiėmiau Šarlota. Jos atsipalaidavęs veidas atrodė labai liūdnas, po akimis matėsi tamsūs ratilai, smakras buvo kiek susiraukšlėjęs.

— Atleisk, — sušnabždėjo Šarlota.

— Su kuo kalbate?

Sekundę ji susiraukė.

— Atleisk, — pakartojo ji.

Aš laukiau. Akivaizdu, kad Šarlota buvo gilios hipnozės būsenoje. Ji kvėpavo sunkiai, bet tyliai.

— Jūs žinote, Šarlota, kad su mumis esate saugi. Niekas negali jums pakenkti, jūs jaučiatės gerai ir esate maloniai atsipalaidavusi.

Ji liūdnai linktelėjo. Supratau, kad ji mane girdi, kad klauso mano žodžių ir nebeskiria hipnozės tikrovės nuo supančios tikrovės. Gilioje hipnozėje ji tarsi žiūrėjo filmą, kuriame dalyvauja pati. Ji buvo ir žiūrovė, ir aktorė, bet nesuskilusi į du asmenis, o susiliejusi į vieną.

— Nepyk, — šnabždėjo ji. — Atleisk, būk geras, atleisk. Aš tave paguosiu, pažadu, kad paguosiu.

Girdėjau, kad visi pacientai giliai alsavo. Vadinasi, esame pilaitėje, jau pasiekėme bauginantį Šarlotos kambarį. Norėjau, kad ji sustotų, kad sukauptų jėgų pakelti akis ir ką nors pamatyti, kad bent žvilgteltų į tai, kas jai kėlė baimę. Norėjau jai padėti, bet šįkart neketinau skubinti, kad nepakartočiau praeitos savaitės klaidos.

— Senelio sporto salėje šalta, — staiga tarė Šarlota.

— Kažką matote?

— Ilgas grindų lentas, kibirą, laidą, — išvardijo ji vos girdimai.

— Ženkite vieną žingsnį atgal.

Ji papurtė galvą.

— Šarlota, ženkite žingsnį atgal ir uždėkite ranką ant durų rankenos.