Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

Staiga Lidija išsiviepė iš skausmo. Ji bandė nusijuokti, bet išleido tik keistus garsus. Pamėgino dar kartą, bet tai nebuvo panašu į juoką.

— Ką darote?

— Žiūriu, — atsakė ji ir nukreipė žvilgsnį aukštyn.

Staiga Lidija nuslydo nuo kėdės ir susitrenkė pakaušį į sėdynę. Aš pribėgau. Ji sėdėjo ant grindų, vis dar hipnozės būsenoje, bet nebe gilioje. Ji sutrikusi spoksojo į mane išsigandusiomis akimis. Pabandžiau ją nuraminti.

Nežinau, kodėl man kilo mintis, kad turėčiau paskambinti Šarlotai. Kažkas man kėlė nerimą. Gal todėl, kad hipnozėje įkalbėjau ją likti savo pilaitėje ilgiau, nei ji iš tiesų drįso, gal kad mečiau iššūkį jos išdidumui ir įtikinau ją pakelti akis ir pirmą kartą išvysti didelį šunį prie tėvo kojų. Man kėlė nerimą jos elgesys, — kad ji išėjo nieko nepasakiusi ir nepadėkojusi, o tai jai nebūdinga.

Surinkęs Šarlotos mobiliojo numerį, aš persigalvojau, bet visgi palaukiau, kol įsijungė balso pašto dėžutė, o tada padėjau ragelį.

Po vėlyvų pietų restorane dviračiu grįžau į ligoninę. Pūtė vėsus vėjas, bet gatvės ir namų fasadai buvo nušviesti pavasarinės saulės.

Aš pasistengiau atsikratyti nerimo dėl Šarlotos. Pagalvojau, kad ji šiandien patyrė pakankamai didelį sukrėtimą, kad kurį laiką turi pabūti viena su savo jausmais. Šiaurinėse kapinėse vėjas gainiojo lapų bangas.

Šiandien Benjaminą iš darželio paims Kenetas. Jis pažadėjo pavėžinti jį policijos automobiliu. Benjaminas nakvos pas jį, nes aš dirbsiu iki vėlumos, o Simona su draugėmis eis į operą.

Buvau pažadėjęs jaunajai doktorantei Majai Svartling, kad susitiksime dar vienam pokalbiui. Suvokiau, kad aš jo laukiu. Jaučiausi patenkintas, nes mano teorijas patvirtino Šarlotos atvejis.

Išėjau iš priimamojo ir patraukiau koridoriumi link savo kabineto. Ligoninės fojė buvo tik kelios vyresnės moterys, kurios laukė taksi. Lauke buvo gražus oras, lakiojo dulkės, švietė akinanti saulė. Pagalvojau, kad iškart po darbo galėčiau pabėgioti.

Priėjęs kabinetą, išvydau jau laukiančią Mają. Jos putlios, raudonai padažytos lūpos nušvito plačia šypsena. Anglies juodumo plaukuose žybtelėjo segė, kai ji nusilenkė ir kaip įpratusi šelmiškai paklausė:

— Tikiuosi, kad daktaras nesigaili, sutikęs duoti antrą interviu?

— Žinoma, ne.

Stovėdamas šalia jos ir rakindamas duris ėmiau jaudintis. Mūsų žvilgsniai susidūrė. Įleisdamas vidun pamačiau, kad ji netikėtai surimtėjo.

Staiga prisiminiau savo paties kūną, pėdas, burną. Išsiimdama savo aplanką su popieriais, rašiklį ir užrašų sąsiuvinį, ji išraudo.

— Kas nutiko po paskutinio mūsų susitikimo? — pasiteiravo ji.

Pasiūliau Majai puodelį kavos, o paskui ėmiau pasakoti apie sėkmingą šios dienos seansą.

— Man atrodo, kad aptikome Šarlotos skriaudiką. Tą, kuris ją taip įskaudino, kad ji vis bando nusižudyti.

— Kas jis?

— Šuo, — tariau rimtai.

Maja nesijuokė. Ji buvo gerai apsiskaičiusi ir žinojo, kad viena mano tezių, kuri buvo drąsiausia ir labiausiai atkreipianti dėmesį, buvo paremta senovine pasakėčios struktūra: žmonių vaizdavimas gyvūnų pavidalu yra vienas iš seniausių būdų papasakoti tai, kas šiaip būtų draudžiama, baisu arba viliojama.

Mano pacientams tai būdas susitvarkyti su nesuvokiamais dalykais, — kad žmogus, kuris turėjo ginti ir mylėti, įskaudino pačiu baisiausiu būdu.

Man buvo labai lengva, net įtartinai lengva kalbėti su Maja Svartling. Ji žinojo daug, bet nebuvo ekspertė uždavinėjo protingus klausimus ir labai atidžiai klausėsi.

— O kaip Marekas Semiovičius? Kaip sekasi jam? — paklausė ji ir ėmė čiulpti rašiklį.

