Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Ką sakėte? — neišgirdo Jonas.

Erikas peržiūrėjo gyventojų sąrašą ir atrado Veroniką Anderson. Jos butas pirmame aukšte. Siaura laiptinė buvo išpurkšta raudonais inicialais. Iš šiukšlių vamzdžio sklido dvokas. Juodu sustojo prie durų su Anderson pavarde ir paspaudė skambutį. Visur ant laiptų matėsi purvinų vaikiškų batų pėdsakai.

— Paskambinkite dar kartą, — paragino Erikas.

Jonas pravėrė pašto angą ir šūktelėjo vidun, kad turi laišką nuo Jehovos bendruomenės. Staiga jis loštelėjo atgal, lyg nuo didelės smūgio bangos.

— Kas?

— Nežinau, bet likite laiptinėje, — liepė Jonas sunerimęs.

— Ne, — pasipriešino Erikas.

— Aš eisiu vienas.

Kažkuriame pirmo aukšto bute kažkas sudužo. Komisaras išsitraukė dėklą, kuriame buvo du metaliniai įrankiai. Vieno galas buvo užlenktas, o kitas panašus į labai siaurą raktą.

Lyg būtų atspėjęs Eriko mintis, Jonas sumurmėjo, kad į butą galima įeiti ir be teismo kratos orderio.

— Pagal naujas taisykles pakanka pagrįstos priežasties, — paaiškino jis.

Jonas įkišo vieną iš įrankių į spyną. Erikas ištiesė ranką norėdamas patikrinti, ar durys užrakintos. Ne. Atidarius jas, tvokstelėjo baisi smarvė. Komisaras išsitraukė ginklą ir griežtu mostu įsakė Erikui likti už durų.

Erikas girdėjo savo širdies dūžius, ausyse ėmė ūžti nuo į galvą suplūdusio kraujo. Kraupi tyla nežadėjo nieko gera. Benjamino čia nebuvo. Staiga laiptinėje po vieną ėmė gesti šviestuvai ir pamažu prie Eriko ėmė artintis tamsa. Nebuvo visiškai tamsu, bet nesimatė jokių aiškių kontūrų.

Jonas išdygo prieš jį netikėtai.

— Atrodo, kad turite eiti su manimi.

Jie įėjo vidun ir Jonas uždegė šviesą. Vonios kambario durys buvo atidarytos. Iš jo sklido neapsakomas puvimo dvokas. Subraižytoje vonioje gulėjo Evos Blau kūnas. Vandens nebuvo. Veidas ištinęs, aplink burną ropojo ir skraidė musės. Mėlyna palaidinė sukilusi į viršų, pilvas išsipūtęs, žaliai mėlynas. Ant riešų matėsi gilūs pajuodę pjūviai. Palaidinė ir plaukai sulipę nuo sukrešėjusio kraujo. Oda papilkėjusi, ant viso kūno matėsi iškilusios rudos kraujagyslės, — kraujas sugedo niekur neištekėjęs. Akių kampučiuose, aplink šnerves ir burną musės buvo pridėjusios geltonų kiaušinėlių. Iš nuotekų angos grindyse buvo ištekėję kruvino vandens. Kilimėlio kraštas ir kutai buvo patamsėję. Vonioje šalia kūno gulėjo kruvinas peilis.

— Čia ji? — paklausė Jonas.

— Taip. Čia Eva.

— Ji mirė daugiau kaip prieš savaitę. Pilvas gerokai išsipūtęs.

— Suprantu.

— Vadinasi, Benjaminą pagrobė ne ji, — konstatavo Jonas.

— Turiu pagalvoti. Aš maniau...

Jis pažvelgė pro langą ir anapus geležinkelio išvydo žemą plytinį pastatą. Pro langą Eva matydavo Jehovos liudytojų Karalystės salę. Galbūt dėl to ji jausdavosi saugesnė.

40

Ketvirtadienio priešpietė, gruodžio septynioliktoji

Staiga Simona burnoje pajuto kraujo skonį, — nė pati nepastebėjo, kaip įsikando apatinę lūpą. Ji iš visų jėgų stengėsi atsikratyti blogų minčių. Tėvą partrenkė automobilis, dabar jis jau kelias dienas guli pritemdytoje palatoje Švento Jorano ligoninėje. Kol kas niekas negali pasakyti, kokios bus sužalojimo pasekmės. Aišku tik tiek, kad jis galėjo žūti. Simonos galva plyšo iš skausmo. Ji prarado Eriką, galbūt prarado Benjaminą, o dabar gali netekti ir tėvo.

Jau neskaičiavo, kelintą kartą iš eilės vėl paėmė telefoną ir patikrinusi, ar jis dar veikia, įdėjo atgal į išorinę rankinės kišenėlę, iš kurios greitai ištrauks, jeigu jis staiga suskambėtų.

Paskui palinko virš tėvo ir pataisė antklodę. Jis miegojo tyliai. Kenetas Strengas tikriausiai yra vienintelis vyras pasaulyje, kuris miegodamas neskleidžia jokių garsų. Simonai ta mintis buvo kilusi ne kartą.

