Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

Neprisimenu, kaip mes atsidūrėme jos bute. Prisimenu tiek, kad lifte laižiau jos veidą ir jutau druskos, lūpdažio bei pudros skonį. Kartais mano veidas šmėkštelėdavo dėmėtame lifto veidrodyje.

Prieškambaryje Maja nutrenkė savo striukę ant grindų ir nusispyrė batus. Ji nusitempė mane į lovą, padėjo nusirengti, pati nusimetė suknelę ir baltas kelnaites.

— Ateik, — sušnabždėjo ji. — Noriu pajusti tave savyje.

Aš atsiguliau ant jos ir pajutau, kokia ji sudrėkusi. Tiesiog įsmigau į šiltą, tamprią, pulsuojančią ertmę. Ji sudejavo man į ausį, apkabino mano nugarą ir ėmė švelniai judinti klubus.

Mes mylėjomės skubėdami, apduję. Aš dariausi svetimas pats sau, jaučiausi esąs vienas, nieko nemačiau. Artinantis orgazmui pagalvojau, kad reikėtų ištraukti, bet pasidaviau pulsuojančiai ir greitai ejakuliacijai. Maja tankiai kvėpavo. Aš gulėjau ir giliai alsavau, paskui susmukau ir atsitraukiau nuo jos. Mano širdis daužėsi. Išvydus keistą Majos šypseną, man subjuro nuotaika.

Man buvo bloga, nesupratau, kas atsitiko, ką aš čia veikiu.

Atsisėdau lovoje.

— Kas tau? — paklausė ji ir paglostė man nugarą.

Aš nustūmiau jos ranką.

— Liaukis, — nukirtau.

Mano širdis nerimastingai daužėsi.

— Erikai, aš maniau...

Jos balsas buvo liūdnas. Negalėjau į ją pažiūrėti, pykau ant jos. Žinoma, tai atsitiko dėl mano kaltės. Bet nieko nebūtų atsitikę, jei Maja nebūtų šitaip skatinusi.

— Mes tik pavargę ir apgirtę, — sušnabždėjo ji.

— Turiu eiti, — burbtelėjau, susirinkau drabužius ir užsirakinau vonios kambaryje.

Jis buvo labai mažas, čia buvo pilna kremų, šepečių, rankšluosčių, kabojo apsipūkavęs chalatas ir rožinis depiliatorius ant minkštos, storos virvelės. Prausdamasis prie nedidelės praustuvės nedrįsau pažiūrėti į save veidrodyje. Nusiprausiau su šviesiai mėlynu, rožės formos muilu, o paskui drebėdamas ėmiau rengtis, vis atsitrenkdamas alkūnėmis į sienas.

Kai išėjau, Maja stovėjo ir laukė manęs, susisupusi į paklodę. Atrodė labai jauna ir sunerimusi.

— Ar tu ant manęs pyksti? — paklausė ji drebančiomis lūpomis. Atrodė, kad tuoj pravirks.

— Aš pykstu ant savęs, Maja. Aš neturėjau, neturėjau...

— Bet aš to norėjau, Erikai. Aš įsimylėjau tave, argi nematai?

Ji bandė nusišypsoti, bet akys priplūdo ašarų.

— Nesielk su manimi kaip su šiukšle, — sušnabždėjo ji ir ištiesė ranką, norėdama paliesti.

Aš atsitraukiau ir pasakiau, kad tai buvo klaida. Ištariau šiurkščiau nei norėjau.

Maja linktelėjo ir nuleido akis. Ji buvo nusiminusi. Išėjau neatsisveikinęs, tiesiog uždariau duris.

Iki ligoninės nusigavau pėsčiomis. Gal pavyks įtikinti Simoną, kad man reikėjo pabūti vienam, todėl miegojau savo kabinete.

Ryte išsikviečiau taksi ir grįžau namo į Jerfelą. Man buvo bloga nuo išgerto alkoholio, šlykštėjausi savo kvailais naktiniais plepalais. Negali būti, kad išdaviau Simoną. Negali būti. Maja graži ir linksma, bet man visiškai neįdomi. Bet kaip, po šimts, leidausi įviliojamas į lovą?

Nežinojau, kaip paaiškinsiu Simonai, bet privalėjau. Aš suklydau, žmonės kartais klysta, bet juk galima paaiškinti ir atleisti vienas kitam.

Pagalvojau, kad Simonos niekada nepaleisčiau. Jos išdavystė mane įskaudintų, bet aš atleisčiau ir dėl tokio dalyko jos nepalikčiau.

* * *

Kai įėjau, Simona stovėjo virtuvėje ir pylėsi į puodelį kavą. Ji vilkėjo savo nudėvėtą, blyškiai rožinį šilkinį chalatą. Nupirkome jį Kinijoje, kur aš dalyvavau konferencijoje. Benjaminui buvo tik metukai, ir jie abu važiavo kartu su manimi.

