Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

Kai įžengiau į „KB” restoraną Smolando gatvėje, Simona dar nebuvo atėjusi. Ant mano užsakyto staliuko stovėjo tik taurė su mūsų vardais. Aš atsisėdau ir pasvarsčiau, gal užsisakius gėrimo, kol ji ateis. Buvo po septynių dešimt. Tądien buvo mano gimtadienis, buvau gerai nusiteikęs. Tuo metu mes retai kur nors išeidavome, nes žmona buvo užsiėmusi savo galerija, o aš — tyrinėjimais. Jei abu turėdavome laisvo laiko, mieliau įsikurdavome ant sofos kartu su Benjaminu ir žiūrėdavome filmą arba žaisdavome kokį nors žaidimą.

Laukdamas peržvelgiau margą ant sienos nutapytą paveikslą. Jame buvo pavaizduoti liesi, paslaptingai besišypsantys vyrai ir putnios moterys. Jis buvo sukurtas vieną vakarą po Dailininkų klubo susitikimo viršutiniame aukšte. Paveikslą kartu tapė Griunevaldas, Čathamas, Hiogfeltas, Verkmesteris ir kiti didieji modernistai. Simona greičiausiai žino viską, kaip jis buvo sukurtas. Šyptelėjau pagalvojęs, kokią paskaitą ji man dabar paskaitytų apie tai, kad tie išliaupsinti vyrai nustūmė į šoną ir neįsileido į savo ratą moterų dailininkių.

Buvo po septynių dvidešimt, kai man atnešė kokteilį, suplaktą iš „Absolut” degtinės ir kelių lašų „Noilly Prat”, papuoštą ilga žaliosios citrinos žievelės spirale. Nutariau, kad užgniaušiu susierzinimą ir Simonai dar neskambinsiu.

Gurkštelėjau gėrimo. Visgi turėjau pripažinti, kad mane apima nerimas, todėl nenoromis paėmiau telefoną, surinkau Simonos numerį ir ėmiau laukti.

— Simona Bark.

Ji atrodė išsiblaškiusi. Ragelyje girdėjosi aidas.

— Simona, čia aš. Kur tu?

— Erikai? Aš galerijoje. Mes dažome ir...

Ji nutilo, o netrukus suaimanavo.

— Viešpatie, atleisk Erikai, juk aš visai pamiršau. Visą dieną buvo tiek daug reikalų, atėjo santechnikas, paskui elektrikas...

— Tu vis dar galerijoje?

Mano balse nuskambėjo nusivylimas.

— Aš visa išsitepusi gipsu ir dažais...

— Juk mes turėjome vakarieniauti restorane.

— Žinau, Erikai. Atleisk. Aš pamiršau...

— Gavome gerą staliuką, — pridūriau sarkastiškai.

— Nelauk manęs, — atsiduso ji.

Nors iš balso supratau, kad ji nusiminusi, visgi supykau.

— Erikai, — sušnabždėjo ji. — Atleisk man.

— Gerai, — burbtelėjau ir išjungiau pokalbį.

Buvau alkanas ir sėdėjau restorane. Greitai pasikviečiau padavėją ir užsisakiau silkės užkandį su alumi, apskrudintą anties krūtinėlę su spirgučiais ir apelsinų padažu bei taurę Bordo vyno, o desertui — „Gruyere Alpage” sūrio su medumi.

— Galite nuimti antrą kortelę su vardu, — pasakiau padavėjui, kuris užjausdamas žvilgtelėjo į mane ir įpylė man čekiško alaus, paskui atnešė silkę ir duonos.

Pagalvojau, jog būtų pravertę dabar turėti savo užrašus, kad valgydamas nuveikčiau ką nors naudingo.

Staiga mano kišenėje suskambo telefonas. Aš troškau, kad Simona būtų pajuokavusi ir dabar pasakytų, jog ji jau pakeliui, bet mano svajonė išnyko kaip dūmas.

— Erikas Marija Barkas klauso, — tariau ir suvokiau, kaip monotoniškai nuskambėjo mano balsas.

— Labas, čia Maja Svartling.

— Labas, Maja.

— Ketinau paklausti... Oi, koks ten triukšmas? Skambinu ne laiku?

— Sėdžiu restorane „KB”. Šiandien mano gimtadienis, — prasitariau, nesuprasdamas kodėl.

— Sveikinu. Atrodo, kad jūsų prie stalo daug.

— Aš vienas.

— Erikai... apgailestauju, kad mėginau tave sugundyti. Degu iš gėdos, — pasakė ji tyliai.

Girdėjau, kad ji atsikrenkštė, o paskui ėmė kalbėti lyg nieko nebuvę:

— Norėjau paklausti, ar perskaitytum mano juodraštį po pirmųjų pokalbių. Ketinu atiduoti jį savo vadovui, bet jei nori perskaityti...

— Įdėk į mano skyrelį.

