Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Tu atsiliepei, kai man skambino Benjaminas. Ar prisimeni?

Erikas laikė prispaudęs elektrodus prie savo krūtinės ir ekrane stebėjo, kaip greitėja jo paties pulsas. Šulmano pėdos sukrutėjo.

— Simai, ar girdi mane? Čia aš, Simona. Ar girdi mane, Simai?

Akys vėl grįžo į normalią padėtį, bet iškart nukrypo į šoną.

Koridoriuje pasigirdo skubrūs žingsniai ir moters šūksnis.

— Tu atsiliepei mano telefonu.

Simas vos linktelėjo.

— Skambino mano sūnus, Benjaminas...

Jo pėdos vėl ėmė tirtėti, akys užsivertė, liežuvis išdribo iš burnos.

— Ką Benjaminas sakė?

Šulmanas nurijo seiles, lėtai pačepsėjo ir užsimerkė.

— Simai? Ką jis sakė?

Simas papurtė galvą.

— Ar jis nieko nesakė?

— Ne... — sušvokštė Šulmanas.

— Ką?

— Ne Benja... — ištarė jis vos girdimai.

— Ar jis nieko nesakė?

— Ne jis, — tarė Šulmanas plonai ir baikščiai.

— Ką?

— Usi?

— Ką pasakei?

— Skambino Jusis...

Šulmano lūpos sudrebėjo.

— Kur jis buvo? — paklausė Erikas. — Paklausk, kur jis buvo.

— Kur jis buvo? Ar žinai?

— Namuose.

— Ar Benjaminas irgi ten?

Šulmano galva nusviro, burna nukaro, o smakras susiraukšlėjo. Simona išsigandusi pažvelgė į Eriką, nežinodama, ką daryti.

— Ar Lidija ten? — pasufleravo Erikas.

Šulmanas atsimerkė, bet akys nukrypo į šoną.

— Ar Lidija ten? — paklausė Simona.

Simas linktelėjo.

— Ar Jusis sakė...

Šulmanas suinkštė, ir Simona nutilo. Ji švelniai paglostė jam skruostą, Simas atsimerkė ir pažiūrėjo jai tiesiai į akis.

— Kas atsitiko? — paklausė jis visiškai aiškiai ir vėl nugrimzdo į komą.

48

Šeštadienio popietė, gruodžio devynioliktoji

Anja įėjo į Jono Linos kabinetą ir be žodžių padavė jam aplanką ir puodelį su karštu vynu. Jonas pažiūrėjo į apskritą, rausvą kolegės veidą. Šįkart ji nesišypsojo.

— Jie nustatė tapatybę, — pranešė ji ir bakstelėjo į aplanką.

— Ačiū.

Jonas pažiūrėjo į rudą, kartoninį aplanką. Jis neapkentė dviejų dalykų: pirma, kai tekdavo nutraukti bylą neatpažinus kūno, neišaiškinus išprievartavimo, apiplėšimo, smurto atvejų ir žmogžudysčių. Antras bjaurus dalykas, nors ir kitoks, — kada išaiškėja anksčiau nutrauktos bylos ir senos paslaptys, bet dažniausiai ne taip, kaip tikėjaisi.

Jonas Lina atvertė aplanką ir ėmė skaityti. Lidijos Evers sode buvo rastas berniuko kūnas. Vaikas buvo nužudytas penkerių metų. Manoma, kad mirties priežastis — skilusi kaukolė, į pakaušį trenkus buku daiktu. Ant skeleto taip pat buvo rasta sugijusių ir pusiau sugijusių žaizdų, kurios rodo, kad vaikas buvo mušamas nuolatos ir žiauriai. Prie plakimo ekspertas buvo padėjęs klaustuką. Berniukas buvo mušamas taip žiauriai, kad buvo lūžę ir skilę kaulai. Akivaizdu, kad sunkiu daiktu labiausiai buvo daužoma per rankas ir nugarą. Be to, sprendžiant iš skeleto išsivystymo, vaikui teko badauti.

Jonas pažvelgė į langą. Su tokiais dalykais susitaikyti neįmanoma. Buvo prisiekęs pats sau, kad tą dieną, kai jis prie to pripras, iškart atsistatydins iš komisaro posto. Jis perbraukė ranka savo vešlius plaukus, nurijo gumulą, įstrigusį gerklėje, ir ėmė skaityti toliau.

Taigi vaiko tapatybė nustatyta — Johanas Samuelsonas, dingęs prieš trylika metų. Anot mamos, Isabelos Samuelson, ji su sūnumi buvo sode, kai namuose suskambo telefonas. Ji nuėjo atsiliepti, bet berniuko nepasiėmė. Vaikas dingo per tas dvidešimt-trisdešimt sekundžių, kol ji pakėlė ragelį, atsiliepė ir vėl padėjo, nes niekas nekalbėjo.

Johanas dingo, kai jam buvo dveji.

Nužudytas penkerių.

Jo kūnas išgulėjo Lidijos Evers sode dešimt metų.

