Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Palaukite, — sustabdė Jonas. — O kas skambino?

Simona pažiūrėjo į jį sutrikusi, lyg būtų jį pamiršusi.

— Kas skambino jums į mobilųjį?

Ji papurtė galvą.

— Nežinau. Net nežinau, kur dabar mano telefonas, aš...

— Nieko tokio, — nuramino Jonas. — Rasime.

Anja Larson kiek palaukė, nužvelgė juos klausiančiu žvilgsniu ir išjungė diktofoną.

Simona nesidairydama atsistojo ir lėtai išėjo. Erikas skubiai linktelėjo Jonui ir nusekė paskui ją.

— Palauk, — paprašė jis.

Ji sustojo ir atsisuko.

— Palauk, aš tik noriu...

Erikas nutilo, pažvelgė į atvirą, pažeidžiamą žmonos veidą, šviesias strazdanas, šviesiai žalias akis. Netarę nė žodžio, juodu apsikabino. Abu jautėsi išvargę ir nusiminę.

— Nusiramink, — tarė jis. — Nusiramink.

Erikas pabučiavo jos rusvus, garbanotus plaukus.

— Aš nieko nesuprantu, — sušnabždėjo ji.

— Aš galiu paklausti, ar jie turi kokį kambarį, kad galėtum pailsėti.

Ji lėtai išsilaisvino iš jo glėbio ir papurtė galvą.

— Turiu rasti savo telefoną, — nutarė ji susikaupusi. — Reikia sužinoti, kas skambino, kai Šulmanas atsiliepė.

Iš apklausų kambario išėjo Jonas, švarką persimetęs per petį.

— Ar telefonas čia, policijoje? — paklausė Erikas.

Jonas linktelėjo į Anją Larson, einančią link lifto.

— Anja turėtų žinoti.

Erikas jau norėjo bėgti paskui ją, bet Jonas mostelėjo jam palaukti, išsitraukė savo telefoną ir surinko trumpąjį numerį.

Policininkė sustojo ir pakėlė telefoną prie ausies.

— Aukseli, mums reikia iš tavęs kelių popierių, — šmaikščiai tarė Jonas.

Moteris nepatenkinta atsisuko, ir jie patraukė link jos.

— Kai Anja pradėjo čia dirbti, ji buvo tikra atletė, — pasakė Jonas. — Neįtikėtinai gabi plaukikė, ypač plaštakės stiliumi. Olimpinėse žaidynėse ji užėmė aštuntą vietą...

— Kokio dar popieriaus tau reikia? Tualetinio? — šūktelėjo Anja.

— Nepyk...

— Šneki nesąmones.

— Aš tik gyriau tave.

— Gerai jau, gerai, — šyptelėjo ji.

— Ar turi sąrašą daiktų, kuriuos atidavėme laboratorijai?

— Jis dar nebaigtas. Gausi nusileisti į apačią ir patikrinti.

Visi kartu nuėjo prie liftų. Leidžiantis žemyn, lifto lynas gaudė, o liftas girgždėjo. Anja išlipo antrame aukšte ir užsidarant durims pamojavo jiems.

Budėtojų skyriuje pirmame aukšte sėdėjo aukštas vyras, kuris Erikui priminė vieną giminaitį. Jie spėriai nuėjo koridoriumi, kuriame ant sienų kabojo skelbimų lentos ir gesintuvai po organinio stiklo gaubtais. Laboratorijos skyriuje buvo žymiai šviesiau, dauguma darbuotojų vilkėjo chalatais. Jonas paspaudė ranką labai storam vyrui, kuris prisistatė Eriksonu ir nusivedė juos į kitą patalpą. Ten, ant plieninio stalo, gulėjo daugybė daiktų. Erikas juos atpažino. Dviejuose metaliniuose dubenėliuose gulėjo po virtuvinį peilį su juodomis dėmėmis. Ten buvo ir rankšluostis, durų kilimėlis, kelios poros batų ir Simonos mobiliojo ryšio telefonas plastikiniame maišelyje. Jonas parodė į telefoną:

— Mes norime jį patikrinti. Ar jau galima paimti?

Storulis priėjo prie sąrašo, kuris buvo pakabintas virš daiktų, peržvelgė jį ir neskubėdamas tarė:

— Regis, taip. Taip, telefonas išoriškai jau apžiūrėtas.

Jonas ištraukė jį iš maišelio, nušluostė popieriumi ir padavė Simonai. Ji susikaupusi peržvelgė pokalbių sąrašą, kažką sumurmėjo ir užsidengė ranka burną, kad nesuriktų garsiai.

— Benjaminas... Tai Benjaminas, — išlemeno ji. — Paskutinis skambutis buvo nuo Benjamino.

Erikas ir Jonas pažiūrėjo į ekraną, kuriame kelis kartus blykstelėjo Benjamino vardas, o paskui baterija išsikrovė.

