Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Labutis, — pasisveikino Kenetas, kišdamas marškinius į kelnes. — Apgailestauju, kad negalime pasilikti, bet turime neatidėliotiną reikalą.

— Aš negaliu jūsų priversti likti, — pasakė gydytojas susitvardęs, — bet tikrai turėtumėte būti labai atsargus. Juk smūgis į galvą buvo labai stiprus. Gal dabar jaučiatės gerai, bet turite suvokti, kad komplikacijų gali kilti po minutės, po valandos, o gal tik rytoj.

Kenetas nuėjo prie kriauklės ir apsišlakstė veidą šaltu vandeniu.

— Jau sakiau, apgailestauju, — pakartojo jis. — Tačiau turiu važiuoti prie jūros.

Gydytojas žiūrėjo jiems pavymui nieko nesuprasdamas.

Eidama koridoriumi, Simona pasakojo apie apsilankymą pas Aidą. Belaukiant lifto, Kenetui teko atsiremti į sieną.

— Kur važiuosim? — paklausė Simona.

Šįkart Kenetas nesipriešino, kad vairuotų ji, tiesiog įsėdo į automobilį, užsisegė saugos diržą ir pasikasė apibintuotą kaktą.

— Paaiškink, kur važiuoti, — pakartojo ji, nesulaukusi tėvo atsakymo. — Kaip ten nuvažiuoti?

Jo žvilgsnis buvo keistas.

— Prie jūros. Tuoj pagalvosiu.

Jis atsilošė į sėdynę, užsimerkė ir kurį laiką tylėjo. Simona pagalvojo, kad padarė klaidą, juk jis akivaizdžiai negaluoja, jam reikia grįžti į ligoninę. Bet tėvas atsimerkė ir trumpai, aiškiai nupasakojo kelią:

— Važiuok į Švento Eriko gatvę, per tiltą, tada suk į dešinę į Odeno gatvę. Tiesiai iki Rytinės stoties, tada Valhalos gatve į rytus iki pat Kinematografijos rūmų. Ten pasuksi į Lindarengo gatvę, kuri nuves iki pat uosto.

— Ir kam ta GPS? — nusišypsojo Simona, išvažiavusi į judrią Švento Eriko gatvę ir pasukusi link Vestermalmo prekybos centro.

— Kažin, — prabilo tėvas mąsliai, bet nutilo.

— Kas?

— Kažin, ar jų tėvai ką nors įtarė.

Simona dirstelėjo į tėvą. Jie važiavo pro Gustavo Vazos bažnyčią. Ilga vora vaikų su mantijomis ir žvakėmis lėtai žingsniavo vidun.

Tėvas atsikrenkštė ir pratęsė:

— Kažin, ar jų tėvai įtarė, kuo užsiima jų vaikai?

— Reketas, smurtas, prievarta ir šantažas. Mamyčių ir tėvelių numylėtiniai.

Ji prisiminė tą kartą, kai važiavo į Tenstą, į tatuiruočių saloną. Tuos vaikus, kurie buvo pakabinę mergaitę anapus turėklų. Jie visai nebijojo. Atrodė agresyvūs ir pavojingi. Prisiminė, kad Benjaminas bandė ją sulaikyti, kad ji neitų prie to berniuko metro stotyje. Tikriausiai tai vienas iš jų gaujos, pasivadinusios pokemonų vardais.

— Kas žmonėms darosi? — paklausė ji retoriškai.

— Simona, tai nebuvo nelaimingas atsitikimas, mane pastūmė prieš atvažiuojantį automobilį, — rūsčiai pareiškė tėvas. — Mačiau, kas tai padarė.

— Tave pastūmė? Kas?..

— Viena iš jų, mergaitė.

Tamsiuose Kinematografijos rūmų languose švietė trikampės elektrinės žvakidės. Kelias buvo padengtas šlapiu sniegu. Simona pasuko į Lindarengeno gatvę. Virš Jerdeto mikrorajono kabojo dideli, sunkūs debesys. Atrodė kad tuoj ant žaidžiančių šunų ir jų šeimininkų pasipils liūtis.

Lūudenas — tai iškyšulys į rytus netoli Stokholmo uosto. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje čia buvo pastatytas naftos terminalas su beveik šimtu cisternų. Čia buvo žemų pramonės pastatų, vandens bokštas, konteinerių uostas, uolose įrengtų sandėlių ir kelios prieplaukos.

Kenetas išsitraukė suglamžytą vizitinę kortelę, kurią buvo radęs ano berniuko piniginėje.

— Lūudeno aštuoniolika, — tarė jis ir davė Simonai ženklą sustoti.

Ji įsuko į asfaltuotą aikštelę, aptvertą aukšta metalinio tinklo tvora.

— Likusį kelią nueisime, — nutarė Kenetas ir atsisegė saugos diržą.

Jie ėjo tarp didžiulių cisternų, aplink kurias tarsi serpantinai vijosi siauri laipteliai. Išlenktos ir suvirintos metalo plokštės tarp laiptų rėmų ir turėklų buvo aprūdijusios.