Tėvo galva buvo aprišta baltu tvarsčiu. Iš po jo ir žemyn per visą skruostą plytėjo mėlynė. Jo veido bruožus buvo pakeitusi didelė kraujosruva, ištinusi nosis ir nukaręs burnos kamputis.

„Bet jis nemiręs, — galvojo Simona. — Jis gyvas, tikrai. Ir Benjaminas gyvas, jis turi būti gyvas.”

Simona žingsniavo pirmyn ir atgal, galvodama apie tai, kaip aną dieną, grįžusi iš Simo Šulmano, kalbėjo su tėčiu telefonu prieš pat nelaimę. Jis sakė radęs Vailordą, ketino važiuoti į kažkokią vietovę, vadinamą jūra, kažkur Lūudene.

Simona vėl pažvelgė į tėvą. Jis kietai miegojo.

— Tėti?

Ji iškart pasigailėjo. Tėvas nepabudo, bet jo veidą iškreipė skausmo grimasa. Simona atsargiai palietė žaizdelę ant savo lūpos. Dirstelėjo į adventinę žvakidę, paskui į savo batus, aptemptus mėlynomis celofaninėmis apsaugomis. Prisiminė vieną popietę prieš daug metų, kai juodu su tėvu žiūrėjo, kaip mama pamojavo ir nuvažiavo savo žaliu, mažu „Fiat” automobiliu.

Simona nusipurtė ir smilkiniai ėmė pulsuoti iš skausmo. Ji dar labiau susisupo į susagstomą megztinį. Staiga tėvas tyliai sudejavo.

— Tėti, — tarė ji lyg maža mergaitė.

Jis atsimerkė. Akys apsiblaususios, mieguistos. Vienos baltymas buvo pasruvęs krauju.

— Tėti, čia aš, Simona. Kaip tu?

Jo žvilgsnis klaidžiojo. Simona išsigando, kad tėvas nemato.

— Simonyte?

— Aš čia, tėti.

Ji atsargiai atsisėdo šalia ir paėmė jo ranką.

— Tėti, kaip tu jauties? — paklausė tyliai.

Jis norėjo paglostyti dukrai ranką, bet nepajėgė pakelti savosios.

— Aš greitai atsistosiu ant kojų, nesijaudink, — sušvokštė jis.

Tėvas nutilo. Simona stengėsi negalvoti, pamiršti galvos skausmą, gintis nuo puolančio nerimo. Ji bijojo spausti tėvą, kai jis šitokios būklės, bet apimta panikos visgi pabandė su juo pakalbėti:

— Tėti? — prašneko ji tyliai. — Ar pameni, apie ką kalbėjome prieš pat nelaimę?

Jis prasimerkė, dirstelėjo į ją ir papurtė galvą.

— Sakei, kad sužinojai, kur yra Vailordas. Kalbėjai apie jūrą, prisimeni? Sakei, kad važiuosi prie jūros.

Keneto akys sublizgo, jis pamėgino atsisėsti, bet dejuodamas susmuko.

— Tėti, papasakok, man reikia žinoti, kur ta vieta. Kas tas Vailordas? Kas jis?

Tėvas išsižiojo, jo smakras drebėjo.

— Vaikas... tai... vaikas...

— Ką sakei?

Bet tėvas užsimerkė ir, regis, nebegirdėjo. Simona priėjo prie lango ir nužvelgė ligoninės teritoriją. Nuo lango sklido šaltis. Per stiklą nutįso purvinas dryžis. Simona kvėptelėjo ir akimirkai aptrauktame stikle išryškėjo kažkieno veidas. Kažkas yra stovėjęs toje pačioje vietoje, priglaudęs prie stiklo veidą.

Bažnyčia anapus kelio atrodė tamsi, jos juoduose arkiniuose languose atsispindėjo gatvės žibintai. Simona prisiminė, jog Benjaminas rašė Aidai, kad ji neleistų Nikės prie jūros.

— Aida, — ištarė ji sau tyliai. — Nuvažiuosiu pakalbėti su Aida ir šįkart ji man viską papasakos.

* * *

Kai Simona paskambino į duris, jas atidarė Nikė. Vaikinas ją pamatęs nustebo.

— Labas, — pasisveikino ji.

— Aš gavau naujas korteles, — džiugiai pasigyrė jis.

— Kaip smagu.

— Kelios kortelės mergaitiškos, bet daugelis jų labai stiprios.

— Ar tavo sesuo namuose? — paklausė Simona ir paplekšnojo Nikei ranką.

— Aida! Aida!

Nikė nubėgo tamsiu koridoriumi ir dingo kažkur bute.

Simona stovėjo ir laukė. Paskui išgirdo keistą garsą, lyg pompos, kažkas skimbtelėjo ir netrukus pasirodė liesa, kuprota moteris. Ji traukė vežimėlį su deguonies balionu, nuo kurio ėjo plonos, permatomos žarnelės, o jų galiukai buvo pritvirtinti prie moters šnervių.