Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

Ji sukikeno ir paėmė mane už rankos.

Lifte mes stovėjome labai arti. Aš negalėjau nežiūrėti į jos putlias, besišypsančias lūpas, perlinius dantis, aukštą kaktą ir juodus, žvilgančius plaukus.

Ji tai pastebėjo ir atsargiai perbraukė man per skruostą. Aš pasilenkiau ir jau ketinau ją pabučiuoti, bet staiga trūktelėjo ir sustojo liftas.

— Ateikite, — sušnabždėjo ji ir atrakino duris.

Butas buvo labai mažas, bet tikrai jaukus. Sienos išdažytos švelnia jūros spalva, ant vienintelio lango kabojo baltos lininės užuolaidos. Švarus virtuvinis kampelis, išklijuotas baltomis plytelėmis, su nedidele šiuolaikiška dujine virykle. Maja atidarė butelį vyno.

— Maniau, kad gersime arbatą, — pasakiau, kai ji pasirodė su buteliu ir dviem taurėmis.

— Vynas sveikiau širdžiai, — paaiškino ji.

— Na ką gi, — tarstelėjau, paėmiau taurę ir netyčia apsitaškiau ranką.

Ji nušluostė rankšluosčiu, atsisėdo ant siauros sofos ir atsilošė.

— Jaukus butas, — pagyriau.

— Keista, kad jūs čia, — nusišypsojo ji. — Aš jumis žaviuosi taip seniai...

Staiga Maja pašoko.

— Turiu jus nufotografuoti! — sušuko ji ir sukikeno. — Puikusis daktaras mano namuose!

Ji atsinešė fotoaparatą ir susikaupė.

— Nutaisykite rimtą veidą, — paprašė ji, žiūrėdama į vaizdo ieškiklį.

Ji fotografavo kikendama, vis ragindama mane pozuoti, šmaikštavo ir tvirtino, kad aš aistringas, gražus vyras. Maja paprašė, kad papūsčiau lūpas.

— Nepaprastai seksualu, — nusijuokė ji.

— Ar pateksiu ant „Vogue” viršelio?

— Jeigu jie nepasirinks manęs, — pasišaipė ji ir padavė man fotoaparatą.

Aš atsistojau ir susvyravau. Pažiūrėjau į vaizdo ieškiklį, o Maja atsigulė ant lovos.

— Jūs laimėsite, — patikinau ir nufotografavau.

— Mano brolis mane visada vadindavo tešle. Ar aš jums atrodau stora?

— Tu be galo graži, — sušnabždėjau.

Maja atsisėdo ir nusivilko megztinį. Jos putlią krūtinę prilaikė šviesiai žalia šilkinė liemenėlė.

— Nufotografuok mane, — paprašė ji tyliai ir atsegė liemenėlę, smarkiai išraudo ir nusišypsojo.

Nustačiau vaizdo ieškiklį, žiūrėdamas į jos tamsias, blizgančias akis, šypseną ir jaunatviškas, putlias krūtis su šviesiai rožiniais speneliais.

Aš maigiau mygtuką, o ji pozavo ir mojo prieiti arčiau.

— Nufotografuosiu iš arti, — sumurmėjau ir atsiklaupiau, jausdamas, kaip manyje daužosi geismas.

Ji pakėlė sunkią krūtį. Mirktelėjo blykstė. Maja sušnabždėjo prieiti arčiau. Man kilo stipri erekcija, tempė ir maudė penį. Aš nuleidau fotoaparatą, pasilenkiau ir apžiojau spenelį, laižiau ir čiulpiau jį, o Maja spaudė krūtį man prie veido.

— Viešpatie, kaip malonu, — sudejavo ji.

Jos kūnas buvo karštas ir sušilęs. Maja atsisagstė džinsus, nusimovė ir nuspyrė juos šalin. Aš atsistojau ir pagalvojau, kad negaliu su ja mylėtis, kad man negalima. Paėmiau fotoaparatą ir fotografavau toliau. Ji mūvėjo tik plonas, šviesiai žalias kelnaites.

— Ateik, — kuždėjo ji.

Aš vėl pažvelgiau į ją per vaizdo ieškiklį. Maja plačiai nusišypsojo ir praskėtė kojas. Palei kelnaičių kraštelius matėsi tamsūs gaktos plaukai.

— Mums galima, — pasakė ji.

— Aš negaliu.

— Aš manau, kad gali, — nusišypsojo ji.

— Maja, tu pavojinga, tu labai pavojinga, — prisipažinau ir padėjau fotoaparatą.

— Žinau, kad esu bloga mergaitė.

— Aš vedęs, ar supranti?

— Ar aš tau negraži?

— Maja, tu fantastiškai graži.

— Gražesnė už tavo žmoną?

— Liaukis.

— Bet tu manęs geidi? — sušnabždėjo ji, sukikeno, o paskui surimtėjo.

Aš linktelėjau ir atsitraukiau. Maja patenkinta šypsojosi.

