Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

Paskui jis sugrįžo į svetainę ir pamatė, kad Simona kiša į telefoną elementus ir ruošiasi kažkam skambinti.

— Kam skambinsi?

— Tėvui.

— Ar gali truputį palaukti?

Ji leido vyrui paimti iš jos telefoną.

— Ką nori pasakyti? — paklausė ji pavargusi.

— Aš neturiu jėgų susitikti su Kenetu, tik ne dabar, ne...

Erikas nutilo, padėjo telefoną ant stalo ir ranka perbraukęs veidą vėl prabilo:

— Ar gali gerbti mano nuomonę, — aš nenoriu visko perleisti į tavo tėvo rankas.

— O tu, ar gali gerbti...

— Gana, — nutraukė jis.

Ji pažiūrėjo į vyrą įsižeidusi.

— Simona, dabar man sunkoka susikaupti. Jaučiuosi taip, kad dabar norėčiau tik rėkti ar daryti bet ką... Aš neturiu jėgų susitikti su tavo tėvu.

— Jau baigei? — paklausė ji ir ištiesė ranką į telefoną.

— Kalbame apie mūsų vaiką.

Simona linktelėjo.

— Tai gal ir kalbėkime apie jį? — tęsė jis. — Aš noriu, kad mudu ieškotume Benjamino... kartu su policija, kaip tokiais atvejais daroma.

— Man reikia tėvo.

— Man reikia tavęs.

— Aš tuo, beje, netikiu.

— Kodėl tu netiki...

— Nes tu nori nuspręsti už mane.

Erikas žengė kelis žingsnius, sustojo.

— Tavo tėvas pensininkas, jis niekuo negali padėti.

— Jis turi ryšių.

— Jam taip atrodo. Įsivaizduoja vis dar esąs komisaras, o yra tik eilinis pensininkas.

— Tu nežinai...

— Benjaminas nėra pomėgio objektas.

— Man tavo nuomonė nerūpi, — atrėžė Simona ir dirstelėjo į telefoną.

— Jeigu jis atvažiuos, aš išeisiu.

— Nesielk taip, — ištarė ji tyliai.

— Tu nori, jog jis atėjęs pasakytų, kad čia mano klaida, kad aš dėl visko kaltas, kaip tada, kai sužinojome apie Benjamino ligą. Visada dėl visko kaltas Erikas. Aš suprantu, kad tau taip patogu, o man...

— Šneki nesąmones, — nutraukė ji šypsodamasi.

— Jei Kenetas atvažiuos, aš išeisiu.

— Man nusispjauti, — atšovė ji, sukandusi dantis.

Erikui nusviro rankos. Simona pusiau nusisukusi ėmė rinkti numerį.

— Neskambink, — paprašė jis.

Žmona neatsisuko. Erikas žinojo, kad negali pasilikti. Būti su Kenetu neįmanoma. Erikas apsidairė. Jam nereikėjo jokių daiktų. Tyloje pasigirdo telefono signalai. Matė, kaip virpa Simonos blakstienos.

— Eik tu velniop, — nusikeikė jis ir išėjo į prieškambarį.

Audamasis girdėjo, kaip Simona kalbasi su tėvu. Vos neverkdama paprašė jo atvykti kuo greičiau. Erikas nusikabino striukę, išėjo iš buto ir užrakino duris. Ėmė leistis laiptais, stabtelėjo ir pagalvojo, kad gal derėtų grįžti ir ką nors pasakyti, paaiškinti jai, kad taip neteisinga, kad čia jo namai, jo sūnus, jo gyvenimas.

— Velniop, — nusikeikė jis tyliai ir išėjo į gatvę.

* * *

Lauke buvo tamsu. Simona stovėjo prie lango ir stikle matė neryškų savo veido atspindį. Išvydusi, kaip tėvas iš antro karto pastatė savo seną Nissan Primera, turėjo susitvardyti, kad nepravirktų. Kai tėvas pabeldė į duris, ji jau laukė prieškambaryje ir iš pradžių pravėrė duris, nenuėmusi apsauginės grandinėlės, paskui vėl uždarė, nukabino grandinėlę ir pamėgino nusišypsoti.

— Tėti, — tarė ji ir pravirko.

Kenetas apkabino dukrą. Užuodusi gerai pažįstamą odos ir tabako kvapą, sklindantį nuo jo striukės, Simona kelioms sekundėms pasijuto tarsi grįžusi į vaikystę.

— Brangioji, dabar aš čia.

Jis atsisėdo ant kėdės prieškambaryje ir pasisodino ją ant kelių.

— Ar Eriko nėra namie?

— Mes skiriamės, — sušnabždėjo ji.

— Oi, oi.

Tėvas ištraukė nosinę, dukra atsistojo ir nusišnypštė. Tada jis pasikabino striukę ir atkreipė dėmesį, kad tebekybo Benjamino viršutiniai drabužiai, kad jo batai stovi batų lentynoje, o kuprinė atremta į sieną prie durų.

