Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Po velnių, šūdas, — nusikeikė Kenetas.

Jie vėl pasuko tarp pastatų. Lauke greitai temo. Nebelijo, bet kilo smarkus vėjas. Jis ūžė tarp metalinių statinių. Juodu praėjo pailgą doką. Iš jo sklido gūdus, monotoniškas vėjo sukeltas ūžesys. Pakraščiais ant surūdijusių grandinių kabojo traktorių padangos. Simona pažvelgė į didžiulę išsprogdintą duobę, panašią į milžinišką baseiną be vandens. Grublėtos uolinės sienos buvo sutvirtintos betonu ir plieniniais lynais. Penkiasdešimties metrų gylyje matėsi betoninės grindys su didelėmis atramomis.

Vėjyje daužėsi brezento gabalas. Statmenomis doko sienomis nuslinko krano prožektoriaus šviesa. Staiga Simona pastebėjo, kad už vienos betoninės atramos kažkas tupi.

Tėvas atkreipė dėmesį, kad ji stabtelėjo, ir nesuprasdamas pažiūrėjo į ją. Simona be žodžių parodė į duobės dugną.

Berniukas pasitraukė į šešėlį.

Kenetas ir Simona pasileido prie siaurų laiptelių palei sieną. Vaikas pakilo ir nubėgo prie kažkokios angos, regis, durų. Laikydamasis už turėklo, Kenetas bėgo stačiais laipteliais, paslydo, bet išsilaikė. Duobėje tvyrojo gaižus metalo, rūdžių ir vandens kvapas. Juodu leidosi laipteliais palei sieną. Doko gilumoje aidėjo žingsniai.

Apačioje buvo šlapia ir Simonos batai iškart peršlapo, kojos pradėjo šalti.

— Kur jis dingo? — šūktelėjo ji.

Tėvas bėgo tarp atramų, ant kurių, išpumpavus vandenį, lieka stovėti laivas. Jis parodė kryptį, kur vaikas nubėgo. Ten buvo ne durys, kaip jie manė, o kažkokia anga. Kenetas dirstelėjo vidun, bet nieko nematė. Uždusęs ir sušilęs nusišluostė kaktą ir kaklą.

— Ateik čia, — liepė jis alsuodamas. — Užteks slapstytis.

Pasigirdo ritmingas žvangesys. Kenetas įlindo vidun.

— Tėti, būk atsargus.

Kažkas sudžeržgė, paskui ėmė girgždėti doko uždoris, ir staiga — kurtinantis šniokštimas. Simona suprato, kas vyksta.

— Jis paleido vandenį! — sušuko ji.

— Čia yra kopėčios, — suriko Kenetas.

Per siaurutį plyšį tarp doko uždorio vartų, veikiamų siaubingo slėgio, ėmė purkšti plonos ledinio vandens čiurkšlės. Metaliniai vartai girgždėdami po truputį vėrėsi. Ėmė kliokti vanduo. Simona pasileido link laiptų. Vanduo kilo, ji iki kelių brido per ledinį vandenį. Ant sienų šmėkštelėdavo krano prožektoriaus šviesa. Vanduo liejosi srovėmis, ėmė suktis galingi verpetai ir traukti ją atgal. Simona užsigavo koją į didelį metalinį apkaustą ir nutirpo iš skausmo. Juodas vanduo ūždamas liejosi vidun. Simona vos neverkė, kai pagaliau pasiekė stačius laiptelius ir ėmė ropštis aukštyn. Kiek palipusi atsisuko, bet tamsoje tėvo nesimatė. Anga jau buvo po vandeniu. Kažkas sudžeržgė. Drebėdama visu kūnu, ji kabarojosi aukštyn. Plaučiai, atrodė, sprogs. Staiga beprotiškas vandens gaudesys ėmė silpti. Vartai vėl užsidarė, vanduo nebeplūdo. Simona nebejautė rankos, kuria laikėsi už metalinio turėklo. Permirkę drabužiai traukė žemyn ir varžė judesius. Simona išlipo ir kitapus doko pamatė tėvą. Jis pamojavo ir patraukė link senojo nardymo klubo, vesdamasis berniuką.

Simona buvo kiaurai šlapia, rankos ir kojos suledijusios. Jie laukė prie automobilio. Tėvo žvilgsnis buvo labai keistas, lyg apdujęs.

Berniukas stovėjo šalia, nuleidęs galvą.

— Kur Benjaminas? — suriko Simona artėdama.

Vaikas tylėjo. Simona sugriebė jį už pečių ir atsuko į save. Vaizdas ją taip pribloškė, kad ji sucypė.

Berniukui buvo nupjauta nosis.

Regis, kažkoks neišmanėlis paskubomis bandė susiūti žaizdą. Vaiko akys buvo visiškai apatiškos. Švilpė vėjas. Jie susėdo į automobilį ir Simona įjungė variklį, kad viduje būtų šilčiau. Langai greitai aprasojo. Ji rado gabalėlį šokolado ir pasiūlė berniukui. Visi tylėjo.

