Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

Jonas barbeno į prietaisų skydelį. Ventiliatoriai ūždami pūtė elektra sušildytą orą. Dėl neįprastos šilumos automobilyje sudrėko Eriko pėdos.

— Pažiūrėkim, — tarė Jonas pats sau ir įsuko į nedidelę gyvenvietę, o paskui nuvažiavo tiesiu siauru keliuku per apšerkšnijusius laukus. Tolumoje matėsi didelis baltas namas už aukštos tvoros. Jie sustojo prie atvirų vartų ir nuėjo prie namo. Kieme išvydo jauną moterį odine striuke, grėbiančią šiukšles nuo žvyru išpilto tako. Pamačiusi juos, moteris, regis, išsigando. Aplink ją lakstė auksaspalvis retriveris.

— Šarlota, — sušuko moteris. — Šarlota.

Iš už didžiulio namo kampo pasirodė moteris, velkanti juodą šiukšlių maišą. Ji vilkėjo rožinę pūkinę liemenę, storą pilką megztinį, nutrintus džinsus ir avėjo guminius batus.

„Šarlota, — pagalvojo Erikas. — Čia tikrai Šarlota.”

Neliko anos lieknos, dailios moters elegantiškais rūbais ir išpuoselėta pažo šukuosena. Link jų artėjanti moteris atrodė visai kitaip: ilgi, visai pražilę plaukai, supinti į storą kasą, veide daug juoko raukšlelių ir jokios kosmetikos. „Ji žymiai gražesnė”, pagalvojo Erikas. Išvydusi savo gydytoją, moteris smarkiai išraudo. Iš pradžių atrodė nustebusi, o paskui plačiai nusišypsojo.

— Erikai, — prabilo ji pažįstamu giliu, šiltu, raiškiu balsu.

Šarlota paliko maišą ir paėmė Eriko rankas.

— Čia jūs? Nuostabu, kad vėl susitikome.

Šarlota pasisveikino su Jonu ir nužvelgė jį ir Eriką. Tada atsidarė durys ir išėjo stambi moteris, vilkinti juoda, apsmukusia striuke. Ant kaklo matėsi tatuiruotė.

— Ar reikia pagalbos? — šūktelėjo ji.

— Čia mano draugai, — atsakė jai Šarlota ir pamojo, kad viskas gerai.

Šarlota šypsodamasi žiūrėjo, kaip moteris uždaro duris.

— Aš paverčiau dvarą moterų namais. Čia tiek daug vietos, kad galiu priimti moteris, kurioms reikia išvažiuoti iš namų. Jos gali čia apsistoti, mes kartu ruošiame valgį, tvarkome namus... Kol jos vėl pajunta, kad nori grįžti į savo gyvenimą. Viskas labai paprasta.

— Puiku, — pagyrė Erikas.

Ji linktelėjo ir mostelėjo į duris, kviesdama į vidų.

— Šarlota, mums reikia rasti Evą Blau, — pasakė Erikas. — Ar prisimenate ją?

— Žinoma. Ji buvo mano pirmoji viešnia. Fligelyje buvo laisvų kambarių ir...

Ji nutilo.

— Keista, kad ją paminėjote. Eva man skambino gal prieš savaitę.

— Ko norėjo?

— Buvo supykusi.

— Taip, — atsiduso Erikas.

— Kodėl ji buvo supykusi? — pasiteiravo Jonas.

Šarlota giliai įkvėpė. Erikas girdėjo, kaip pro plikas medžių šakas košia vėjas. Netoliese stovėjo besmegenis, kažkieno pradėtas lipdyti iš negausiai iškritusio sniego.

— Ji pyko ant Eriko.

Erikas pašiurpo prisiminęs smailų Evos Blau veidą, agresyvų balsą, skvarbias akis ir nupjautą nosies galiuką.

— Jūs pažadėjote, kad daugiau hipnoze neužsiimsite, bet staiga prieš savaitę vėl to ėmėtės. Apie tai buvo parašyta visuose laikraščiuose, kalbama per televiziją. Savaime suprantama, daug kas pasipiktino.

— Aš buvau priverstas. Tik dėl išskirtinio atvejo.

Šarlota paėmė jo ranką.

— Jūs man padėjote, — sušnabždėjo ji. — Tą kartą, kai pamačiau... prisimenate?

— Prisimenu, — atsakė Erikas tyliai.

Šarlota nusišypsojo.

— To užteko. Aš įėjau į savo pilaitę, pakėliau akis ir išvydau savo skriaudėjus.

— Žinau.

— Be jūsų pagalbos to nebūtų įvykę.

— Bet aš...

— Mano viduje kažkas sugijo, — paaiškino ji, rodydama į širdį.

— O kur Eva dabar? — pasiteiravo Jonas.

Šarlota kiek susiraukė.