Staiga vyno kvapas sukėlė Jonui šleikštulį. Jis atsistojo, pravėrė langą ir žvilgtelėjo į vidinį policijos kiemą, medžių šakas ir šlapią, žvilgantį asfaltą.

„Vaikas pas Lidiją išgyveno trejus metus, — pagalvojo jis. — Slepiamas trejus metus. Treji metai mušimo, bado ir baimės.”

— Jonai, ar tau viskas gerai? — paklausė Anja, dirstelėjusi į vidų.

— Važiuoju pranešti tėvams.

— Tai gali padaryti Niklasonas.

— Ne.

— De Geeras?

— Čia mano tyrimas. Važiuoju pats...

— Suprantu.

— Ar gali per tą laiką patikrinti kelis adresus?

— Žinoma, mielasis, galiu.

— Kalbama apie Lidiją Evers. Noriu žinoti, kur ji buvo pastaruosius trylika metų.

— Lidija Evers?

Jonas jautėsi labai prislėgtas. Užsidėjo kailinę kepurę, užsimetė striukę ir išvyko pranešti šeimai, kad jų sūnus, deja, buvo rastas.

Važiuojant pro vartus, paskambino Anja.

— Kokia tu greita, — pagyrė jis, stengdamasis atrodyti linksmas, tačiau nesėkmingai.

— Brangusis, toks mano darbas, — sučiulbėjo Anja.

Jonas girdėjo, kaip ji įkvėpė. Nuo apsnigto lauko pakilo būrys juodų paukščių. Dirstelėjus tik akies kampučiu, jie atrodė panašūs į juodus taškus. Prisiminęs dvi Johano nuotraukas iš aplanko, Jonas norėjo garsiai nusikeikti. Vienoje nuotraukoje jis — klegantis pasišiaušęs berniukas policininko kostiumu. O kitoje — tvarkingai sunumeruoti kaulų gabaliukai, sudėti ant metalinio stalo.

— Gryna velniava, — sumurmėjo pats sau.

— Na, na!

— Atleisk, Anja. Čia kitas vairuotojas...

— Gerai, gerai. Bet man keiksmažodžiai nepatinka.

— Žinau, — atsiduso jis. Neturėjo jėgų atsikirsti.

Atrodo, kad Anja pagaliau suprato, jog jis nenusiteikęs juokauti, tad tiesiog pranešė, ką išsiaiškino:

— Johano Samuelsono kūno likučiai buvo rasti Lidijos Evers tėvų sode. Ji užaugo tame name. Tai vienintelis žinomas oficialus jos adresas.

— Ar ji turi šeimą? Tėvus? Brolių ir seserų?

— Palauk, tuoj perskaitysiu. Regis, kad neturi... Apie tėvą jokių žinių, motina mirusi. Atrodo, kad ji nelabai ilgai rūpinosi Lidija.

— Broliai ir seserys?

— Nė vieno, — pasakė Anja, pavarčiusi lapus. — Pala, beje, ji turėjo jaunesnį brolį, bet jis mirė mažas.

— Tada Lidija buvo...?

— Dešimties.

— Ar ji visada gyveno tame name?

— Ne, aš to nesakiau. Ji kelis kartus gyveno ir kitoje vietoje...

— Kur? — paklausė jis kantriai.

— Ulerokeryje, Ulerokeryje, Ulerokeryje.

— Psichiatrinėje ligoninėje?

— Tai vadinama psichiatrijos klinika.

Tą akimirką Jonas pasuko į nedidelę gatvelę Saltšiobadene, kur tebegyveno Johano tėvai, ir iškart pamatė raudoną aštuoniolikto amžiaus namą dvišlaičiu stogu. Sode stovėjo apgriuvęs žaidimų namelis, o sklypo gale matėsi tamsus vanduo.

Jonas perbraukė veidą rankomis ir išlipo iš automobilio. Kaip jis nekentė tokių akimirkų. Abipus žvyru išberto tako gulėjo gražiai sudėlioti akmenys. Jis priėjo prie durų, paskambino, palaukė, vėl paskambino. Galiausiai kažkas viduje šūktelėjo:

— Aš atidarysiu.

Spyna trakštelėjo, duris atvėrė paauglė mergaitė. Jos akys apibrėžtos juodai, o plaukai nudažyti alyvine spalva.

— Sveiki, — pasisveikino ji ir įsistebeilijo į Joną.

— Mano vardas Jonas Lina. Aš iš Švedijos kriminalinės policijos. Ar tavo tėvai namuose?

Mergaitė linktelėjo ir nusisuko pašaukti tėvų, bet prieškambaryje jau stovėjo vidutinio amžiaus moteris ir žiūrėjo į Joną.

— Amanda, — tarė ji sunerimusi. — Paklausk jo... paklausk, ko jam reikia.

Jonas papurtė galvą.

— Turiu kai ką pranešti, bet nenorėčiau apie tai kalbėti prieangyje. Ar galiu užeiti?