Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Ar jis užrakintas? — staiga paklausė ji.

— Kas?

Ji sėdėjo nuleidusi akis.

— Ar užrakinote Josefą? — pasiteiravo ji dusliu balsu.

— Ar bijote jo?

— Ne.

— Pamaniau, kad ginklą turite todėl, jog bijote brolio.

— Aš medžioju, — paaiškino ji ir pažiūrėjo Jonui į akis.

Policininkui ji atrodė keistoka, kol kas neperprantama. Jos elgesyje nepastebėjo įprastų dalykų — kaltės, įsiūčio ar neapykantos. Panašiau į didžiulį pasipriešinimą. Jonas tokio elgesio kol kas nesuprato. Gal tai savisauga ar gynyba, su kokia jam anksčiau neteko susidurti.

— Medžiojate zuikius?

— Taip.

— Ar jų daug?

— Nelabai.

— Koks zuikienos skonis?

— Salsvokas.

Jonas pabandė įsivaizduoti ją, stovinčią šaltyje prie vasarnamio, ir kaip viskas vyko.

Erikas Marija Barkas paėmė iš jos ginklą. Jis buvo perlaužęs šautuvą ir persimetęs per ranką. Evelina žiūrėjo į jį prisimerkusi nuo saulės. Mergina aukšta ir liekna, tankūs smėlio spalvos plaukai surišti į aukštą uodegą. Sidabro spalvos pūkinė liemenė, džinsai žemu liemeniu, sudrėkę sportbačiai, pušyno pakraštys, samanų paklotė, bruknių krūmeliai ir sutrypta musmirė.

Staiga Jonas prisiminė, kad ji buvo pasakiusi vieną keistą dalyką. Ketino paklausti, bet tąkart pamiršo. Dabar vėl vaizdas iškilo labai aiškiai. Tetos vasarnamyje ji sėdėjo ant sofos visiškai nejudėdama, suspaudusi rankas tarp šlaunų. Šalia jos kojų ant grindų gulėjo nuotrauka musmirės formos rėmeliuose. Joje buvo pavaizduota jaunesnioji Evelinos sesutė, sėdinti tarp tėvų. Jos dideliuose akiniuose atsispindėjo saulė.

Mergaitei turėjo būti ketveri, gal jau penkeri. Vadinasi, nuotrauka padaryta daugiausia prieš metus.

Evelina tvirtino, kad Josefas nebuvęs vasarnamyje daug metų, bet vaikinukas minėjo nuotrauką per hipnozę.

Žinoma, gali būti tos nuotraukos kopijų tokiuose pat rėmeliuose. Taip pat gali būti, kad ta pati nuotrauka anksčiau stovėjo kur nors kitur. O Josefas galėjo lankytis vasarnamyje Evelinai nežinant.

Tačiau galimas dalykas, kad Evelinos pasakojime žioji spraga. Tai visai įmanoma.

— Evelina, man kilo klausimas dėl to, ką sakėte anksčiau.

Kažkas pabeldė į duris. Evelina krūptelėjo. Jonas pakilo ir nuėjo atidaryti. Vyriausiasis prokuroras Jensas Svanejelmas paprašė, kad jis išeitų į koridorių.

— Aš ją paleidžiu, — pareiškė Jensas. — Užsiimam kvailystėmis, juk mes nieko prieš ją neturime, tik negaliojančią jos penkiolikmečio brolio apklausą, per kurią jis užsiminė, kad...

Pamatęs Jono žvilgsnį, Jensas nutilo.

— Tu kažką išsiaiškinai, ar ne?

— Nesvarbu, — pasakė Jonas.

— Ji meluoja?

— Nežinau, gal...

Jensas pasitrynė smakrą ir susimąstė.

— Duok jai sumuštinį ir arbatos, — galiausiai nutarė jis. — Tada galėsi kalbėtis su ja dar valandą, o aš per tą laiką nuspręsiu, ar paleisti ją, ar ne.

— Negaliu užtikrinti, kad sužinosiu ką nors daugiau.

— Bet pamėginsi?

* * *

Jonas padėjo priešais Eveliną plastikinį puodelį su angliška arbata ir popierinę lėkštelę su sumuštiniu ir atsisėdo.

— Pagalvojau, gal esate išalkusi.

— Ačiū, — padėkojo ji, ir kelioms sekundėms jos akys nušvito.

Valgant sumuštinį ir braukiant trupinius nuo stalo jos ranka virpėjo.

— Evelina, jūsų tetos vasarnamyje mačiau nuotrauką grybo formos rėmeliuose.

Evelina linktelėjo.

— Ji nusipirko tuos rėmelius Muroje, pagalvojo, kad vasarnamyje pritiks ir...

Ji nutilo ir ėmė pūsdama aušinti arbatą.

— Ar turite daugiau nuotraukų tokiuose rėmeliuose?

— Ne, — atsakė ji ir šyptelėjo.

— Ar tie rėmeliai visada buvo vasarnamyje?

