Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Čia tu kaltas, — pasakė ji.

Į kambarį įbėgo smarkiai uždususi socialinė darbuotoja.

— Lidija, — griežtai kreipėsi, — gana šitų nesąmonių.

— Jis dėl visko kaltas.

— Kodėl? Dėl ko aš kaltas?

— Dėl šito, — atšovė Lidija ir persirėžė kaklą.

Ji žiūrėjo man į akis, o kraujas tiško ant jos prijuostės ir basų kojų. Lūpos virpėjo. Peilis nukrito ant grindų. Lidija siekė ranka į ką atsiremti. Ji susmuko ir atsisėdo kaip undinėlė.

Anika Lorencon šypsojosi, bet buvo sutrikusi. Raineris Milchas pasilenkė virš stalo, paėmė mineralinio vandens „Ramlosa” butelį ir įsipylė į stiklinę. Jo rankogalių sąsagos žybčiojo auksu ir karališka mėlyna spalva.

— Turbūt suprantate, kodėl norėjome pakalbėti kiek galima greičiau, — prabilo Pederis Melarstetas ir pasitaisė kaklaryšį.

Pažvelgiau į man paduotą aplanką. Viename dokumente buvo parašyta, kad Lidija įteikė prieš mane skundą. Ji tvirtino, kad spaudžiau ją prisipažinti pramanytus dalykus, todėl ji mėgino nusižudyti. Pacientė apkaltino mane, kad elgiausi su ja kaip su bandomuoju gyvūnu ir per hipnozę įteigiau nesamus prisiminimus, kad nuo pat pradžių negailestingai ir ciniškai žeminau ją kitų akivaizdoje, kol ji visiškai palūžo.

Aš pažvelgiau į valdybą ir tariau:

— Čia ne pokštas, ar ne?

Anika Lorencon nusisuko. Holsteino veidas buvo visiškai abejingas, kai jis pareiškė:

— Čia jūsų pacientė, ji kaltina rimtais dalykais.

— Bet juk tai akivaizdus melas, — pasipiktinau. — Per hipnozę neįmanoma įteigti nesamų prisiminimų. Aš galiu tik padėti ką nors prisiminti, negaliu sukurti jiems prisiminimų... Tai kaip durys, prie kurių juos privedu, bet pats negaliu jų atidaryti.

Raineris Milchas pažiūrėjo į mane rimtu žvilgsniu ir pasakė:

— Erikai, jūs suprantate, kad tai rimta. Vien įtarimų gali pakakti, kad būtų sunaikinti visi jūsų tyrimai.

Aš suirzęs papurčiau galvą.

— Ji kai ką papasakojo apie savo sūnų, man tai pasirodė taip rimta, kad nutariau, jog privalau pranešti socialinėms tarnyboms. Kad ji šitaip sureaguos...

Ronis Johansonas mane nutraukė:

— Betgi ji neturi vaikų, štai, parašyta.

Jis pabaksnojo į aplanką ilgu pirštu. Aš suprunkščiau. Anika Lorencon pažiūrėjo į mane ir tyliai įspėjo:

— Erikai, šioje situacijoje arogancija jums nepadės.

— Situacijoje, kai pacientė meluoja tiesiai į akis, — nepasidaviau ir supykęs šyptelėjau.

Ji palinko virš stalo.

— Erikai, ji nėra turėjusi vaikų, — pasakė ji iš lėto.

— Neturi vaikų?

— Ne.

Visi nuščiuvo.

Mačiau kylančius gazuoto vandens burbuliukus.

— Nesuprantu, ji gyvena savo vaikystės namuose, — bandžiau paaiškinti kaip galėdamas ramiau. — Visos detalės atitiko, negaliu patikėti...

— Jūs negalite patikėti, — nutraukė mane Milchas. — Bet jūs klydote.

— Per hipnozę žmonės negali meluoti.

— Gal ji nebuvo užhipnotizuota?

— Buvo, aš tai nustatau iš pasikeitusios veido išraiškos.

— Dabar nesvarbu. Žala jau padaryta.

— Jei ji neturi vaikų... Nežinau. Gal ji kalbėjo apie save. Aš su tuo nesu susidūręs, — pasakiau kiek sutrikęs. — Galbūt ji taip tvarkėsi su savo vaikystės prisiminimais.

Įsikišo Anika:

— Žinoma, gali būti, kaip jūs sakote, bet faktas tas, kad jūsų pacientė tikrai bandė nusižudyti ir dėl to kaltina jus. Mes siūlome, kad laikinai pasiimtumėte atostogų, kol mes viską išsiaiškinsime.

Direktorė nežymiai šyptelėjo.

— Erikai, viskas bus gerai, aš įsitikinusi, — patikino ji švelniu balsu. — Bet šiuo metu turite nusišalinti, kol mes viską ištirsime. Mes negalime leisti, kad spauda gautų sau iš to peno.