Mes atsisveikinome. Aš susipyliau į taurę likusį alų ir išgėriau. Padavėjas viską nunešė ir tuoj pat grįžo su antimi ir vynu.

Valgiau be ūpo, jaučiausi vienišas. Girdėjau, kaip kramtau ir ryju, kaip tyliai brūžinu įrankiais per lėkštę. Išgėriau trečią taurę vyno ir ėmiau įsivaizduoti, kad figūros ant sienos yra mano pacientai. Apvalaina ponia didelėmis krūtimis, kuri iškėlusi rankas bandė surišti savo tamsius plaukus ant pakaušio, buvo Sibelė. Liaunas, nerimastingas kostiumuotas vyras — Pjeras. Jusis stovėjo pasislėpęs už keistos pilkos figūros, o Šarlota pasipuošusi ir tiesi sėdėjo prie apskrito stalo su Mareku, vilkinčiu vaikišką kostiumą.

Nežinau, kiek aš ten sėdėjau ir spoksojau į piešinį ant sienos, kai staiga už nugaros išgirdau pridususį balsą:

— Ačiū Dievui, tu dar čia!

Už manęs stovėjo Maja Svartling.

Ji plačiai nusišypsojo ir apkabino mane, bet aš elgiausi gana šaltai.

— Sveikinu su gimtadieniu, Erikai.

Jos tankūs, juodi plaukai kvepėjo švara, o nuo kaklo sklido švelnus jazminų aromatas.

Maja parodė į kėdę šalia manęs ir paklausė:

— Galiu?

Pagalvojau, kad turėčiau ją atstumti ir paaiškinti, jog pažadėjau sau su ja nebesusitikti. Negi ji nesugalvojo nieko protingesnio, kaip tik čia ateiti. Bet delsiau, nes nepaisant visko turėjau pripažinti, kad apsidžiaugiau sulaukęs draugijos.

Ji stovėjo prie kėdės ir laukė mano atsakymo.

— Man sunku tau atsakyti, — ištariau ir supratau, kad nuskambėjo dviprasmiškai. — Noriu pasakyti...

Ji atsisėdo, pamojo padavėjui prieiti ir užsisakė taurę vyno. Paskui gudriai pažiūrėjo į mane ir padėjo priešais mano lėkštę dėžutę.

— Čia tik smulkmena, — pratarė ji ir vėl išraudo.

— Dovana?

Ji gūžtelėjo.

— Grynai simboliška... juk apie tavo gimtadienį sužinojau tik prieš dvidešimt minučių.

Atidariau dėžutę ir nustebau išvydęs kažką panašaus į mažučius žiūronus.

— Tai anatominiai žiūronai. Juos išrado mano prosenelis. Man regis, jis gavo Nobelio premiją, bet ne už žiūronus, savaime suprantama. Tai buvo tais laikais, kai premijas gaudavo tik švedai ir norvegai, — paaiškino ji, lyg atsiprašydama.

— Anatominiai žiūronai, — pakartojau aš abejodamas.

— Na, nesvarbu. Jie gan gražūs ir labai seni. Žinau, tai juokinga dovana...

— Liaukis, jie...

Pažiūrėjau jai į akis. Ji buvo labai graži.

— Be galo malonu, Maja. Labai ačiū.

Atsargiai įdėjau žiūronus į dėžutę ir įsikišau į kišenę.

— Mano taurė jau tuščia, — nustebo ji. — Gal užsisakykime butelį?

Buvo vėlyvas metas, kai nutarėme pereiti į kitą barą „Riche” netoli Dramos teatro. Rūbinėje mes vos nepargriuvome, kai Maja atsirėmė į mane, o aš norėjau atsiremti į sieną, kuri pasirodė besanti toliau. Atgavę pusiausvyrą, išvydome paniurusį, baisiai rimtą rūbininkės veidą, ir Maja taip užsikvatojo, kad turėjau nusivesti ją į baro kampą.

Bare buvo daugybė žmonių ir tvanku. Mes gėrėme džiną su toniku, stovėjome labai arti vienas kito, bandėme kalbėtis, bet staiga pradėjome karštai bučiuotis. Aš spaudžiausi prie Majos taip, kad jos pakaušis bilstelėjo į sieną. Griaudėjo muzika ir Maja kalbėjo man į ausį, vis kartojo, kad važiuotume pas ją į namus.

Mes išbėgome iš baro ir šokome į taksi.

— Mums tik iki Roslago gatvės, — sušvebeldžiavo ji. — Roslago septyniolika.

Vairuotojas linktelėjo ir pasuko į Birgerio Jarlo gatvę. Buvo gal antra valanda nakties, dangus pradėjęs šviesėti. Pro šalį lekiantys namai atrodė lyg blyškiai pilki šešėliai. Maja atsirėmė į mane, aš pamaniau, kad ji užmigs, bet pajutau, kad ji glosto man tarpkojį. Man iškart pakilo erekcija, Maja sušnabždėjo „oho” ir tyliai nusijuokė man į kaklą.