— Juk aš galėsiu vėl ateiti pas tave pasikalbėti?

— Žinoma, — tariau, traukdamasis link durų.

Ji pasiuntė man oro bučinį, aš atsakiau tuo pačiu ir išėjau iš buto, išbėgau į gatvę ir sėdau ant dviračio.

* * *

Naktį sapnavau, kad apžiūrinėju akmeninį reljefą, vaizduojantį tris nimfas. Pabudau kažką ištaręs taip garsiai, kad pats išgirdau savo balso aidą tyliame, tamsiame miegamajame. Simona grįžo, kai jau miegojau, ji gulėjo šalia. Buvau suprakaitavęs, mano gyslomis tekėjo alkoholis. Gatve prabildėjo žybsintis gatvių valytuvas. Namuose buvo tylu. Aš išgėriau tabletę, stengiausi atsikratyti minčių, bet suvokiau, ką padariau. Aš fotografavau Mają Svartling beveik nuogą. Fotografavau jos krūtis, kojas, žalias kelnaites. „Bet mes nesimylėjome”, — vis kartojau sau. To neplanavau ir nenorėjau. Aš peržengiau ribą, bet Simonos neišdaviau. Visi miegai išlakstė. Viską puikiai suvokiau. Kas man pasidarė? Kaip, po šimts, ji sugebėjo įkalbinti mane fotografuoti ją nuogą? Maja graži, gundanti. Ji paglostė mano savimeilę. Ar tiek ir užteko? Nustebęs supratau, kad aptikau savo silpną vietą: aš tuščiagarbis. Majos tikrai neįsimylėjau. Man patiko būti su ja dėl savimeilės.

Apsiverčiau ant kito šono, užsidengiau veidą antklode ir netrukus giliai įmigau.

Šarlota neatėjo į tos savaitės užsiėmimą. Negerai. Šiandien ketinau apibendrinti jos rezultatus.

Marekas buvo gilioje hipnozėje. Jis sėdėjo susmukęs. Megztinio rankovės buvo aptempusios raumeningas rankas ir perdėm ištreniruotus nugaros raumenis. Trumpi plaukai nedengė randų. Jis lėtai judino žandikaulius, lyg kramtytų, pakėlė galvą ir pažvelgė į mane nieko nereginčiu žvilgsniu.

— Aš negaliu liautis juoktis, — pasakė jis garsiai. — Nes elektrošokas šokdina tą vaikiną iš Mostaro kaip kokį komiksų personažą.

Marekas atrodė linksmas, jis lingavo galva.

— Vaikinas guli ant betoninių grindų, jis visas kruvinas. Tankiai alsuoja. Tada susigūžia ir ima verkti. Velniai griebtų, aš užrėkiu ant jo ir liepiu atsistoti, šaukiu, kad nužudysiu, jei neatsikels, kad suvarysiu jam į užpakalį visą prakeiktą durtuvą.

Marekas trumpam nutilo. Paskui lygiai taip pat paprastai tęsė:

— Jis atsistoja, jam sunku stovėti, nes kojos dreba, pimpalas susitraukęs; jis virpa, prašo atleidimo, sako, kad nieko blogo nepadarė. Aš prieinu, pažiūriu į jo kruvinus dantis ir paleidžiu stiprų elektrošoką į kaklą. Jis patrypčioja, išsprogusios akys vartosi, jis keliskart trenkiasi galva į sieną, kojos strapalioja. Aš kvatoju visa gerkle Vaikinas susmunka palei turėklą, iš burnos teka kraujas. Paskui jis nudrimba ant apkloto kampe. Aš nusišypsau jam, pasilenkiu, paleidžiu dar vieną elektrošoką, bet kūnas šokčioja tik kaip nudvėsusios kiaulės. Šūkteliu link durų, kad smagumai baigėsi, bet jie įveda vyresnįjį brolį. Mes pažįstami, metus dirbome fabrike „Aluminij” prie...

Marekas nutilo. Jo smakras drebėjo.

— Kas vyksta toliau? — paklausiau.

Jis minutę patylėjo, o paskui tęsė:

— Grindys padengtos žalia žole, vaikino iš Mostaro nebematau. Čia tik nedidelis žolės kupstas.

— Argi ne keista?

— Nežinau, gal. Bet kambario nebematau. Aš lauke, einu vasaros pieva, žolė drėgna ir šalta.

— Ar norite grįžti į didįjį namą?

— Ne.

Aš lėtai išvedžiau visus iš hipnozės, įsitikinau, kad visi jaučiasi gerai, ir tik tada pratęsiau pokalbį. Marekas nusibraukė ašaras ir išsitiesė. Jo pažastys buvo suprakaitavusios.

— Aš buvau priverstas, tai jie sugalvojo... Jie privertė mane kankinti savo senus draugus.

— Mes žinome, — pasakiau.

Jis baikščiai nužvelgė grupę.

— Aš juokiausi, nes bijojau. Aš ne toks, aš nesu pavojingas, — šnabždėjo jis.