Krapnojo šaltas lietus, skardžiai barbendamas į laiptus. Netrukus sutems, ir tada jie nieko nematys. Tarp didelių, keliais aukštais sukrautų geltonų, mėlynų ir raudonų konteinerių buvo palikti siauri takai. Niekur nė vieno gatvės žibinto, tik cisternos, krovos prieplaukos, žemi kontorų statiniai, o arčiau vandens — kranai, rampos, baržos ir laivų remonto dokai. Prie vienos žemos lūšnos, pastatytos kampu prie didelio sandėlio iš gofruoto aliuminio plokščių, stovėjo murzinas „Ford” automobilis. Ant jos lango buvo priklijuotos apsilaupusios raidės — Jūra. Po pavadinimu būta daugiau žodžių, bet jie nuplėšti ir tik iš likusių žymių dar buvo galima išskaityti — „nardymo klubas”. Sunkus strypas durims užrakinti kabojo palei staktą.

Kenetas palūkuriavo prie durų klausydamasis, o paskui atsargiai atidarė. Viduje buvo tamsu. Patalpoje stovėjo rašomasis stalas, kelios sulankstomos kėdės su plastikinėmis sėdynėmis ir pora surūdijusių deguonies balionų. Ant sienos kabojo suglamžytas plakatas, kuriame buvo pavaizduotos egzotiškos žuvys smaragdiniame vandenyje. Akivaizdu, kad nardymo klubo čia nebėra. Galbūt jis nutraukė veiklą, bankrutavo arba persikėlė kitur.

Suūžė ventiliatorius, kažkur viduje stuktelėjo durys. Kenetas prispaudė prie lūpų pirštą. Pasigirdo žingsniai. Jie nuskubėjo prie durų ir atidarę išvydo didelį sandėlį. Tamsoje kažkas nubėgo. Simona dairėsi, bandydama ką nors įžvelgti. Tėvas nusileido metaliniais laiptais ir pasileido iš paskos. Staiga jis suriko.

— Tėti? — sušuko Simona.

Nematė jo, bet balsą girdėjo. Tėvas keikėsi ir įspėjo judėti atsargiai.

— Jie ištempė dygliuotą vielą.

Pasigirdo velkamo metalo krebždesys. Tėvas vėl pasileido bėgti, o Simona, perlipusi dygliuotą vielą, puolė jam iš paskos. Oras sandėlyje buvo šaltas ir drėgnas. Buvo tamsu, todėl sunku orientuotis. Toliau nuo jos girdėjosi skubrūs žingsniai.

Pro purviną langą žybtelėjo krano prožektoriaus šviesa ir šalia krautuvo Simona pamatė berniuką. Jis buvo užsidėjęs pilką kaukę iš medžiagos ar kartono. Rankose laikė vamzdį. Neramiai patrypčiojęs jis atsitūpė ir susigūžė.

Kenetas sparčiu žingsniu artinosi prie jo palei lentynas.

— Už krautuvo, — šūktelėjo Simona.

Berniukas puolė link Keneto ir sviedė į jį vamzdį, kuris prašvilpė tiesiai virš galvos.

— Palauk, mes tik norim pasikalbėti, — šūktelėjo jam Kenetas.

Berniukas atidarė metalines duris ir išbėgo. Kažkas subildėjo, į patalpą įspindo šviesa. Kenetas jau buvo prie durų.

— Jis pabėgs, — sušvokštė Kenetas.

Simona bėgo jam iš paskos, išlėkė į lauką, bet paslydo ir pargriuvo ant šlapios krantinės. Dvokė šiukšlėmis. Atsistojusi išvydo tėvą, bėgantį palei krantinę. Dėl šlapdribos buvo slidu ir Simona vienu metu vos nenučiuožė į vandenį. Ji bėgo toliau, priekyje matė tėvą ir berniuką, o šalia savęs — stačią krantinę ir juodą apledijusio vandens masę, teliūškuojančią į akmeninę sieną.

Simona suvokė, kad įkritusi į ledinį vandenį labai greitai sustirtų, storas paltas prisigertų vandens ir ji kaip akmuo nugrimztų į dugną.

Bėgdama ji prisiminė žurnalistę, žuvusią kartu su drauge: moteris važiavo krantinės pakraščiu, nuslydo, ir automobilis dingo vandenyje kaip bučius vėžiams gaudyti. Žurnalistės vardas buvo Kets Falk.

Simona užduso. Ji drebėjo iš įtampos ir greito bėgimo, buvo kiaurai permerkta lietaus.

Atrodė, kad Kenetas berniuko nepasivijo. Jis stovėjo žemai pasilenkęs, uždusęs, tankiai ir garsiai alsavo, laukdamas dukters. Galvos raištis buvo atsipalaidavęs. Iš nosies bėgo kraujas. Ant žemės gulėjo kartoninė kaukė, beveik ištižusi nuo lietaus. Vėjo šuoras pagavo ją ir nusviedė į vandenį.