Aš pagalvojau apie kitus pacientus: Šarlotą, Mareką, Jusį, Sibelę, Pjerą ir Evą. Jie ne tokie žmonės, kuriuos gali palikti, kada šaus į galvą. Jie pasijustų išduoti ir apgauti.

— Negaliu, — pratariau tyliai. — Aš nieko blogo nepadariau.

Anika paplekšnojo man ranką ir patikino:

— Viskas bus gerai. Lidija Evers akivaizdžiai nestabilios psichikos, ji sutrikusi. Dabar svarbiausia elgtis pagal įstatymą. Jūs nusišalinsite nuo darbo su hipnozės terapija, o mes atliksime vidinį šio įvykio tyrimą. Aš žinau, Erikai, kad jūs — geras gydytojas. Aš įsitikinusi, kad jūs grįšite pas savo grupę jau... — ji gūžtelėjo ir pratęsė: — Gal jau po pusmečio.

— Po pusmečio?

Pasipiktinęs atsistojau.

— Aš turiu pacientų, jie manimi pasitiki. Negaliu tiesiog imti ir palikti jų.

Švelni Anikos šypsena dingo kaip vėjui papūtus. Ji surimtėjo ir irzliu tonu išdėstė:

— Jūsų pacientė pareikalavo, kad jums nedelsiant būtų uždrausta užsiimti hipnoze. Be to, ji parašė pareiškimą policijai. Mums tai nėra menkniekiai. Mes investavome į jūsų terapiją, jei pasirodys, kad jūsų tyrimai neatitiko reikalavimų, būsime priversti imtis priemonių.

Netekau žado. Man kilo noras tiesiog nusijuokti.

— Tai absurdas, — išspaudžiau tik tiek ir apsisukęs ruošiausi išeiti.

— Erikai, — šūktelėjo Anika pavymui. — Argi nesuprantate, kad suteikiame jums galimybę?

Aš sustojau.

— Negi tikite ta nesąmone apie įteigtus prisiminimus?

Direktorė gūžtelėjo.

— Svarbu ne tai. Svarbiausia paisyti taisyklių. Nusišalinkite nuo hipnozės terapijos, priimkite tai kaip kompromisinį pasiūlymą. Tęskite tyrimus, dirbkite ramiai ir toliau, bet neužsiimkite hipnozės terapija tol, kol mes tirsime šį reikalą...

— Ką norite pasakyti? Aš negaliu prisipažinti to, ko nedariau.

— Aš ir nereikalauju.

— Bet panašu į tai. Juk prašymas laikinai atleisti nuo darbo bus suprastas kaip prisipažinimas.

— Pažadėkite, kad pasiprašysite laikinai atleidžiamas, — įsakė ji griežtai.

— Po velnių, juk tai idiotiškas reikalavimas, — atkirtau aš, nusijuokiau ir išėjau.

Buvo vėlyva popietė. Po trumpo lietaus susikaupusiose balose atsispindėjo saulė, kvepėjo mišku, drėgna žeme ir išmirkusiomis šaknimis. Aš bėgau aplink ežerą ir mąsčiau apie Lidijos elgesį. Buvau įsitikinęs, kad per hipnozę ji pasakė tiesą, tik nežinojau kokią. Gali būti, kad ji papasakojo tikrą prisiminimą, bet perkėlė jį ne į tą laiką. „Hipnozėje dar akivaizdžiau, kad praeitis nėra praėjusi”, kartojau sau.

Visais plaučiais įtraukiau vėsaus, gaivaus pavasarinio oro ir paskutinę atkarpą per mišką bėgau visu greičiu. Parbėgęs į mūsų gatvę, prie įvažiavimo į kiemą pamačiau didelį juodą automobilį. Prie jo trypčiojo du vyrai. Vienas apžiūrinėjo savo atspindį automobilio durelėse ir godžiai rūkė. Kitas fotografavo mūsų namą. Jie manęs nematė. Aš sulėtinau žingsnį ir pagalvojau, gal apsisukus dingti, bet jie mane pastebėjo. Rūkalius greitai numetė ir užmynė cigaretę, o kitas skubiai atsuko į mane kamerą. Kai priėjau prie jų, vis dar buvau uždusęs nuo bėgimo.

— Erikas Marija Barkas? — paklausė tas, kuris rūkė.

— Ko jums reikia?

— Mes iš vakarinio laikraščio Expressen.

— Expressen?

— Taip, norėtume užduoti kelis klausimus apie vieną pacientę...

Aš papurčiau galvą.

— Apie tai su pašaliniais nekalbu.

— Mat kaip.

Vyras nužvelgė mano išraudusį veidą, juodą megztinį, apdribusias kelnes ir kepurę. Girdėjau, kaip jam už nugaros sukosėjo antras vyras. Virš mūsų praskriejo paukštis, atsispindėdamas automobilio stoge. Virš miško jau tamsėjo. Gal šįvakar dar palis.

— Rytojaus laikraštyje pasirodys interviu su jūsų paciente. Ji kaltina jus gana rimtais dalykais, — trumpai išdėstė žurnalistas.