Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Taip tau ir reikia — gailėkis, — atrėžė ji supykusi.

— Man negalima gerti, — atsiduso Karlosas, vedamas link išėjimo.

— Tik neapsivemkite, — perspėjo Anja šiurkščiai. — Kitaip pareikalausiu pakelti algą.

— Anja, Anja, — atsiduso įskaudintas Karlosas.

* * *

Joakimas laukė baltame “Mercedes” automobilyje kitoje gatvės pusėje, priešais įėjimą į policijos pastatą. Apšviestame automobilio salone jis atrodė pavargęs ir vienišas. Kai Jonas pabeldė į langą, vyras krūptelėjo, lyg pažadintas iš gilaus susimąstymo.

— Sveiki, — tarė jis ir atidarė dureles. — Lipkite į vidų.

Jonas atsisėdo greta ir laukė, kol vyras prabils. Viduje buvo galima užuosti šuns kvapą. Ant galinės sėdynės buvo paklotas plaukuotas uždangalas.

— Žinote, kai prisimenu save, koks buvau, kai gimė Johanas, dabar atrodo, kad galvoju apie svetimą žmogų. Mano vaikystė nebuvo lengva. Buvau patekęs į jaunimo pataisos namus, paskui mane pasiėmė globėjų šeima.. Bet susipažinęs su Isabela susiėmiau, pradėjau rimtai mokytis. Tais metais, kai gimė Johanas, gavau inžinieriaus diplomą. Prisimenu, kad važiavome atostogauti, o aš gyvenime to nebuvau patyręs. Mes nuvažiavome į Graikiją, Johanas buvo ką tik išmokęs vaikščioti ir...

Joakimas Samuelsonas papurtė galvą.

— Tai buvo seniai. Jis buvo labai panašus į mane... tokios pat...

Vyras nutilo. Šaligatviu palei prišiukšlintus krūmus nubėgo šlapia žiurkė.

— Ką norėjote man papasakoti? — paklausė Jonas po minutėlės.

Joakimas pasitrynė akis.

— Ar jūs įsitikinęs, kad tai padarė Lidija Evers? — paklausė jis tyliai.

Jonas linktelėjo.

— Aš visiškai įsitikinęs.

— Na ką gi, — sušnabždėjo Joakimas Samuelsonas ir atsisuko į Joną.

— Aš ją pažįstu. Labai gerai pažįstu. Mes abu buvome pataisų namuose nusikaltusiems paaugliams.

— Ar žinote, kodėl ji pagrobė Johaną?

— Taip, — atsakė Joakimas ir nurijo seiles. — Ten, jaunimo pataisos namuose... Lidijai buvo tik keturiolika, kai paaiškėjo, kad ji nėščia. Savaime suprantama, darbuotojai labai išsigando, privertė ją daryti abortą. Jie norėjo viską nuslėpti, bet... Prasidėjo sunkios komplikacijos, infekcija iš gimdos perėjo į kiaušintakius. Lidijai leido peniciliną ir ji pasveiko.

Joakimas padėjo drebančias rankas ant vairo.

— Išėję iš pataisos namų, mudu su Lidija apsigyvenome kartu, jos tėvų namuose. Bandėme susilaukti vaikų. Ji buvo tiesiog apsėsta tos minties. Bet mums nesisekė, tad ji nuėjo išsitirti pas ginekologą. Niekada nepamiršiu tos dienos, kai ji grįžo namo ir pasakė, kad po aborto liko nevaisinga.

— Jaunimo pataisos namuose ji laukėsi nuo jūsų? — spėjo Jonas.

— Taip.

— Vadinasi, ji nutarė, kad jūs skolingas jai vaiką, — tarė Jonas lyg pats sau.

50

Ketvirtas advento sekmadienis, gruodžio dvidešimtosios rytas

Snigo labai gausiai. Pusnys uždengė Arlandos oro uosto pastatus. Sniego valytuvai be perstojo valė nusileidimo takus, zuidami pirmyn ir atgal. Erikas stovėjo prie didelio lango ir stebėjo, kaip į didelį, spalvotą lėktuvą kraunami lagaminai.

Simona atnešė kavos ir lėkštę su šafraninėmis bandelėmis bei imbieriniais sausainiais. Ji pastatė puodelius priešais Eriką ir linktelėjo į langą su vaizdu į oro uostą. Juodu žiūrėjo į palydoves, eilute lipančias į lėktuvą. Visos mūvėjo raudonas kepuraites ir atrodė perdėtai nepatenkintos šlapiu sniegu, per kurį teko bristi.

Kavinėje ant palangės stovėjo mechaninis Kalėdų Senelis, ritmiškai judinantis klubus. Regis, kad elementai tuoj baigsis, nes jo judesiai ėmė nebepataikyti į taktą. Erikas pažvelgė Simonai į akis. Pamačiusi žaislą, ji ironiškai kilstelėjo antakį.

