Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Taip, — atsiduso ji.

— Dabar jūs ten.

— Aš labai arti.

— Kur jūs dabar?

— Namuose.

— Kiek jums metų?

— Trisdešimt septyneri.

Stebėjau ją. Pastebėjau, kad kruta jos aukšta ir lygi kakta, nedidelė burna ir beveik liguistai išblyškusi oda. Žinojau, kad prieš dvi savaites jai sukako trisdešimt septyneri. Ji nusikėlė ne į tolimą praeitį kaip kiti, o į laiką tik prieš kelias dienas.

— Kas vyksta? Kas ne taip?

— Telefonas...

— Kas telefonui?

— Jis skamba, vėl skamba, aš pakeliu ragelį ir iškart padedu.

— Nurimkite, Lidija.

Ji atrodė pavargusi, gal susirūpinusi.

— Valgis atauš, — pasakė ji. — Aš užraugiau daržovių, išviriau lęšių sriubos ir iškepiau duonos. Ketinau valgyti žiūrėdama televizorių, bet kur tau...

Smakras sudrebėjo, bet paskui ji nurimo.

— Aš kiek palaukiau, pakėliau žaliuzes ir pažiūrėjau į gatvę. Ten nieko nematyti, nieko negirdėti. Atsisėdu prie virtuvinio stalo ir valgau šiltą duoną su sviestu, nors apetito nėra. Vėl nueinu į svetainę. Ten kaip visada vėsoka. Atsisėdu ant senos odinės sofos ir užsimerkiu. Turiu susikaupti, sukaupti jėgas.

Lidija nutilo. Tarp mūsų plūduriavo jūržolės.

— Kodėl turite sukaupti jėgas?

— Kad pajėgčiau... kad pajėgčiau atsistoti, praeiti pro raudoną kinišką šviestuvą su hieroglifais ir padėklą su kvapiosiomis žvakėmis ir nušlifuotais akmenukais. Po linoleumu linguoja ir girgžda grindų lentos...

— Ar ten kas nors yra? — paklausiau tyliai ir iškart pasigailėjau.

— Paimu lazdą, prispaudžiu atsiknojusį linoleumą, kad galėčiau atidaryti duris, kvėpuoju ramiai, įeinu ir uždegu šviesą, — pasakojo ji. — Kasperas mirksi nuo šviesos, bet lieka gulėti. Jis nusišlapino į kibirą. Sklinda aštrus kvapas. Jis vilki šviesiai mėlyną pižamą. Tankiai alsuoja. Aš baksteliu į jį lazda pro groteles. Jis suinkščia, truputį pasitraukia ir atsisėda narve. Klausiu, ar persigalvojo, ir jis greitai palinksi galva. Įkišu jam lėkštę su maistu. Menkės gabaliukai susitraukę ir patamsėję. Jis prislenka ir ima valgyti, o aš nudžiugusi jau ruošiuosi sakyti, kaip gerai, kad suprantame vienas kitą. Staiga jis apvėmė čiužinį.

Lidijos veidas persikreipė.

— O aš maniau, kad...

Lūpos įsitempusios, burnos kampučiai nusvirę.

— Maniau, kad išsiaiškinome, bet...

Ji papurtė galvą.

— Nesuprantu...

Ji apsilaižė lūpas.

— Ar suprantate, kaip jaučiuosi? Ar suprantate? Jis prašo atleidimo. Aš sakau, kad rytoj sekmadienis, trenkiu sau per veidą ir rėkiu, kad žiūrėtų.

Išsigandusi Šarlota vandenyje žiūrėjo į Lidiją.

— Lidija, išeikite iš rūsio, pamirškite baimę ir pyktį, jauskitės rami ir susikaupusi. Aš pamažu iškelsiu jus į paviršių iš šio gilaus atsipalaidavimo, pakilsime ten, kur viskas aišku, ir mudu — tik jūs ir aš — pakalbėsime apie tai, ką jūs ką tik papasakojote. Paskui pažadinsiu iš hipnozės likusius.

Ji tyliai suniurzgė.

— Lidija, ar klausotės manęs?

Ji linktelėjo.

— Aš skaičiuosiu mažėjančia tvarka, o kai ištarsiu vienas, jūs atsimerksite ir būsite visiškai nubudusi ir sąmoninga. Dešimt, devyni, aštuoni, septyni, — jūs pamažu kylate į paviršių ir esate visiškai atsipalaidavusi, jums malonu, — šeši, penki, keturi, — greitai atsimerksite, bet liksite sėdėti ant kėdės, — trys, du, vienas... Dabar atsimerkiate ir esate visiškai nubudusi.

Mūsų žvilgsniai susidūrė. Lidijos veidas atrodė susitraukęs. Šito aš nesitikėjau. Vis dar buvau pašiurpęs dėl to, ką išgirdau. Jei reikia nuspręsti, kas pagal įstatymą svarbiau — pasižadėjimas tylėti ar pareiga pranešti — šiuo atveju buvo akivaizdu, kad turėsiu pranešti, nes trečiai šaliai iškilo rimtas pavojus.

— Lidija, ar suprantate, kad privalau kreiptis į socialines tarnybas?

— Kodėl?

— Dėl to, ką papasakojote.