Kenetas apkabino dukters pečius, atsargiai nykščiu nubraukė ašaras ir nuvedė ją į virtuvę. Ten pasodino ant kėdės, surado filtrą, indelį su kava ir įjungė kavavirę.

— O dabar pasakok viską, — paragino jis ramiai, dėdamas ant stalo puodukus. — Tik pradėk nuo pradžių. Simona išsamiai papasakojo apie pirmąją naktį, kai pabudo pajutusi, kad kažkas yra bute, kad virtuvėje užuodė cigarečių dūmus, kad buto durys buvo atidarytos, kad švietė atvertas šaldytuvas ir šaldiklis.

— O Erikas? — paklausė Kenetas reikliai. — Ką darė jis?

Kiek padvejojusi Simona pažvelgė tėvui į akis ir pasakė:

— Jis manimi nepatikėjo... pasakė, kad kuris nors iš mūsų vaikščiojo per miegus.

— Po velnių.

Simona pajuto, kad tuoj vėl pravirks. Tėvas įpylė kavos, kažką užsirašė ant lapo ir paprašė jos tęsti.

Tada ji papasakojo, kaip kitą naktį pabudo nuo adatos dūrio į ranką, kaip atsikėlė ir išgirdo keistus garsus Benjamino kambaryje.

— Kokius garsus?

— Lyg burkavimą, — sudvejojo ji. — Ar murmėjimą. Nežinau.

— O paskui?

— Paklausiau, ar galiu įeiti. Tada pamačiau, kad ten kažkas buvo palinkęs virš Benjamino ir...

— Ir?

— Kojos sulinko, liežuvis nebeklausė ir aš susmukau. Tik gulėjau ant grindų koridoriuje ir žiūrėjau, kaip jį išvelka iš buto... Viešpatie, jo veidas, jis buvo toks išsigandęs. Jis šaukėsi manęs, mėgino įsitverti, o aš negalėjau pajudėti.

Ji nutilo ir įsistebeilijo į sieną priešais save.

— Ar dar ką nors prisimeni?

— Ką?

— Kaip jis atrodė? Tas įsibrovėlis?

— Nežinau.

— Ar ką nors matei?

— Jis keistai judėjo, susikūprinęs, lyg jam būtų skaudėję.

Kenetas užsirašė.

— Pagalvok, — paragino jis.

— Tėti, buvo tamsu.

— O Erikas? Ką jis darė?

— Miegojo.

— Miegojo?

Ji linktelėjo.

— Pastaraisiais metais jis vartoja daug migdomųjų. Jis miegojo svečių kambaryje ir nieko negirdėjo.

Keneto žvilgsnis buvo kupinas paniekos. Staiga Simona ėmė suprasti, kodėl Erikas išėjo.

— Koks tų vaistų pavadinimas?

Ji paėmė tėvo rankas.

— Tėti, kaltinamasis ne Erikas.

Jis ištraukė rankas.

— Prieš vaikus beveik visada smurtauja kas nors iš namiškių.

— Žinau, bet...

— Dabar remkimės faktais, — nutraukė Kenetas ramiai. — Nusikaltėlis akivaizdžiai nusimano apie vaistus ir gali jų gauti.

Ji linktelėjo.

— Tu nematei, kad Erikas gulėjo svečių kambaryje?

— Durys buvo uždarytos.

— Bet tu jo nematei, ar ne? Ir nežinai, ar jis tą vakarą išgėrė migdomųjų.

— Ne, — prisipažino ji.

— Aš remiuosi tik tuo, ką žinome. Mes žinome, kad tu jo miegančio nematei. Galbūt jis miegojo svečių kambaryje, bet to mes nežinome.

Tėvas atsistojo ir iš spintelės paėmė duoną, o iš šaldytuvo — sūrį, padarė sumuštinį ir padavė Simonai.

Po kelių minučių jis atsikrenkštė ir paklausė:

— Kodėl Erikas atidarė Josefui duris?

Simona įbedė akis į tėvą.

— Ką nori pasakyti?

— Jeigu jis tai padarė, dėl kokių priežasčių?

— Man atrodo, kad taip kalbėti kvaila.

— Kodėl?

— Erikas myli Benjaminą.

— Taip, bet galbūt kažkas atsitiko. Gal Erikas norėjo tik pakalbėti su Josefu, įtikinti jį paskambinti policijai arba...

— Tėti, gana.

— Mes turime apie tai kalbėti, jei norime rasti Benjaminą.

Simona linktelėjo. Jautėsi taip, lyg veidas būtų sudaužytas.

— O gal Erikas pamanė, kad į duris beldėsi kas nors kitas.

— Kas?

— Man atrodo, kad jis susitikinėja su moterimi vardu Daniela, — pasakė Simona nuleidusi akis.