Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

Jonas puikiai suvokė, kad Evelinos melas nebūtinai reiškia, kad ji susijusi su nusikaltimu. Bet dabar jis turės per tris paras išsiaiškinti, ką ji slepia ir kodėl.

Komisaras atspausdino protokolą ir padėjo jį prokurorui skirtame pašto skyrelyje. Tada patikrino, ar seifas gerai užrakintas, nusileido liftu, išėjo iš policijos pastato ir įsėdo į automobilį.

Prie Fridhemsplano sankryžos suskambo telefonas, bet Jonui nepavyko ištraukti jo iš palto kišenės, nes per skylę aparatas buvo įsmukęs po pamušalu. Užsidegė žalia šviesoforo spalva ir už jo stovėję vairuotojai ėmė signalizuoti. Jonas sustojo autobusų stotelėje prie krišnaistų restorano, išsitraukė telefoną ir paskambino.

— Čia Jonas Lina. Jūs ką tik man skambinote.

— Taip. Kaip gerai, kad paskambinote. Mes nežinome, ką daryti, — pasakė jaunesnysis policininkas Ronis Alfredsonas.

— Ar kalbėjote su Evelinos draugu Sorabu Ramadaniu?

— Nelabai pavyko.

— Ar mėginote rasti jį darbe?

— Reikalas tas, kad jis namuose, bet nenori atidaryti ir pakalbėti su mumis. Liepia mums nešdintis ir netrukdyti kaimynų. Rėkia, kad mes persekiojame už tai, jog jis musulmonas.

— Ką jam pasakėte?

— Ničnieko. Tik tiek, kad mums reikia jo pagalbos, — elgėmės būtent taip, kaip liepėte.

— Supratau.

— Ar galime laužti duris?

— Atvažiuoju. Kol kas palikite jį ramybėje.

— Ar mums laukti automobilyje prie įėjimo?

— Taip.

Jonas įjungė avarinius žibintus ir apsisuko. Pravažiavęs dienraščio DN dangoraižį pasuko ant Vesterbrono tilto. Tamsoje švietė visi miesto langai ir žibintai, dangus virš jo atrodė kaip pilkas padūmavęs kupolas.

Jonas vėl prisiminė nusikaltimo vietą, ten buvo kažkas neįprasta. Kai kurios aplinkybės atrodė visiškai nesuderinamos. Heleneborgo gatvėje degant raudonai šviesoforo šviesai, Jonas atsivertė aplanką, gulėjusį ant gretimos sėdynės. Skubiai pavartė nuotraukas iš stadiono. Trys dušai be tarpinių sienelių. Ant baltų plytelių atsispindėjo fotoaparato blykstė. Vienoje nuotraukoje matėsi dušo grindų šepetys mediniu kotu. Jis buvo atremtas į sieną. Guminė šepečio galva stovėjo didelėje kraujo baloje, aplink pritiškę vandens ir purvo, pribirę plaukų, pleistro lapelių, netoli stovėjo buteliukas su dušo želė.

Prie dušo nutekamosios angos gulėjo ranka. Matėsi sąnarys, sausgyslės ir raumenų audinys. Duše gulėjo numestas medžioklinis peilis su nulaužtu smaigaliu.

Smaigalį Nolenas surado atlikdamas kompiuterinę tomografiją, — jis buvo įsmigęs dubens kaule.

Baisiai išdarkytas kūnas gulėjo ant grindų tarp medinio suolo ir aplankstytos skardinės spintelės. Ant kablio kabojo raudona sportinė striukė. Visur kraujas — ant grindų, durų ir suolų.

Laukdamas žalios šviesos, Jonas barbeno pirštais į vairą ir galvojo, kad kriminologai rado daugybę pėdsakų, pirštų atspaudų, kūno dalelių ir plaukų. Tai didžiulė DNR informacija, palikta šimtų žmonių, tačiau kol kas nieko negalima susieti su Josefu Eku. Daugelis paimtų mėginių buvo užteršti ir turėjo tiek daug įvairios informacijos, kad laborantų darbas labai pasunkėjo.

Jis paprašė, kad kriminologai visų pirma ieškotų ant Josefo Eko kūno jo tėvo kraujo. Vaikinukas buvo kruvinas nuo galvos iki kojų, bet tai nieko nereiškia, nes antrojoje nusikaltimo vietoje visi buvo išsitepę vieni kitų krauju. Nieko keisto, kad Josefas ir sesutė buvo išsitepę vienas kito krauju. Bet jeigu jie ras ant Josefo tėvo kraujo arba Josefo pėdsakų persirengimo kambaryje stadione, vaikinuką bus galima susieti su abiem nusikaltimo vietomis — ir to pakanka apkaltai iškelti.

Linčiopingo kriminologinių tyrimų laboratorija, atliekanti DNR tyrimus Švedijoje, jau Hudingės ligoninėje gydytojai Sigridai Krans davė nurodymą paimti visus biologinius Josefo mėginius.

