Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

Po kiek laiko ji pasilenkė prie durų ir sušnabždėjo:

— Josefai?

Tyla. Jau ketino grįžti į kambarį, kai anapus durų išgirdo šnabždesį:

— Atidaryk.

Evelina vos neapsiverkė ir tarė:

— Taip.

— Manei, kad pabėgsi?

— Ne, — sušnabždėjo ji.

— Daryk taip, kaip liepsiu.

— Negaliu...

— Pažiūrėk pro akutę.

— Nenoriu.

— Pažiūrėk.

Ji drebėdama palinko prie durų ir išvydo laiptinę. Policininkas tebesėdėjo, bet po juo telkšojo kraujo bala. Jis buvo užsimerkęs ir tankiai alsavo. Josefas pasitraukė ir prisispaudė prie sienos, bet staiga šoko prie durų ir trenkė ranka į akutę. Evelina pasitraukė atatupsta ir vos nenugriuvo, užkliuvusi už batų koridoriuje.

— Atidaryk duris. Kitaip pribaigsiu policininką, tada paskambinsiu į duris kaimynams ir juos nužudysiu. Pradedu nuo gretimo buto.

Evelina susitaikė su likimu, ji nepajėgė priešintis. Viltis užgeso pagalvojus, kad nuo savo brolio niekada nepabėgs. Drebančiomis rankomis atrakino duris ir įsileido Josefą. Evelina galvojo tik apie tai, kad verčiau mirs, bet neleis jam nužudyti daugiau žmonių.

Rainė kuo išsamiau atpasakojo tai, ką žinojo. Jis spėjo, jog Evelina atidarė todėl, kad norėjo padėti sužeistam policininkui ir neleisti Josefui žudyti toliau.

— Jakobsonas išgyvens, — pasakė Rainė. — Paklususi broliui, ji išgelbėjo mūsų kolegai gyvybę.

Kenetas papurtė galvą.

— Ir kas tiems žmonėms pasidarė...

Rainė pasikasė kaktą.

— Ji išgelbėjo gyvybę ir tavo dukrai.

Kenetas tyliai pabeldė į Simonos palatos duris ir pravėrė jas. Užuolaidos buvo užtrauktos, šviesa užgesinta. Jis prisimerkė ir pamatė, kad ant sofos kažkas sėdi.

— Simona? — pašaukė jis tyliai.

— Aš čia, tėti.

Balsas sklido nuo sofos.

— Nori, kad palatoje būtų prieblanda? Ar uždegti šviesą?

— Tėti, aš neištversiu, — sušnabždėjo ji po kiek laiko. — Nebeištversiu.

Kenetas nutipeno prie sofos, atsisėdo ir apkabino dukterį. Ji ėmė gailiai verkti, pasikūkčiodama.

— Vieną kartą, — sušnabždėjo Kenetas glostydamas ją, — važiavau pro tavo darželį policijos automobiliu ir pamačiau tave kieme. Stovėjai veidu į tvorą ir verkei. Iš nosies bėgo snarglys, buvai šlapia ir purvina, bet auklėtojos tavęs neguodė. Jos stovėjo ir kalbėjosi visiškai abejingos.

— O ką tu? — sušnabždėjo Simona.

— Išlipau ir priėjau.

Kenetas nusišypsojo pats sau.

— Tu iškart lioveisi verkusi, paėmei mano ranką ir nuėjai su manimi.

Jis nutilo.

— Kad taip galėčiau tiesiog paimti tave už rankos ir pareiti namo...

Simona linktelėjo, padėjo galvą jam ant peties ir paklausė:

— Kaip Simas?

Tėvas paglostė jai skruostą ir pasvarstė, ar sakyti teisybę. Gydytojas atžariai paaiškino, kad Šulmanas neteko per daug kraujo, jo smegenims padaryta rimta žala — išgelbėti buvo neįmanoma. Iš komos jis nepabus.

— Jie dar nelabai žino, bet...

Kenetas atsiduso.

— Jo būklė šiaip sau, mieloji.

Simona sukūkčiojo.

— Aš neištversiu, neištversiu, — pravirko ji.

— Ša, ša... Paskambinau Erikui. Jis pakeliui.

Ji linktelėjo.

— Ačiū, tėti.

Tėvas ją vėl paglostė.

— Aš tikrai daugiau neištversiu, — sušnabždėjo Simona.

— Mieloji, neverk.

Simona verkė ir aimanavo balsu.

— Nebeištversiu...

Tą pačią akimirką atsidarė durys ir užsidegė šviesa. Erikas priėjo prie sofos ir atsisėdo šalia Simonos iš kito šono.

— Ačiū Dievui, tu gyva.

Simona įsikniaubė jam į krūtinę.

— Erikai, — kūkčiojo ji dusliai.

Vyras paglostė jai galvą. Jis atrodė labai pavargęs, bet žvilgsnis aiškus ir skvarbus. Simonai pasirodė, kad jis kvepia namais ir jos šeima.

