Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Liaukis, Simona, — nutraukė jis. — Tai nelogiška. Viešpatie, kam reikėtų įsibrauti į mūsų butą, atidaryti šaldytuvą ir šaldiklį, prirūkyti ir išeiti?

Simona numetė rankšluostį ant grindų.

— Aš nežinau, Erikai! Nežinau, bet čia kažkas buvo!

— Nurimk, — paprašė Erikas suirzęs.

— Nurimti?

— Žinai, ką aš manau? Cigarečių dūmai virtuvėje — nieko keisto. Turbūt kas nors iš kaimynų rūkė prie gartraukio. Juk namo ventiliacinė sistema bendra. Arba koks nors neišauklėtas žmogus užsirūkė laiptinėje, nė nepagalvojęs...

— Tik nereikia ironijos, — pyktelėjo Simona.

— Viešpatie, Simona, tik neišpūsk burbulo. Aš manau, kad čia nieko baisaus ir greitai rasime logišką paaiškinimą.

— Kai pabudau, pajutau, kad bute kažkas buvo, — pakartojo ji pusbalsiu.

Vyras atsiduso ir išėjo iš virtuvės. Simona pažiūrėjo į purviną rankšluostį, kuriuo šluostė grindis aplink šaldytuvą.

Benjaminas įėjo ir atsisėdo įprastoje vietoje.

— Labas rytas, — pasisveikino ji.

Sūnus atsiduso ir pasirėmė galvą rankomis.

— Kodėl judu su tėčiu nuolat meluojate?

— Nemeluojame.

— Kurgi ne.

— Manai, kad meluojame?

Sūnus neatsakė.

— Tu galvoji apie tai, ką pasakiau taksi...

— Aš galvoju apie daugybę dalykų, — nutraukė jis pakeltu tonu.

— Tik nereikia ant manęs šaukti.

— Pamiršk, kad ką nors sakiau, — atsiduso jis.

— Nežinau, ką mudu su tėčiu nuspręsime. Ne viskas taip paprasta. Tu teisus — mes apgaudinėjame patys save, bet tai ne melas.

— Dabar pati pripažinai, — tyliai pratarė jis.

— Apie ką dar galvoji?

— Nesu matęs savo nuotraukų iš to laiko, kai buvau mažas.

— Taigi yra, — atsakė ji šypsodamasi.

— Nėra nuotraukų iš mano kūdikystės.

— Juk žinai, kad patyriau persileidimų, kol... Mes taip džiaugėmės, kai tu gimei, kad pamiršome fotografuoti. Aš puikiai atsimenu, kaip tu atrodei, tavo susiraukšlėjusias ausytes ir...

— Liaukis, — suriko Benjaminas ir nuėjo į savo kambarį.

Grįžo Erikas ir stiklinėje vandens ištirpdė tabletę nuo skrandžio opos.

— Kas Benjaminui?

— Nežinau, — sušnabždėjo ji.

Erikas gėrė vaistus, pasilenkęs virš plautuvės.

— Jis mano, kad mes meluojame.

— Taip galvoja visi paaugliai.

Erikas tyliai atsiraugėjo.

— Aš jam pasakiau, kad mes skirsimės.

— Kaip tu galėjai taip kvailai pasielgti? — šiurkščiai užsipuolė jis.

— Aš tik pasakiau, kaip man tada atrodė.

— Velniai griebtų, juk negalima galvoti tik apie save.

— Čia ne mano kaltė, ne aš miegu su praktikantėmis, ne aš...

— Užsičiaupk, — užriko jis.

— Tai ne aš ryju krūvas vaistų...

— Tu nieko nežinai!

— Aš žinau, kad tu geri stiprius nuskausminamuosius.

— O kuo tu čia dėta?

— Erikai, ar tau ką nors skauda? Pasakyk, ar tu...

— Aš gydytojas ir manau, kad geriau žinau...

— Manęs neapgausi, — nutraukė ji.

— Ką nori pasakyti? — nusijuokė Erikas.

— Tu tapai priklausomas nuo vaistų. Mes nesimylime, nes tu vartoji per daug stiprių vaistų, dėl kurių...

— Galbūt aš nebenoriu su tavimi mylėtis, — nutraukė jis. — Kodėl turėčiau, jei tu amžinai manim nepatenkinta?

— Tada skiriamės.

— Gerai, — sutiko jis.

Simona negalėjo net pažiūrėti į vyrą. Ji lėtai išėjo iš virtuvės. Skausmas suspaudė galvą, akyse tvenkėsi ašaros. Benjaminas buvo užsidaręs savo kambaryje ir klausėsi tokios trankios muzikos, kad virpėjo sienos ir durys. Simona užsirakino vonioje, užgesino šviesą ir apsiverkė.

— Velniop viską, — nusikeikė Erikas prieškambaryje, trenkė durimis ir išėjo.