Prie Hiogalido parko Jonas paskambino Eriksonui. Tai buvo labai storas kriminologas, atsakingas už nusikaltimo vietos Tumboje tyrimą.

— Eik tu sau, — pasigirdo duslus balsas.

— Eriksonai? Eriksonai? — valiūkiškai kreipėsi Jonas. — Ar tu gyvas?

— Aš miegu, — suniurzgė tas pavargęs.

— Atleisk.

— Iš tikrųjų dabar važiuoju namo.

— Ar radote kokių Josefo pėdsakų persirengimo kambaryje?

— Ne.

— Esu įsitikinęs, kad radote.

— Ne.

— Tada tu dirbi neatsakingai.

— Klysti, — atrėžė Eriksonas ramiai.

— Ar paspaudei mūsų draugus Linčiopinge?

— Visu savo svoriu.

— Ir?

— Jie nerado ant Josefo jokių tėvo DNR pėdsakų.

— Aš ir jais nepasitikiu. Velniai griebtų, juk jis buvo kruvinas...

— Nė lašelio.

— Negali būti.

— Bet kokiu atveju, jie pranešė apie tai baisiai patenkinti.

— O tyrimai pagal plaukus ar panašiai?

— Nė mikrogramo, ničnieko.

— Vadinasi... negali būti, kad mums taip tragiškai nesiseka.

— Visgi gali.

— Ne.

— Ko gero, dėl šio punkto teks pasiduoti.

— Gerai.

Juodu nutraukė pokalbį ir Jonas pagalvojo, kad kartais neaiškūs dalykai būna panašūs į mįslę tik dėl atsitiktinumo. Nusikaltėlio elgsena abiejose vietose atrodė panaši: žiauriai peiliu subadyti kūnai, agresyvus bandymas supjaustyti gabalais. Jei Josefas yra tas nusikaltėlis, atrodo labai keista, kad ant jo kūno nerado tėvo kraujo. „Jis turėjo būti taip išsikruvinęs, kad būtų patraukęs dėmesį”, — pagalvojo Jonas ir vėl paskambino Eriksonui.

— Klausau.

— Man kilo viena mintis.

— Po dvidešimties sekundžių?

— Ar apžiūrėjote moterų persirengimo kambarį?

— Ten niekas nesilankė — durys buvo užrakintos.

— Auka tikriausiai turėjo raktus.

— Bet...

— Patikrink nutekamąją angą moterų duše, — paprašė Jonas.

Apsukęs Tantolundeną, Jonas užvažiavo ant šaligatvio ir sustojo prie daugiaaukščių prie parko. Apsidairęs nepamatė laukiančio policijos automobilio ir patikrinęs adresą nutarė, kad Ronis su kolega galėjo supainioti adresą. Jonas nusivaipė. Tada nebūtų keista, jei Sorabas nenorėjo jų įsileisti, nes tas žmogus visai ne Sorabas.

Vakaras žvarbokas. Komisaras nuskubėjo link įėjimo, galvodamas, kaip Josefas nupasakojo įvykius kotedže. Jeigu taip buvo iš tikrųjų, Josefas visai nesistengė nuslėpti nusikaltimo, jis nesisaugojo, negalvojo apie pasekmes ir visas apsitaškė krauju.

Komisaras svarstė, gal per hipnozę Josefas apibūdino tik jausmą, — sumišimą, įsiūtį ir pakrikimą, bet iš tikrųjų grynai fiziškai, išoriškai jis galėjo būti labai susikaupęs ir nuoseklus, galėjo vilkėti visą kūną dengiančius rūbus nuo lietaus, o prieš grįždamas namo, galėjo išsimaudyti moterų duše.

Jis turi pakalbėti su Daniela Ričards ir sužinoti, kada, jos nuomone, Josefas Ekas bus pakankamai sustiprėjęs, kad būtų galima jį apklausti.

Jonas įėjo į laiptinę ir ant sienos, išklijuotos baltomis ir juodomis plytelėmis, pamatė savo veido atspindį. Veidas atrodė blyškus ir sušalęs, rimtas žvilgsnis, šviesūs, pasišiaušę plaukai. Jonas išsitraukė telefoną ir prie lifto paskambino Roniui, bet tas neatsiliepė. Galbūt jiems galiausiai pavyko ir Sorabas juos įsileido. Jonas pakilo į šeštą aukštą, palaukė, kol į liftą įvažiuos mama su vaiko vežimėliu, o tada priėjo prie Sorabo durų ir paskambino. Kiek palaukęs pabeldė, vėl palaukė, tada pradarė angą paštui ir šūktelėjo:

— Sorabai? Mano vardas Jonas Lina. Aš esu kriminalinės policijos komisaras.

Už durų pasigirdo garsas, lyg kas sunkus būtų atsirėmęs į jas, o dabar skubiai atsitraukęs.