— Kai Evą paleido iš ligoninės, ji apsigyveno bute Okešbergos centre ir tapo Jehovos liudytoja. Iš pradžių mes bendraudavome gana dažnai. Padėjau jai pinigais. Bet paskui ryšys nutrūko. Evai atrodė, kad ją kažkas persekioja, dažnai minėdavo prašysianti apsaugos, nes ją persekiojąs blogis.

Paskui Šarlota tarė Erikui:

— Atrodote nusiminęs.

— Dingo mano sūnus. Eva yra vienintelis mūsų pėdsakas.

Šarlota pažvelgė į jį susirūpinusi.

— Kad tik viskas baigtųsi gerai.

— Ar žinote, kuo ji vardu? — paklausė Erikas.

— Koks jos tikrasis vardas? To ji niekam nesako, gal net pati nežino.

— Aha.

— Bet kai skambino paskutinį kartą, pasivadino Veronika.

— Veronika?

— Pagal legendą apie šventąją Veroniką ir jos drobulę.

Atsisveikindami jie apsikabino, ir Erikas su Jonu skubiai grįžo prie automobilio. Važiuojant į pietus, link Stokholmo, Jonas vėl paskambino ir paprašė surasti Veroniką, gyvenančią Okešbergoje, ir Jehovos liudytojų bendruomenės arba „Jehovos karalystės“ adresą.

Erikas klausėsi komisaro kalbos ir pasijuto išsekęs. Prisiminė, kaip dieną jį buvo užplūdę prisiminimai. Akys pamažu merkėsi.

— Taip, Anja, rašau, — girdėjosi Jono balsas. — Vakarų geležinkelio gatvė... palauk, Stoties gatvė penki, gerai, ačiū.

Leidžiantis ilga nuokalne palei golfo lauką, Erikas prabudo ir pasijuto, lyg laikas būtų apsukęs ratą ir spirale grįžęs į tą patį tašką.

— Greitai būsime vietoje, — pasakė Jonas.

— Aš užmigau, — tarė Erikas lyg pats sau.

— Eva Blau paskambino Šarlotai tą pačią dieną, kai apie jus parašė visi šalies dienraščiai.

— O kitą dieną buvo pagrobtas Benjaminas, — pridūrė Erikas.

— Nes kažkas jus pamatė.

— Arba todėl, kad sulaužiau pažadą nebeužsiimti hipnoze.

— Tokiu atveju tai mano kaltė, — nutarė Jonas.

— Ne, tai buvo...

Erikas nutilo, nežinojo, ką pasakyti.

— Apgailestauju, — atsiprašė komisaras, įsmeigęs žvilgsnį į kelią.

Jie pravažiavo pigių prekių parduotuvę išdaužytais langais. Jonas dirstelėjo į galinio vaizdo veidrodėlį. Moteris su hidžabu šlavė šukes.

— Nežinau, kas Evai pasidarė. Ji susižalojo pati, ją apėmė visiška paranoja, dėl visko kaltino mane ir hipnozės seansus. Nereikėjo priimti jos į grupę, nereikėjo nieko hipnotizuoti.

— Bet Šarlotai padėjote, — priminė Jonas.

— Atrodo, kad taip, — sutiko Erikas tyliai.

Iškart už eismo žiedo jie pervažiavo geležinkelio bėgius, prie stadiono pasuko į kairę, kirto upelį ir sustojo prie didelių, pilkų gyvenamųjų namų.

Jonas parodė į daiktadėžę ir paprašė:

— Ar galite vėl paduoti pistoletą?

Erikas ištraukė ir padavė jam sunkų ginklą. Komisaras patikrino vamzdį, šovinių dėtuvę ir įsitikinęs, kad pistoleto saugiklis nuleistas, įsikišo jį į kišenę.

Jie nuskubėjo per automobilių stovėjimo aikštelę ir perėjo kiemą su sūpynėmis, smėlio dėže ir lipynėmis.

Erikas parodė link įėjimo. Pažiūrėjęs į viršų jis išvydo, kad beveik visuose balkonuose kabojo elektrinės girliandos ir satelitinės antenos.

Laiptinėje prie užrakintų įėjimo durų stovėjo sena moteris su vaikštyne. Jonas pabeldė į durų stiklą ir šypsodamasis pamojavo. Moteris pažiūrėjo į juodu, bet tik papurtė galvą. Jonas parodė policininko pažymėjimą, bet moteris vėl papurtė galvą. Erikas patikrino savo kišenes ir rado voką su kvitais, kuriuos turėjo atiduoti Darbo užmokesčio skyriuje. Priėjęs prie lango pasibeldė ir parodė voką. Tada močiutė iškart paspaudė elektroninės spynos mygtuką ir įleido juos.

— Atnešėte paštą? — paklausė ji gergždžiančiu balsu.

— Skubus laiškas, — pasakė Erikas.

— Čia tiek daug verksmo ir riksmų, — sušnabždėjo moteris.