— Ko norite paklausti? — pasiteiravo ji tyliai.

— Josefas minėjo tą nuotrauką, vadinasi, yra ją matęs. Todėl pamaniau, kad gal būsite pamiršusi.

— Nepamiršau.

— Tik tiek ir norėjau, — pasakė Jonas pakildamas.

— Išeinate?

— Evelina, aš jumis tikiu, — tarė jis rimtai.

— Visiems atrodo, kad aš prie to prisidėjau.

— Bet tai netiesa, ar ne?

Ji papurtė galvą.

— Bent jau ne taip, kaip kiti galvoja, — pasakė Jonas.

Ji greitai nusišluostė ašaras.

— Kartą Josefas buvo atvažiavęs taksi, atsivežė tortą, — prisipažino ji drebančiu balsu.

— Per jūsų gimtadienį?

— Per savo gimtadienį.

— Kada?

— Lapkričio pirmąją.

— Maždaug prieš mėnesį. Kas atsitiko?

— Nieko. Aš nustebau.

— Jis iš anksto nepranešė?

— Mes nebendraujame.

— Kodėl?

— Man reikia pabūti vienai.

— Kas žino, kad gyvenate vasarnamyje?

— Niekas, tik Sorabas, mano vaikinas... Tiesą sakant, jis nutraukė santykius, dabar mes tik draugai, bet jis padeda, visiems sako, kad gyvenu su juo, atsiliepia, kai skambina mama ir...

— Kodėl?

— Man reikia ramybės.

— Ar Josefas buvo atvažiavęs dar kartą?

— Ne.

— Evelina, tai svarbu.

— Ne, jis daugiau nesirodė.

— Kodėl man melavote?

— Nežinau, — sušnibždėjo ji.

— Ką dar melavote?

13

Trečiadienio popietė, gruodžio devintoji

Erikas vaikštinėjo tarp apšviestų juvelyrinio skyriaus vitrinų „NK” parduotuvėje. Juodai vilkinti pardavėja pusbalsiu šnekėjosi su vienu pirkėju. Ji atitraukė vieną aksomu išmuštą stalčių ir įdėjo porą papuošalų. Erikas stabtelėjo prie vienos vitrinos, kurioje jo akį patraukė Georgo Jenseno vėrinys. Sunkūs, užapvalinti trikampėliai tarsi lapeliai buvo sujungti į vainiką. Sunkus nublizgintas sidabras švytėjo kaip platina. Erikas įsivaizdavo, kaip gražiai šis vėrinys atrodys ant laibo Simonos kaklo, ir nutarė nupirkti jį kaip kalėdinę dovaną.

Pardavėja ėmė pakuoti papuošalą į tamsiai raudoną blizgų popierių. Tuo metu Eriko kišenėje, kurioje buvo ir medinė dėžutė su papūgos paveikslėliu, ėmė vibruoti telefonas. Erikas atsiliepė nepažiūrėjęs į numerį:

— Erikas Marija Barkas.

Pasigirdo keistas traškesys ir kažkur toli skambančios kalėdinės giesmės.

— Alio?

— Jūs Erikas? — paklausė kažkas silpnu balsu.

— Taip, čia aš.

— Norėjau paklausti...

Erikui pasirodė, kad girdi kikenimą.

— Su kuo kalbu? — paklausė jis griežtai.

— Palaukite, gydytojau. Noriu paklausti tik vieno dalyko, — tarė pašnekovas dabar jau atvirai pašaipiai.

Erikas jau ketino atsisveikinti, kai žmogus staiga suriko:

— Užhipnotizuok mane! Aš noriu...

Erikas staigiai atitraukė telefoną nuo ausies. Jis išjungė pokalbį ir norėjo patikrinti numerį, bet tas buvo slaptas, todėl nerodomas. Pasigirdo skambtelėjimas, — atėjo trumpasis pranešimas, taip pat iš nerodomo siuntėjo. Ar gali užhipnotizuoti lavoną?

Erikas sutrikęs pasiėmė pirkinį, įdėtą į mažą aukso ir raudonos spalvos maišelį, ir išėjo. Fojė, iš kurios išeinama į Uosto gatvę, pamatė jį stebinčią moterį juodu, plačiu paltu. Ji stovėjo po pakabinta trijų aukštų dydžio egle. Erikas matė šią moterį pirmą kartą, bet jos žvilgsnis buvo akivaizdžiai priešiškas.

Erikas įkišo ranką į palto kišenę, atidarė dėžutę, išėmė vieną codeisano kapsulę ir nurijo.

Jis išėjo į lauką. Buvo šaltoka. Prie vitrinos grūdosi žmonės. Joje iš saldainių sukurtame mieste šoko nykštukai. Vienam saldainiui buvo padaryta didelė burna ir jis dainavo kalėdinę dainą. Prie vitrinos susispietę darželinukai aprengti storais kombinezonais ir geltonomis apsauginėmis liemenėmis, visa tai stebėjo tylėdami.