— Kur Benjaminas? — paklausė Kenetas.

Vaikas nudelbė akis į kelius. Jis kramtė šokoladą ir sunkiai rijo.

— Tuoj pat viską papasakok, girdi? Jūs mušėte kitus vaikus, atiminėjote jų pinigus.

— Manęs nebėra, aš baigiau, — sušnabždėjo vaikas.

— Kodėl skriaudžiate kitus vaikus? — paklausė Kenetas.

— Tiesiog taip išėjo, kai mes...

— Taip išėjo? Kur kiti?

— Nežinau. Iš kur man žinoti, gal jie dabar turi savo gaujas. Jerkeris turi.

— Ar tu Vailordas?

Berniuko lūpos ėmė drebėti.

— Aš baigiau, — tyliai lemeno jis. — Prisiekiu, kad baigiau.

— Kur Benjaminas? — paklausė Simona šaižiu balsu.

— Nežinau, — skubiai atsakė vaikas. — Aš daugiau jo neskriausiu, pažadu.

— Klausyk. Aš jo mama, man reikia žinoti...

Berniukas ėmė linguoti pirmyn atgal ir gailiai pravirko, vis kartodamas:

— Aš pažadu, pažadu... aš pažadu... pažadu, pažadu...

Kenetas palietė Simonai ranką.

— Vežam jį į ligoninę. Jam reikia pagalbos.

42

Ketvirtadienio vakaras, gruodžio septynioliktoji

Išleidęs dukrą sankryžoje tarp Odeno ir Svėjos gatvių, Kenetas nuvažiavo į Astridos Lindgren vaikų ligoninę.

Gydytojas iškart apžiūrėjo vaiką ir nutarė, kad jį reikia paguldyti, atlikti tyrimus ir gydyti. Jis buvo išsekęs dėl skysčių ir maisto trūkumo, turėjo pūliuojančių žaizdų, rankų ir kojų pirštai buvo apšalę. Tikrasis Vailordu pasivadinusio berniuko vardas buvo Birkas Jansonas. Jis gyveno globėjų šeimoje Husbyje. Iškart buvo pranešta socialinėms tarnyboms ir globėjams. Kai Kenetas ruošėsi išeiti, Birkas pravirko ir pasakė, kad nenori likti vienas.

— Būkite geras, pasilikite, — sušnabždėjo jis ir prisidengė ranka nosį.

Keneto pulsas padažnėjo, širdis iš susijaudinimo ėmė daužytis. Po spurto sandėliuose jam tebekraujavo iš nosies.

— Gerai, Birkai, pabūsiu su tavimi, bet su viena sąlyga.

Kenetas atsisėdo šalia vaiko ant žalios kėdės.

— Turėsi papasakoti viską apie Benjaminą ir jo dingimą.

Kenetui vis labiau svaigo galva. Jis kalbino vaiką dvi valandas, kol atvyko socialinė darbuotoja, bet suprato tik tiek, kad kažkas taip išgąsdino Birką, jog tas liovėsi persekiojęs Benjaminą. Atrodė, kad jis net nežinojo, jog Benjaminas dingo.

Išeidamas Kenetas girdėjo, kad socialinė darbuotoja su psichologu svarstė, ar reikėtų Birką apgyvendinti vaikų namuose Liovstoje Siormlando regione.

Automobilyje Kenetas paskambino dukrai pasiteirauti, ar ji saugiai grįžo namo. Simona pasakė kiek numigusi, o dabar ketinanti išgerti grapos.

— Važiuoju pakalbėti su Aida, — pranešė Kenetas.

— Paklausk apie nuotrauką su veja ir tvora. Aida kažką nutylėjo.

Nuvažiavęs į Sundbybergą, Kenetas pasistatė automobilį toje pat vietoje kaip ir aną kartą — netoli dešrelių kiosko prie Aidos namo. Buvo šalta, snaiguriavo. Kai atidarė dureles, kelios snaigės nutūpė ant sėdynės. Kenetas iškart pamatė Aidą ir Nikę. Mergina sėdėjo už namo ant suolelio prie asfaltuoto tako, vedančio prie Ulvsundos ežero. Aida žiūrėjo į brolį. Nikė jai kažką rodė, kažką paleido ant žemės, paskui vėl sugavo. Kenetas kurį laiką juos stebėjo ir susidarė įspūdį, kad jie labai vieniši ir apleisti.

Buvo beveik šešios vakaro. Tamsiame ežere toli už namų atsispindėjo miesto šviesos.

Akimirkai Kenetui apsvaigo galva, akyse aptemo. Jis atsargiai kirto slidžią gatvę ir šalčio nuvirinta žole patraukė link ežero.

— Sveiki.

Nikė pažvelgė į jį.

— Čia jūs, — sušuko jis ir pribėgęs apkabino Kenetą. — Aida, — šaukė jis įsiaudrinęs, — Aida, čia jis, čia tas senas vyras!

Mergina sunerimusi šyptelėjo Nikei. Jos nosis buvo paraudusi.