— Nori? — pasiūlė ji.

— Taip.

— Erikai, man labai gaila, kad pamiršau tavo gimtadienį.

— Aš miegojau darbe, — pasakiau ir pagalvojau, kad ji iš balso turėjo suprasti, jog meluoju.

Rusvi plaukai dengė jos šviesiomis strazdanomis nusėtą veidą. Nieko netarusi, Simona nuėjo į miegamąjį ir grįžo su paketu. Aš nuplėšiau popierių su žaismingu nekantrumu.

Dėžutėje buvo kompaktinės plokštelės su visais bebopo saksofonisto Čarlio Parkerio įrašais iš jo vienintelio turnė po Švediją: du pasirodymai Stokholmo koncertų rūmuose, du Geteborge, du Malmėje — vienas Pramogų centre „Amiralen” ir vienas Akademinėje sąjungoje, vienas Tautos parke Helsingborge, vienas Jonšiopingo sporto rūmuose, vienas Tautos parke Jevlėje ir paskutinis džiazo klube „Nalen” Stokholme.

— Ačiū.

— Kokie planai šiandien? — paklausė ji.

— Turiu grįžti į darbą.

— Pagalvojau, kad vakare paruošiu ypač skanią vakarienę.

— Puiku.

— Tik neužtruk darbe. Rytoj jau septintą ryto į galeriją ateis dažytojai. Po galais, kodėl jie visada turi pasirodyti taip anksti?

Mačiau, kad ji laukia mano atsakymo, reakcijos arba pritarimo.

— O paskui vis tiek tenka jų laukti, — sumurmėjau.

— Būtent, — nusišypsojo ji ir gurkštelėjo kavos. — Ką paruošti? Gal tą patiekalą tournedos — jautienos filė portveine ir razinų padaže, prisimeni?

— Tai buvo seniai, — tariau, stengdamasis neišsiduoti, kad man kyla graudulys.

— Nepyk ant manęs.

— Aš nepykstu, Simona.

Pamėginau nusišypsoti.

Kai jau stovėjau prieškambaryje pasiruošęs eiti, Simona išėjo iš vonios su kažkokiu daiktu rankoje.

— Erikai.

— Klausau.

— Kas čia?

Ji laikė Majos padovanotus anatominius žiūronus.

— A, čia dovana, — tariau. Pačiam atrodė, kad mano balsas keistas.

— Labai gražūs, atrodo senoviniai. Kas padovanojo?

Aš nusisukau, kad nereikėtų žiūrėti jai į akis.

— Vienas pacientas, — pamėginau pasakyti atsainiai ir apsimečiau ieškąs raktų.

Ji nustebusi nusijuokė.

— Maniau, kad gydytojams negalima priimti dovanų iš pacientų. Juk tai neetiška?

— Gal derėtų grąžinti, — numykiau, atidarydamas duris.

Simonos žvilgsnis degino man nugarą. Reikėjo pasikalbėti su ja, bet bijojau prarasti. Aš nedrįsau, nežinojau, kaip pradėti.

* * *

Po kelių minučių turėjo prasidėti seansas. Koridoriuje jautėsi stiprus dezinfekcijos priemonių kvapas. Ant grindų matėsi ilgi drėgni dryžiai, likę po grindų blizginimo mašinos. Mane pasivijo Šarlota. Jos žingsnius išgirdau žymiai anksčiau iki jai prabylant.

— Erikai, — kreipėsi ji nedrąsiai.

Aš sustojau ir atsisukau.

— Sveika sugrįžusi.

— Atleiskite, kad dingau nieko nepranešusi.

— Man rūpėjo, kaip jūs jautėtės per hipnozę.

— Nežinau, — šyptelėjo ji. — Bet žinau tiek, kad jau daugelį metų nesijaučiau tokia linksma ir labiau pasitikinti savimi kaip šią savaitę.

— To ir tikėjausi.

Suskambo mano telefonas ir aš atsiprašiau. Šarlota dingo už kampo į kitą koridorių. Mačiau, kad tai Majos numeris. Skambutį atmečiau. Paskui pastebėjau, kad ji buvo skambinusi kelis kartus. Ištryniau visas jos žinutes, paliktas balso pašte. Nenorėjau jų išklausyti.

Kai priėjau terapijos kambarį, Marekas užstojo man duris. Jo šypsena buvo šalta ir netikra.

— Mes čia truputį smaginamės, — pareiškė jis.

— Ką jūs darote?

— Čia privatus vakarėlis.

Už durų pasigirdo riksmas.

— Marekai, įleiskite mane.

Jis išsišiepė:

— Gydytojau, bet dabar negalima...

Aš jį pastūmiau, durys atsidarė, Marekas neteko pusiausvyros ir griebėsi už rankenos, bet vis tiek klestelėjo ant grindų, ištiesęs vieną koją.

— Aš tik pajuokavau, — suniurzgė jis. — Po velnių, čia buvo tik pokštas.