— Jie pavaišino mus bandelėmis, — tarė ji nustebusi, o paskui prisiminė. — Juk šiandien ketvirtas advento sekmadienis.

Juodu pažvelgė vienas į kitą, nežinodami ką sakyti. Staiga Simona krūptelėjo išsigandusi.

— Kas tau? — paklausė Erikas.

— Benjamino vaistai, — tarė ji dusliai. — Mes pamiršome... jei jis ten, jei jis gyvas...

— Simona, aš...

— Praėjo per daug laiko... jis negalės pastovėti ant kojų...

— Simona, aš paėmiau. Aš turiu vaistus.

Žmona pažiūrėjo į jį paraudusiomis akimis.

— Tikrai?

— Kenetas skambino man iš ligoninės ir priminė.

Simona prisiminė, kaip parvežė tėvą namo. Jis išlipo iš automobilio ir staiga krito ant purvino sniego. Ji pamanė, jog tėvas suklupo, bet pribėgusi padėti jam atsikelti pamatė, kad jis beveik be sąmonės. Simona nuvežė jį į ligoninę. Personalas įnešė jį į vidų ant neštuvų. Tėvo refleksai buvo silpni, vyzdžiai reagavo vangiai. Gydytojas spėjo, kad tai smegenų sutrenkimo pasekmė ir siaubingas fizinis bei emocinis išsekimas.

— Kaip jis? — pasiteiravo Erikas.

— Vakar buvau nuvažiavusi aplankyti, bet jis miegojo. Tačiau gydytojas nemano, kad jam grėstų didelis pavojus.

— Gerai, — tarė Erikas ir pažiūrėjo į mechaninį Kalėdų Senelį. Paskui paėmė raudoną servetėlę ir uždengė žaislą.

Servetėlė ritmiškai siūbavo į šonus kaip koks vaiduoklis. Simona nusijuokė, jai iš burnos išlėkę sausainių trupiniai nukrito ant Eriko striukės.

— Atleisk, — suaimanavo ji pro juokus. — Atrodo baisiai — kaip išprotėjęs sekso senelis, kuris...

Ji užsikvatojo dar labiau, net susirietė iš juoko. Paskui pravirko. Po kiek laiko nutilo, nusišnypštė, nusišluostė ašaras ir toliau gėrė kavą.

Jos lūpos vėl buvo pradėjusios virpėti, kai prie staliuko priėjo Jonas Lina ir iškart pranešė:

— Dabar ten važiuoja Umeo miesto policija.

— Ar turite su jais radijo ryšį? — paklausė Erikas.

— Aš — ne. Jie palaiko ryšį su...

Pastebėjęs po servetėle šokantį Kalėdų Senelį, Jonas ūmai nutilo. Iš po servetėlės kyšojo rudi batai. Simona nusisuko ir vėl ėmė drebėti iš juoko ar verksmo, arba ir viena, ir kita tuo pat metu. Atrodė, kad ji tuoj užsprings. Erikas skubiai pakilo ir nusitempė ją į šoną.

— Paleisk mane, — išspaudė ji trūkčiodama.

— Aš tik noriu tau padėti. Einam į lauką.

Jie atidarė balkono duris ir išėjo į lauką.

— Ačiū, tuoj praeis, — sušnabždėjo ji.

Erikas nubraukė nuo turėklo sniegą ir priglaudė jos riešą prie šalto metalo.

— Tuoj bus geriau. Tuoj... geriau.

Ji užsimerkė ir susvyravo, bet Erikas spėjo pagauti. Jis pastebėjo, kad Jonas pradėjo dairytis jų po kavinę.

— Simona, kaip tu?

Ji pažvelgė prisimerkusi.

— Niekas netiki, kai sakau, kad esu labai pavargusi.

— Aš tikiu, aš taip pat pavargęs.

— Tu bent jau turi savo tabletes, ar ne?

— Taip, — atsakė jis, net nepagalvojęs paprieštarauti.

Simona susiraukė ir Erikas staiga pajuto skruostais riedant ašaras. Gal todėl, kad dabar, kai liovėsi vartojęs vaistus, neturėjo jokios vidinės apsaugos, jautėsi bejėgis ir pažeidžiamas.

— Visą šį laiką, — tarė jis drebančiomis lūpomis, — galvojau tik viena, — kad jis turi būti gyvas.

Juodu stovėjo apsikabinę, ant jų krito didelės, purios snaigės. Tolumoje garsiai ūždamas kilo blizgantis lėktuvas. Abu krūptelėjo, kai Jonas pabeldė į stiklą. Erikas atidarė duris ir Jonas išėjo pas juos į lauką.

— Noriu pasakyti, kad išsiaiškinome, kieno kūnas buvo užkastas prie Lidijos namo.

— Kieno?

— Tai buvo ne Lidijos vaikas... Berniukas buvo pagrobtas iš vienos šeimos prieš trylika metų.