— Juk žinote jo istoriją — apsigyveno čia kaip pabėgėlis, sprukęs nuo karo Bosnijoje. Jam buvo išgydytos tik fizinės žaizdos.

— Taip.

— Man įdomu jį stebėti, net jei ne visai suprantu, kas vyksta, nes gilioje hipnozėje jis visada būna tame pačiame kambaryje, tame pačiame prisiminime: jis yra priverstas kankinti žmones — savo pažįstamus, berniukus, su kuriais žaidė. Bet staiga kažkas atsitinka.

— Hipnozėje?

— Taip. Jis atsisako žengti toliau.

Maja kažką užsirašė, pavartė popierius ir pažvelgė į mane.

Aš nutariau nepasakoti, kad Lidija šiandien nukrito nuo kėdės. Vietoje to užvedžiau kalbą apie savo idėją, kad žmogaus laisvą valią per hipnozę riboja tik tai, kad jis negali meluoti pats sau.

Laikas bėgo, atėjo vakaras. Koridoriuje prie kabineto įsivyravo tyla.

Maja susidėjo daiktus į portfelį, apsirišo kaklą šaliu ir atsistojo.

— Kaip greitai prabėgo laikas, — tarė ji lyg atsiprašydama.

— Ačiū, — padėkojau ir ištiesiau ranką.

Ji padvejojo, bet paskui paklausė:

— Ar galiu šįvakar pavaišinti gėrimu?

Aš pasvarsčiau. Simona su draugėmis šįvakar žiūrės „Toską” ir namo grįš vėlai. Benjaminas miegos pas senelį, o aš ketinau visą vakarą dirbti.

— Galimas daiktas, — numykiau, jausdamas, kad peržengiu ribą.

— Žinau vieną restoraną Roslagsgatano gatvėje. Jis vadinasi „Peterson-Berger”. Niekuo neypatingas, bet labai jaukus.

— Gerai, — sutikau, pasiėmiau striukę, užgesinau šviesą ir užrakinau duris.

Iki restorano nuvažiavome dviračiais pro Hagos parką, palei Brunsvikeną iki Nortulio. Automobilių beveik nesimatė, nors buvo ne vėliau kaip pusė aštuntos. Oras virpėjo nuo pavasarinio paukščių čiulbesio medžiuose.

Dviračius pastatėme priešais parkelį prie seno baro „Claes pa Hornet”. Kai įžengėme į restoraną, pastebėjau administratorės šypseną ir sudvejojau. Ar man tikrai dera čia būti? Ką pasakyčiau Simonai, jei ji paskambintų? Kūnu nubėgo nemaloni banga. Betgi Maja — kolegė, mes tik norime pratęsti diskusiją, o Simona vis tiek užsiėmusi su draugėmis. Dabar greičiausiai sėdi ir geria vyną operos teatro restorane.

Maja atrodė kupina lūkesčių. Aš nelabai supratau, kam ji apskritai mane pasikvietė. Ji spindėjo grožiu, jaunyste ir energija. O aš buvau bent penkiolika metų vyresnis ir vedęs.

— Aš labai mėgstu čia kepamą vištienos šašlyką su kuminais, — pasakė ji ir pirma nuėjo prie stalelio salės gale.

Mes atsisėdome ir iškart atėjo padavėja su ąsočiu vandens. Maja pasirėmė smakrą ranka, pažiūrėjo į taurę ir ramiai ištarė:

— Jei mums čia nusibos, galėsime eiti pas mane į namus.

— Maja, ar jūs su manimi flirtuojate?

Ji nusijuokė ir skruostuose išryškėjo duobutės.

— Mano tėtis visada sakydavo, kad aš tokia gimiau — nepataisoma flirtuotoja.

Aš supratau, kad nieko apie ją nežinau, o ji akivaizdžiai buvo ištyrinėjusi, kuo aš užsiimu.

— Ar jūsų tėvas buvo gydytojas?

Maja linktelėjo.

— Profesorius Janas E. Svartlingas.

— Smegenų chirurgas? — paklausiau nustebęs.

— O kaip kitaip pavadinti darbą, kai makaluoji po kito žmogaus galvą, — pasakė ji karčiai.

Pirmą kartą pamačiau, kad ji nebesišypso.

Mes vakarieniavome, o mane vis labiau slėgė įtampa, aš gėriau per greitai ir užsakiau daugiau vyno. Mane erzino darbuotojų žvilgsniai ir akivaizdi nuostata, kad mudu — pora. Aš apgirtau, pasirašiau sąskaitą net nežvilgtelėjęs, paskui suglamžiau ją ir mečiau į šiukšlių krepšį prie rūbinės, bet nepataikiau. Kai išėjau į lauką, į gryną pavasario orą, buvau tvirtai nusprendęs važiuoti namo. Bet Maja parodė į vieno namo duris ir paklausė, ar norėčiau užsukti, tiesiog pamatyti, kaip ji gyvena, ir išgerti puodelį kavos.

— Maja, jūsų tėtis visiškai teisus, — jūs nepataisoma.