— Erikai, — kreipėsi Kenetas rimtu balsu. — Turiu pasakyti kai ką svarbaus. Tau irgi, Simona. Ką tik kalbėjau su Aida.

— Ar ji ką nors pasakė? — sukluso Simona.

— Norėjau jai ir broliui pasakyti, kad mudu sugavome Vailordą ir kitus. Norėjau, kad jie nebijotų išeiti į gatvę. Erikas nieko nesuprato.

— Tai ilga istorija, papasakosime, kai bus laiko, bet...

Kenetas įkvėpė ir paniuręs pasakė:

— Likus kelioms dienoms iki dingimo, su Benjaminu bendravo viena moteris. Ji prisistatė esanti jo tikroji, biologinė motina.

Simona atšlijo nuo Eriko ir įsispoksojo į tėvą, nusišluostė nosį ir kimiu, verksmo išdraskytu balsu ištarė:

— Jo tikroji motina?

Kenetas linktelėjo.

— Aida papasakojo, kad ji duodavo Benjaminui pinigų, padėdavo ruošti pamokas.

— Beprotybė, — sušnibždėjo Simona.

— Ji net vadino jį kitu vardu.

Erikas pažvelgė į Simoną, į uošvį ir paragino jį tęsti.

— Aida sakė, kad ta jo mama prisistačiusi moteris tvirtino, jog jo tikras vardas — Kasperas.

Simona pastebėjo, kad Eriko veidas sustingo, ir jai kūnu nubėgo nerimo šiurpas. Ji iškart sukluso ir paklausė:

— Erikai, kas tau?

— Kasperas? Ji vadino jį Kasperu?

— Taip. Iš pradžių Aida nenorėjo pasakoti, nes buvo pažadėjusi Benjaminui, kad...

Kenetas nutilo. Erikas taip išbalo, kad atrodė, jog tuoj nualps. Jis atsistojo, žengtelėjo atatupstas, vos nepargriuvo ant stalo, paskui atsitrenkė į fotelį ir išėjo iš palatos.

45

Penktadienio rytas, gruodžio aštuonioliktoji

Erikas bėgo žemyn laiptais iki ligoninės fojė, prasibrovė per grupelę paauglių su gėlėmis, vos nepargriuvęs ant purvinų grindų, pralėkė pro senuką vežimėlyje. Stumiant lauko duris, po kojomis plekšėjo šlapias kilimas. Nekreipdamas dėmesio į balas ir purviną sniego pliurę, Erikas bėgo žemyn akmeniniais laiptais, pralėkė autobusą, kirto gatvę, peršoko žemus krūmus ir atsidūrė lankytojų aikštelėje. Lėkdamas palei eilę purvinų automobilių link savojo, rankoje jau laikė raktą. Atsirakino, įsėdo, užvedė variklį ir įjungęs atbulinę pavarą taip rovė iš vietos, kad šonu užkliudė gretimo automobilio buferį.

Kai Danderydo plente pasuko į vakarus, kvėpavimas dar nebuvo išsilyginęs. Jis važiavo kaip galėdamas greičiau, bet priartėjęs prie Edsbergo mokyklos greitį sumažino, lėtai pravažiavo pro mokyklą ir išsitraukęs telefoną paskambino Jonui.

— Tai Lidija Evers, — suriko jis.

— Kas?

— Benjaminą pagrobė Lidija Evers, — pasakė Erikas aprimęs. — Pasakojau apie ją. Čia ta, kuri mane apskundė.

— Patikrinsim, kur ji.

— Aš važiuoju pas ją į namus.

— Koks adresas?

— Namas yra Teniso gatvėje Rutebru gyvenvietėje. Numerio nepamenu, bet namas raudonas ir gana didelis.

— Sustokite ir palaukite manęs kur nors...

— Aš važiuoju tiesiai prie namo.

— Nekrėskite kvailysčių.

— Benjaminas mirs, jei negaus vaistų.

— Palaukite manęs...

Erikas baigė pokalbį ir paspaudė greičio pedalą. Jis lėkė per Norvikeną palei geležinkelio bėgius link pailgo ežero. Prie mielių fabriko aplenkė automobilį pažeisdamas taisykles. Pasukęs prie prekybos centro „Coop Forum” pajuto, kaip tvinksi smilkiniai.

Pervažiavęs gyvenamųjų namų kvartalą, sustojo prie tos pačios gyvatvorės, prie kurios stovėjo prieš dešimt metų, kai kartu su socialine darbuotoja lankėsi Lidijos namuose. Pažvelgęs į namą pasijuto beveik taip pat kaip anuomet. Prisiminė, jog tada nebuvo jokių ženklų, kad namuose gyventų vaikas, jokių žaislų sode, nieko, kas būtų rodę, kad Lidija yra mama. Kita vertus, jie nespėjo gerai apsižvalgyti. Jie iškart nusileido į rūsį ir grįžo atgal o paskui Lidija jį užpuolė su peiliu rankoje. Erikas prisiminė, kaip ji atrodė, kai persirėžė sau kaklą, nenuleisdama nuo jo akių.