— Ar Šulmanas kalbėjo su Benjaminu? — paklausė Erikas pakeltu tonu.

— Nežinau, — išlemeno ji.

— Bet atsiliepė jis? Aš tik to klausiu.

— Aš buvau duše. Maniau, kad jis atsiliepė prieš...

— Po velnių, juk matosi, ar pokalbis praleistas ar...

— Nepraleistas, — nutraukė ji. — Bet aš nežinau, ar Simas spėjo ką nors išgirsti ar pasakyti, prieš atidarydamas Josefui duris.

— Aš nepykstu, — tarė Erikas tvardydamasis, — bet reikia sužinoti, ar Benjaminas ką nors pasakė.

Simona pasisuko į Joną.

— Ar šiuo metu nėra taip, kad išsaugomi visi pokalbiai mobiliaisiais telefonais?

— Gali užtrukti ne vieną savaitę, kol gautume tą įrašą.

— Bet...

Erikas palietė Simonos ranką ir tarė:

— Reikia pakalbėti su Šulmanu.

— Juk tai neįmanoma, jam koma, — pasakė ji piktai. — Juk sakiau, kad jam koma.

— Eime su manimi, — liepė Erikas Simonai ir išėjo iš laboratorijos.

47

Šeštadienio popietė, gruodžio devynioliktoji

Simona sėdėjo šalia Eriko, kartais žvilgteldavo į jį ir vėl nukreipdavo žvilgsnį pro automobilio langą. Kelio viduriu bėgo purvino sniego drūžė. Jie važiavo ilgoje blyksinčių automobilių virtinėje. Pakelėje vis žybtelėdavo gatvės žibintai. Simona nepriekaištavo, kad ant galinės sėdynės ir jai po kojomis buvo pilna šiukšlių: tuščių vandens buteliukų, gaiviųjų gėrimų skardinių, picos dėžė, laikraščių, vienkartinių puodelių, servetėlių, tuščių pakelių nuo traškučių ir saldainių popieriukų.

Erikas važiavo link Danderydo ligoninės, kurioje buvo paguldytas Simas Šulmanas, ištiktas komos. Jis tiksliai žinojo, ką darys, atvykęs į vietą. Erikas dirstelėjo į žmoną. Ji atrodė sulysusi, burnos kampučiai nukarę, ji buvo liūdna ir sunerimusi. O pats jautėsi neįtikėtinai susikaupęs. Paskutinių dienų įvykiai dabar tapo visiškai aiškūs. Jam atrodė, kad supranta aplinkybes, kodėl taip nutiko jam ir jo šeimai. Artėdamas prie „Vėžio” restorano, jis ėmė Simonai aiškinti padėtį:

— Kai supratome, kad Josefas negalėjo pagrobti Benjamino, Jonas liepė man perkratyti atmintį, — prabilo jis netikėtai. — Aš apmąsčiau praeitį, bandydamas prisiminti, ar kas nors norėtų man keršyti.

— Ką nors prisiminei?

Akies kampeliu Erikas pastebėjo, kad Simona atsisuko į jį, pasirengusi klausytis.

— Prisiminiau hipnozės terapijos grupę, kurią apleidau... Tai įvyko tik prieš dešimt metų, bet aš niekada jų neprisimindavau, viską buvau nubraukęs. Bet dabar, kai pradėjau galvoti, pasijutau taip, lyg grupė niekada nebuvo dingusi, tik stovėjo nuošalėje ir laukė savo valandos.

Simona linktelėjo. Jis pasakojo toliau, bandydamas paaiškinti savo teorijas apie hipnozę, įtampą tarp grupės narių, kaip jam tekdavę balansuoti ir kaip jis praradęs pasitikėjimą.

— Kai mane ištiko nesėkmė, aš prisiekiau, kad daugiau niekada neužsiimsiu hipnoze.

— Taip.

— Bet aš sulaužiau pažadą, nes Jonas mane įtikino, kad tai vienintelis būdas išgelbėti Eveliną Ek.

— Manai, kad mums visa tai nutiko todėl, kad tu užhipnotizavai Josefą Eką?

— Nežinau...

Erikas nutilo, o paskui pasakė, kad tai galėjo pažadinti aprimusią neapykantą, kurią iki tol galbūt stabdė tik jo pažadas daugiau niekada nehipnotizuoti.

— Prisimeni Evą Blau? Jai vis pasikartodavo psichozės priepuoliai. Juk ji grasino sugriausianti man gyvenimą.

— Taip ir nesupratau kodėl, — prisipažino Simona.

— Ji kažko bijojo. Maniau, kad tai paranoja, bet dabar esu beveik įsitikinęs, kad jai grasino Lidija.

— Net ir paranoja sergantys žmonės gali būti persekiojami iš tikrųjų.

Erikas pasuko į didelę Danderydo ligoninės teritoriją. Į langus purškė lietus.