Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Labas, — pasisveikino Jonas.

Josefas pažvelgė į jį vos pramerkęs akis.

— Mano vardas Jonas... Aš esu kriminalinės policijos komisaras.

Josefas užsimerkė.

— Kaip jautiesi?

Lisbeta žiūrėjo pro langą.

— Ar tau netrukdo miegoti šis burbuliuojantis aparatas?

Josefas lėtai linktelėjo.

— Ar žinai, kodėl aš čia?

Josefas atsimerkė ir lėtai papurtė galvą. Jonas laukė ir stebėjo jo veidą.

— Įvyko nelaimė, — pasakė Josefas. — Visą mano šeimą ištiko nelaimė.

— Ar tau kas nors papasakojo, kas atsitiko?

— Gal šiek tiek, — atsakė Josefas silpnu balsu.

— Jis atsisako kalbėti su psichologais ir kuratoriais, — įsiterpė socialinė darbuotoja.

Jonas prisiminė, kad Josefo balsas per hipnozę buvo visai kitoks. Dabar vaikas kalbėjo plonai, vos girdimai, ir visą laiką atrodė neužtikrintas.

— Man atrodo, kad tu žinai, kas atsitiko.

— Tu neprivalai atsakyti, — skubiai įsiterpė Lisbeta Karlen.

— Dabar tau penkiolika metų.

— Taip.

— Ką veikei per savo gimtadienį?

— Neprisimenu.

— Ar gavai dovanų?

— Žiūrėjau televizorių.

— Ar važiavai pas Eveliną? — paklausė Jonas ramiai.

— Taip.

— Į jos butą?

— Taip.

— Ar ji ten buvo?

— Taip.

Tyla.

— Ne, nebuvo, — persigalvojo Josefas.

— O kur buvo?

— Vasarnamyje.

— Ar ten gražu?

— Nelabai, bet gan jauku.

— Ar ji apsidžiaugė?

— Kas?

— Evelina.

Tyla.

— Ar su savimi ką nors nusivežei?

— Tortą.

— Tortą? Ar buvo skanus?

Berniukas linktelėjo.

— Ar Evelinai patiko?

— Ji verta tik geriausio.

— Ar ji tau ką nors padovanojo?

— Ne.

— Gal ji tau padainavo?

— Ji nenorėjo man duoti dovanų, — pasakė Josefas įsižeidęs.

— Ar ji taip pasakė?

— Taip, — atsakė jis iškart.

— Kodėl?

Tyla.

— Ar ji buvo supykusi ant tavęs?

Josefas linktelėjo.

— Ar ji norėjo, kad padarytum ką nors, ko negalėjai įvykdyti? — ramiai paklausė Jonas.

— Ne, ji...

Josefas kažką sušnibždėjo.

— Aš negirdžiu.

Berniukas vis tiek kuždėjo. Jonas pasislinko arčiau ir palinko virš jo.

— Tas šiknius! — suriko Josefas jam į ausį.

Jonas atsitraukė, apėjo lovą, trindamas ausį ir mėgindamas šypsotis. Josefo veidas atrodė papilkėjęs. Berniukas sušvokštė:

— Aš iššniukštinėsiu, kur tas prakeiktas hipnotizuotojas, ir perkąsiu jam gerklę, aš sumedžiosiu ir jį, ir jo...

Socialinė darbuotoja nuskubėjo prie lovos ir norėjo išjungti diktofoną.

— Josefai, tu turi teisę tylėti...

— Nesikiškite, — sustabdė ją Jonas.

Lisbeta Karlen dėbtelėjo pasipiktinusi ir virpėdama metė priekaištą:

— Jūs turėjote perspėti prieš apklausą, kad...

— Ne, klystate. Šito nereguliuoja joks įstatymas, — atkirto Jonas pakeltu tonu. — Tiesa, jis turi teisę tylėti, tačiau joks įstatymas nereikalauja, kad jį apie tai informuočiau.

— Atleiskite.

— Viskas gerai, — sumurmėjo Jonas ir kreipėsi į Josefą: — Kodėl pyksti ant hipnotizuotojo?

— Aš neprivalau atsakinėti į jūsų klausimus, — pareiškė Josefas, mėgindamas parodyti į socialinę darbuotoją.

17

Penktadienio rytas, gruodžio vienuoliktoji

Erikas nubėgo žemyn laiptais ir išpuolė į lauką. Sustojo pasiekęs Svėjos gatvę. Suprakaitavusi nugara ėmė šalti. Iš nerimo jam pasidarė bloga, negalėjo suprasti, kodėl elgiasi taip kvailai ir atstumia Simoną vien todėl, kad pasijuto įskaudintas. Neskubėdamas nužingsniavo link Odeno aikštės ir atsisėdo ant suoliuko. Šalta. Netoliese po krūva storų apklotų miegojo vyras.

