Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Sveiki, — kreipėsi ji žvaliai. — Noriu paprašyti pakomentuoti faktą, kad viena jūsų pacientė, Eva Blau, praeitą savaitę buvo priverstinai paguldyta į psichiatrijos ligoninę.

— Apie ką jūs kalbate?

Aš nusisukau, bet vyras su kamera neatstojo ir filmavo toliau. Pažvelgiau į blondinę su balta nerta kepuraite, dirstelėjau į ženkliuką su pavarde — Stefanė fon Sidov. Ji pamojo operatoriui.

— Ar jūs vis dar manote, kad hipnozė yra geras gydymo metodas? — paklausė ji.

— Taip.

— Ketinate dirbti toliau?

Šviesa, sklindanti pro aukštus ligoninės langus koridoriaus gale, atsispindėjo išplautose Sioderio ligoninės grindyse. Aš ėjau Psichiatrijos skyriaus koridoriumi pro daugybę užrakintų nubraižytų durų, užsandarintų guma. Sustojau prie palatos B39. Pastebėjau, kad ant dar drėgnų blizgančių grindų liko mano pėdsakų.

Kažkurioje tolesnėje palatoje girdėjosi bildėjimas ir tylus verksmas. Paskui viskas nutilo. Aš pastovėjau, bandydamas susikaupti, tada pasibeldžiau, atrakinau duris ir įžengiau vidun.

Koridoriuje kvepėjo grindų vašku, o įėjus į tamsią palatą tvokstelėjo prakaitu ir vėmalais. Eva Blau gulėjo atsukusi nugarą. Priėjau prie lango ir norėjau truputį pakelti ritininę užuolaidą, kad kambaryje būtų šviesiau, bet ji užsikirto. Akies kampeliu pastebėjau, kad Eva verčiasi ant šono į mano pusę. Aš timptelėjau virvelę, ji išsprūdo man iš rankos ir užuolaida barškėdama susivyniojo.

— Atsiprašau, tik norėjau, kad būtų...

Netikėtai apakinta ryškios šviesos, Eva Blau sėdėjo susikūprinusi ir žiūrėjo į mane apdujusiomis akimis. Atrodė nusiminusi, lūpų kampučiai nusvirę. Mano širdis ėmė plakti greičiau. Evos nosies galiukas buvo nupjautas. Ant riešo — kruvinas raištis. Ji sėdėjo ir spoksojo į mane.

— Eva, aš ką tik sužinojau.

Ji atsargiai bilstelėjo kumščiu sau į pilvą. Skausmo iškreiptame veide švietė raudona nosies žaizda.

— Aš bandžiau jums padėti. Bet pradedu suprasti, kad klydau beveik dėl visko. Maniau, kad aptikau kažką svarbaus, kad supratau, kaip veikia hipnozė. Bet klydau. Aš nieko nesupratau. Gailiuosi, kad negalėjau jums padėti, nė vienam iš jūsų.

Ji atgalia ranka perbraukė sau per nosį ir iš žaizdos per burną ėmė tekėti kraujas.

— Eva, kodėl jūs taip susižalojote?

— Tai tu, tu, tu kaltas, — suriko ji staiga. — Tu kaltas dėl visko, tu sugriovei man gyvenimą, atėmei viską, ką turėjau!

— Aš suprantu, kad jūs pykstate, nes...

— Užsičiaupk. Tu nieko nesupranti. Tu sugriovei mano gyvenimą, aš sugriausiu tavo. Aš palauksiu savo eilės, lauksiu tiek, kiek reikės, bet atkeršysiu.

Ji ėmė rėkti visa gerkle, šaižiai, kaip išprotėjusi. Atsidarė durys ir įėjo gydytojas Andersenas.

— Juk jūs turėjote palaukti prie durų, — pasakė man suirzęs.

— Seselė davė raktą ir aš pagalvojau...

Jis ištempė mane į koridorių ir užrakino duris.

— Pacientei paranoja ir...

— Ne, aš taip nemanau, — nutraukiau šypsodamasis.

— Aš turiu savo nuomonę apie savo pacientę, — pabrėžė jis.

— Taip, atleiskite.

— Ji kiekvieną dieną šimtus kartų reikalauja, kad mes užrakintume jos duris, o raktą saugotume seife.

— Taip, bet...

— Ji sako, kad prieš nieką neliudys, kad galime kankinti ją elektrošoku ir prievartauti, bet ji nieko nesakysianti. Ką jūs padarėte savo pacientams? Moteris bijo, siaubingai bijo. Kaip jūs galėjote įeiti...

— Ji ant manęs pyksta, bet nebijo, — pabrėžiau aš pakeltu tonu.

— Girdėjau jos riksmą.