16

Penktadienio rytas, gruodžio vienuoliktoji

Dar nebuvo nė septynių, kai Jonui Linai paskambino gydytoja Daniela Ričards ir pranešė, kad Josefas jau pajėgtų ištverti neilgą apklausą, nors tebeguli palatoje prie operacinės.

Sėdęs į automobilį važiuoti į ligoninę, Jonas pajuto maudimą alkūnėje ir prisiminė aną vakarą, mėlynas policijos automobilių šviesas ant fasado namo, kuriame gyveno Sorabas Ramadanis. Drimba berniukiška šukuosena spjaudėsi krauju ir kažką murmėjo apie savo liežuvį, kai policininkai sodino jį ant galinės policijos automobilio sėdynės. Ronis Alfredsonas ir Peteris Jyskas buvo rasti civilinės saugos slėptuvėje namo rūsyje. Užpuolikai grasino jiems peiliu ir užrakino rūsyje, o jų automobilį nuvarė prie kito daugiaaukščio.

Jonas grįžo prie Sorabo buto durų ir pranešė, kad jo apsauginiai sulaikyti, o durys bus išlaužtos, jei neatidarys geruoju.

Sorabas įsileido jį, pakvietė sėstis ant mėlynos odinės sofos, pavaišino ramunėlių arbata ir atsiprašė už draugus.

Sorabo plaukai buvo surišti į uodegą. Vyras buvo išblyškęs ir išsigandęs, žvilgsnis visą laiką lakstė. Jis dar kartą atsiprašė ir paaiškino pastaruoju metu turėjęs daug rūpesčių.

— Todėl ir asmens sargybinius pasisamdžiau, — prisipažino jis tyliai.

— O kokie tie rūpesčiai? — pasidomėjo Jonas ir siurbtelėjo karštos arbatos.

— Kažkas mane persekioja.

Sorabas atsistojo ir pažiūrėjo pro langą.

— Kas?

Neatsisukdamas Sorabas numykė, kad nenorįs apie tai kalbėti.

— Ar privalau kalbėti? Ar neturiu teisės tylėti?

— Taip, turite teisę tylėti, — pripažino Jonas.

Sorabas gūžtelėjo.

— Tada nekalbėsiu.

— Bet norėčiau, kad man pasakytumėte, — visgi pabandė įkalbėti Jonas. — Ar nepagalvojote, kad galiu padėti?

— Labai ačiū, — padėkojo vyras nusisukęs į langą.

— Evelinos brolis?

— Ne, — iškart atrėžė Sorabas.

— Ar Josefas Ekas nebuvo čia atėjęs?

— Jis nėra Evelinos brolis.

— O kas jis?

— Iš kur man žinoti. Bet jis nėra jos brolis.

Pasakęs tai, Sorabas vėl susijaudino, ėmė kalbėti apie futbolą, vokiečių lygą ir rišliai neatsakė nė į vieną klausimą. Jonui magėjo sužinoti, ką Josefas galėjo pasakyti ar padaryti Sorabui, kaip jį išgąsdino, kad tas išdavė, kur apsistojo Evelina.

Jonas sustojo prie Neurologijos klinikos, pro dideles duris įėjo vidun, pakilo liftu į penktą aukštą, koridoriuje pasisveikino su policininku, budinčiu prie Josefo palatos, ir įžengė į vidų. Šalia lovos sėdėjo moteris. Ji pakilo ir prisistatė:

— Lisbeta Karlen iš Socialinių reikalų tarnybos. Aš atstovausiu Josefui per apklausas.

— Puiku, — tarė Jonas ir paspaudė jai ranką.

Moters žvilgsnis komisarui pasirodė simpatiškas.

— Ar jūs vadovaujate ikiteisminiam tyrimui? — pasiteiravo ji susidomėjusi.

— Taip. Atsiprašau, neprisistačiau, — Jonas Lina iš kriminalinės policijos. Mes kalbėjome telefonu.

Kambaryje vis pasigirsdavo kvėpavimo aparato burbuliavimas, — į pradurtą Josefo plautį buvo įleista žarnelė, kuri reguliavo dirbtinai sukurtą spaudimą ir padėjo funkcionuoti plaučiams, kol pacientas pagis.

Lisbeta Karlen tyliai priminė, jog Josefas turi gulėti nejudėdamas, kad vėl neimtų kraujuoti kepenys.

— Aš nesukelsiu pavojaus jo sveikatai, — pažadėjo Jonas ir ant spintelės netoli Josefo veido padėjo diktofoną. Tada pažiūrėjo į Lisbetą, laukdamas jos leidimo pradėti. Ta linktelėjo. Jonas įjungė diktofoną, apibūdino situaciją, — kad Josefas Ekas apklausiamas siekiant sužinoti daugiau informacijos, ir nurodė laiką — penktadienis, gruodžio vienuolikta, 08.15. Tada išvardijo dalyvaujančius asmenis.