Erikas pakilo ir patraukė namo. Pakeliui nupirko duonos, keptos akmeninėje krosnyje, ir latte macchiato kavos Simonai. Jis skubėjo namo, laiptais užlipo dideliais žingsniais. Durys buvo užrakintos. Erikas išsitraukė raktus, atrakino ir iškart suprato, kad namai tušti. Jis nusprendė, kad įrodys Simonai, jog juo galima pasitikėti. Vis tiek ją įtikins, kad ir kiek laiko užtruktų. Stovėdamas prie virtuvinio stalo išgėrė kavos. Pasidarė bloga ir jis susirado kapsulę Losec.

Buvo ne daugiau kaip devinta ryto. Jo pamaina ligoninėje prasidės tik po kelių valandų. Pasiėmė knygą ir atsigulė lovoje. Užuot skaitęs, ėmė galvoti apie Josefą Eką. Kažin, ar komisaras Jonas Lina privers jį kalbėti.

Bute tylu ir nyku.

Vaistai padėjo, — pykinimas praėjo.

Tai, kas pasakoma per hipnozę, negali būti panaudota kaip įrodymas, tačiau Erikas žinojo, jog Josefas sakė tiesą, kad jis išžudė šeimą, net jei motyvas kol kas neaiškus, kaip ir tai, kaip jį, jo paties įsivaizdavimu, valdo sesuo.

Erikas užsimerkė ir pamėgino įsivaizduoti kotedžą ir šeimą. „Evelina gana anksti turėjo suprasti, kad brolis pavojingas, — svarstė jis. — Bėgant metams ji išmoko tvarkytis su jo nesugebėjimu valdyti savo impulsus, visada padarydavo taip, kaip norėdavo pati, rizikuodama patirti jo įtūžio priepuolius. Vaikystėje Josefas buvo mušamas ir baramas. Kaip vyresnė sesuo ji nelabai galėjo ką padaryti. Šeima kiekvieną dieną kažkaip taikydavosi prie Josefo agresyvumo, bandė su tuo gyventi, bet nesuvokė, kaip tai rimta. Galbūt tėvai manė, kad jis agresyvus tiesiog todėl, kad yra berniukas. Galbūt jie kaltino save, kam leido jam žaisti žiaurius žaidimus ir žiūrėti siaubo filmus.

Evelina išėjo iš namų, kai tik atsirado proga, susirado darbą ir butą, tačiau jautė, kad situacija darosi pavojinga. Staiga išsigando taip, kad pasislėpė tetos vasarnamyje ir savigynai nešiojosi ginklą.

Ar Josefas jai grasino?”

Erikas pabandė įsivaizduoti, kaip Evelina bijodavo naktimis, šalia lovos pasidėjusi ginklą.

Jis prisiminė Jono Linos pokalbį telefonu po Evelinos apklausos. Kas atsitiko, kai Josefas nuvažiavo ten su tortu? Ką jai pasakė? Ką ji pajuto? Gal ji tik tada išsigando ir įsigijo ginklą? Ar baimė būti nužudytai kilo tik po jo apsilankymo?

Erikas prisiminė, kaip Evelina atrodė prie vasarnamio. Jauna moteris sidabro spalvos pūkine liemene, pilkas megztinis, nutrinti džinsai ir sportbačiai. Ji lėtai pėdino tarp medžių, į uodegą surišti plaukai siūbavo. Atviras, vaikiškas veidas. Atsainiai laikė šratinį šautuvą, kuris vilkosi žeme per mėlynių krūmelius ir samanas. Pro pušų šakas skverbėsi saulės spinduliai.

Staiga Erikas suvokė vieną esminį dalyką: jei Evelina būtų bijojusi, jei ginklą būtų nešiojusi tam, kad apsigintų nuo Josefo, tada nebūtų jo vilkusi žeme, artėdama link namelio.

Erikas prisiminė, kad jos keliai buvo šlapi, o džinsai — ištepti žeme.

„Ji buvo išėjusi į mišką nusižudyti.

Ji klūpėjo samanose, įsikišusi į burną vamzdį, tačiau neišdrįso ir persigalvojo.”

Kai pastebėjo ją pamiškėje, velkančią ginklą, ji buvo pakeliui į namelį, atgal į tokį gyvenimą, iš kurio ketino pabėgti.

Erikas paėmė telefoną ir surinko Jono mobiliojo telefono numerį.

— Jonas Lina klauso.

— Labas, čia Erikas Marija Barkas.

— Erikai, ketinau skambinti, bet buvo tiek darbo...

— Nieko tokio. Aš...

— Norėjau pasakyti, — nutraukė Jonas, — kad labai apgailestauju dėl žiniasklaidos elgesio. Pažadu, kai viskas aprims, išsiaiškinsiu, kas nutekino informaciją.

— Nesvarbu.

— Jaučiuosi kaltas, kad įkalbėjau jus...

— Aš pats apsisprendžiau ir nieko nekaltinu.

— Negaliu sakyti niekam kitam, tačiau visgi manau, kad hipnozė buvo teisingas pasirinkimas. Kol kas mes dar nieko nežinome, bet gali būti, kad išgelbėjome Evelinai gyvybę.