— O ką?

— Jūs nesuprantate?

Lidija nusivaipė.

— Aš nieko nesakiau.

— Jūs pasakėte, kad...

— Laikyk liežuvį už dantų, — nukirto ji. — Tu manęs nepažįsti, nesikišk į mano gyvenimą. Tu neturi teisės kištis į tai, ką darau savo namuose.

— Aš įtariu, kad jūsų vaikas...

— Laikyk liežuvį už dantų, — suriko ji ir išėjo.

Automobilį pastačiau prie aukštos gyvatvorės už šimto metrų nuo didelio, medinio Lidijos namo Teniso gatvėje Rutebru. Socialinės tarnybos darbuotoja sutiko su mano reikalavimu leisti man dalyvauti pirmame patikrinime Lidijos namuose. Mano pranešimą policija priėmė šiek tiek skeptiškai, bet, savaime suprantama, ikiteisminį tyrimą pradėjo.

Pro mane pravažiavo raudona „Toyota” ir sustojo prie namo. Aš išlipau iš automobilio ir priėjau prie laukiančios žemos, kresnos moters. Pasisveikinome.

Iš pašto dėžutės kyšojo šlapios reklaminės parduotuvių skrajutės. Žemi varteliai buvo atviri. Mes nuėjome taku link namo. Atkreipiau dėmesį, kad apleistame sode nebuvo nei žaislų, nei smėlio dėžės, nei sūpynių senoje obelyje, nei dviračio su atraminiais ratukais. Visuose languose žaliuzės nuleistos. Pakabintuose vazonuose styrojo sudžiūvę augalai. Laiptai aptrupėję. Man pasirodė, kad viduje prie lango kažkas šmėkštelėjo. Socialinė darbuotoja paskambino į duris. Palaukėme, bet niekas neatėjo. Ji nusižiovavo ir pažiūrėjo į laikrodį, paskui paspaudė rankeną. Durys buvo neužrakintos. Ji atidarė ir mes pamatėme nedidelį prieškambarį.

— Sveiki, — šūktelėjo socialinė darbuotoja. — Lidija?

Mes įėjome, nusiavėme ir nuėjome rožiniais tapetais išklijuotu koridoriumi. Ant sienų kabojo paveikslai, kuriuose buvo pavaizduoti medituojantys žmonės su švytinčiomis aureolėmis. Ant grindų šalia staliuko stovėjo rožinis telefonas.

— Lidija?

Aš atidariau duris, už kurių išvydome siaurus laiptus į rūsį.

— Ten, — parodžiau aš.

Socialinė darbuotoja nusekė man iš paskos. Atsidūrėme svetainėje su sena odine sofa ir stalu, kurio paviršius buvo apklijuotas rudomis plytelėmis. Ant padėklo tarp šlifuotų akmenukų ir stikliukų stovėjo kelios kvapiosios žvakės. Ant lubų kabojo tamsiai raudonas kiniškas šviestuvas su hieroglifais.

Mano širdis daužėsi. Pamėginau atidaryti duris į kitą kambarį, bet jos užstrigo už atsiknojusio linoleumo. Prispaudžiau jį koja ir įėjau į vidų, bet ten nebuvo jokio narvo. Ant grindų gulėjo dviratis aukštyn ratais, priekinis ratas buvo nuimtas. Šalia mėlynos plastikinės dėžės gulėjo įrankiai, gumos lapeliai, klijai, raktai. Vienas iš blizgančių kabliukų buvo įspraustas po padangos pakraščiu ir įtemptas. Staiga virš mūsų sugirgždėjo lubos, — kažkas vaikščiojo kambaryje virš mūsų. Nieko netarę, greitai užlipome viršun. Virtuvės durys buvo praviros. Ant geltono linoleumo pastebėjau duonos riekių ir trupinių.

— Sveiki, — šūktelėjo socialinė darbuotoja.

Šaldytuvo durys buvo atidarytos. Blyškioje jo šviesoje nudelbusi akis stovėjo Lidija. Tik po kelių sekundžių pastebėjau, kad ji laiko peilį — ilgą dantytą peilį duonai. Ranka buvo nuleista palei šlaunį. Kartais sužybčiodavo peilio ašmenys.

— Tau čia būti negalima, — sušnabždėjo ji ir staiga pažvelgė į mane.

— Gerai, — tariau ir atbulas pasitraukiau link durų.

— Gal susėskime ir pakalbėkime? — pasiūlė socialinė darbuotoja lyg niekur nieko.

Aš atidariau duris į koridorių. Mačiau, kad Lidija pamažu artinasi.

— Erikai, — tarė ji.

Uždarant duris, Lidija puolė link manęs. Aš pasileidau koridoriumi link prieškambario, bet durys buvo užrakintos. Lidijos žingsniai artėjo. Ji aimanavo. Aš atplėšiau kitas duris ir įpuoliau į poilsio kambarį. Lidija staigiai atplėšė duris ir ėmė artintis. Aš atsitrenkiau į fotelį, traukiausi link balkono durų, bet jų atlupti nepavyko. Lidija puolė mane, iškėlusi peilį, bet aš atsistojau už valgomojo stalo. Aš traukiausi aplink stalą, ji sekė iš paskos.