Po susitikimo su Eva Blau nuvažiavau į televiziją ir paklausiau, ar galiu susitikti su Stefane fon Sidov, žinių programos „Rapport” žurnaliste, kuri mėgino paimti iš manęs interviu. Administratorė paskambino redaktoriaus asistentei ir padavė man telefono ragelį. Pasakiau, kad jeigu jie nori, aš galiu duoti interviu. Netrukus atėjo pati asistentė — jauna moteris trumpa šukuosena ir protingomis akimis.

— Stefanė priims jus po dešimties minučių.

— Gerai.

— Nuvesiu jus pas grimuotoją.

Kai po trumpo interviu grįžau namo, visur buvo tamsu. Šūktelėjau, bet niekas neatsiliepė. Simona sėdėjo ant sofos priešais išjungtą televizorių.

— Ar kas nors atsitiko? Kur Benjaminas?

— Pas Davidą, — atsakė ji dusliai.

— Ar jam ne laikas grįžti namo? Kada liepei?

— Nesakiau nieko.

— Kas yra, Simona? Kalbėk su manimi.

— O kam? Aš tavęs nepažįstu.

Jaučiausi sunerimęs. Priėjau prie jos ir norėjau nubraukti jai nuo veido plaukus.

— Neliesk manęs, — sušvokštė ji ir atšlijo.

— Nenori kalbėti?

— Aš? Ne aš turėčiau kalbėti, o tu. Tu turėjai pasakyti, užuot leidęs aptikti nuotraukas pačiai. Jaučiuosi visiška kvailė.

— Apie kokias nuotraukas kalbi?

Ji atplėšė šviesiai mėlyną voką ir išpylė nuotraukas: aš pozuoju Majos Svartling bute; pati Maja tik su žaliomis kelnaitėmis, tamsūs plaukai sruogomis krinta ant didelių, baltų krūtų, ji linksma ir išraudusi; keliose neryškiose nuotraukose matėsi iš arti nufotografuotos krūtys, vienoje — plačiai išsižergusi Maja.

— Simona, aš pamėginsiu...

— Daugiau melo nepakęsiu, — nutraukė ji. — Bent jau šią akimirką.

Ji įjungė televizorių, surado žinių kanalą ir pataikė tiesiai į reportažą apie hipnozės skandalą. Karolinskos ligoninės direktorė Anika Lorencon nenorėjo komentuoti, kol vyksta tyrimas, bet kai gerai pasiruošusi žurnalistė prabilo apie didžiulę sumą, kurią valdyba neseniai buvo paskyrusi Erikui Marijai Barkui, direktorė buvo įspausta į kampą.

— Tai buvo klaida, — pripažino ji tyliai.

— Kas buvo klaida?

— Erikas Marija Barkas yra laikinai nušalintas nuo pareigų.

— Tik laikinai?

— Mūsų ligoninėje jis hipnoze nebeužsiims.

Paskui išvydau savo veidą, mano akys atrodė išsigandusios.

— Ar jūs užsiimsite hipnozės terapija kitose ligoninėse? — paklausė manęs žurnalistė.

Atrodžiau taip, lyg būčiau nesupratęs klausimo, tik nežymiai papurčiau galvą.

— Erikai Marija Barkai, ar jūs vis dar tikite, kad hipnozė yra geras gydymo metodas?

— Nežinau, — atsakiau tyliai.

— Ar tęsite veiklą?

— Ne.

— Niekada?

— Aš daugiau niekada nieko nehipnotizuosiu.

— Ar tai pažadas?

— Taip.

38

Trečiadienio priešpietė, gruodžio šešioliktoji

Erikas krūptelėjo ir apsitaškė kava švarką bei marškinių rankogalį.

Jonas pažiūrėjo nustebęs ir ištraukė iš dėžutės servetėlę.

Erikas pažvelgė pro automobilio langą į didelį, geltoną, medinį namą, sodą ir veją, ant kurios stovėjo milžiniškas Mikė Pūkuotukas su pripieštomis iltimis.

— Ar ji pavojinga? — paklausė Jonas.

— Kas?

— Eva Blau.

— Galbūt. Ji galėtų būti pavojinga.

Jonas išjungė variklį, juodu atsisegė saugos diržus ir išlipo.

— Tik nesitikėkite per daug, — įspėjo komisaras savo melancholiška suomiška tarme. — Galbūt Liselota Blau visai nesusijusi su Eva.

— Aišku, — atsakė Erikas lyg sapnuodamas.

Juodu nuėjo taku, išgrįstu plokščiais juodais ir pilkais skalūnais. Snaiguriavo. Snaigės buvo apvalios kaip per krušą, bet nekietos. Pakėlus žvilgsnį atrodė, kad virš mūsų kybo baltas šydas, balkšva migla.

— Turime būti atsargūs, — įspėjo Jonas. — Nes čia tikrai gali būti mūsų vaiduoklių pilaitė.

Jo simetrišką, draugišką veidą trumpam papuošė šypsena. Erikas sustojo vidury tako. Pajuto, kad sustiro sušlapęs rankogalis. Nuo jo sklido senos kavos kvapas.