Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— O per hipnozę tokias priežastis atskleisti sunku.

Jono žvilgsnis buvo skeptiškas.

— Aš netikiu, kad jūs metėte šį užsiėmimą dėl paminėtos priežasties.

— Nenoriu apie tai kalbėti.

Pro šalį lėkė medžių kamienai, miškas vis tankėjo ir tamsėjo. Po ratais spraigė žvyras. Jie pasuko į nedidelį miško keliuką, pravažiavo kelis vasarnamius ir sustojo. Toliau tamsioje eglyno proskynoje matėsi rudas medinis namas.

— Tikiuosi, kad liksite automobilyje, — priminė Jonas ir išlipo.

Eidamas link kitų policininkų, laukiančių prie įvažiavimo, Jonas vėl pagalvojo apie Josefą, kokie žodžiai išsprūdo pro jo suglebusias lūpas. Savo žvėrišką agresiją jis pavaizdavo labai aiškiai, lyg stebėtų iš šono. Prisiminimai turėjo būti labai ryškūs: jaunėlės sesutės karštinės priepuolis, kylantis įsiūtis, peilių pasirinkimas, euforija peržengus ribą. Hipnozės seanso pabaigoje Josefo pasakojimas tapo nerišlus, buvo sunku suprasti, ką jis turi galvoje, kaip iš tikrųjų viską suvokė, ar vyresnioji sesuo Evelina iš tikrųjų privertė jį žudyti.

Keturi policininkai puslankiu sustojo priešais komisarą. Per daug nedramatizuodamas Jonas pabrėžė, kad situacija rimta, davė nurodymus, kada šauti, ir kad bet kokiu atveju taikytų į kojas. Vengdamas terminų, išmoktų per mokymus apie policijos taktiką ypatingais atvejais, Jonas įspėjo, kad jie greičiausiai susidurs su visiškai nepavojingu žmogumi.

— Primenu, kad visi elgtumėtės atsargiai ir neišgąsdintumėte merginos. Galbūt ji ir taip jau išsigandusi, gal sužeista, tačiau visgi nė akimirkai nepamirškite, kad ji gali būti ir pavojinga.

Tris policininkus jis pasiuntė apeiti aplink namą iš užpakalinės pusės, netrypčioti darže, laikytis atokiau ir prisiartinti per saugų atstumą.

Jie patraukė miško keliuku. Vienas stabtelėjo ir įsikišo už lūpos čiulpiamojo tabako. Vasarnamis buvo apkaltas rudomis, gulsčiomis lentomis. Langų rėmai balti, durys juodos. Languose rožinės užuolaidos. Iš kamino jokių dūmų. Priebutyje stovėjo šluota ir geltonas plastikinis kibiras su kankorėžiais.

Jonas stebėjo, kaip policininkai, išsitraukę ginklus, apsupo namą tinkamu atstumu. Kažkur trakštelėjo šaka. Ausis pasiekė genio kalenimo aidas. Jonas stebėjo, kaip kolegos artėja, o pats tuo metu pamažu žingsniavo prie namo iš priekio, bandydamas ką nors įžvelgti per rožines užuolaidas. Jis davė ženklą jaunai policininkei Kristinai Anderson sustoti ant tako. Ji linktelėjo, nenuleisdama akių nuo namo. Jos pailgas veidas išraudęs. Rami ir susikaupusi ji žengtelėjo kelis žingsnius į šoną.

„Namas tuščias”, — pagalvojo Jonas, lipdamas į priebutį. Lentos tyliai sugirgždėjo nuo jo svorio. Belsdamas į duris, jis stebėjo užuolaidas, ar jų kas nors nepajudins. Nieko. Minutėlę palaukė. Jam pasirodė, kad kažką išgirdo miško pusėje. Jonas sustingo ir nužvelgė krūmus ir medžių kamienus, išsitraukė sunkų Smith & Wesson pistoletą, kurį mėgo labiau už kitus standartinius Sig Sauer ginklus, nuėmė saugiklį ir patikrino šovinių lizdą. Staiga pamiškėje sutraškėjo, ir tarp medžių aukštai kilnodama kojas prabėgo stirna. Jonas pažvelgė į Kristiną Anderson ir ta jam šyptelėjo. Matėsi, kad ji įsitempusi. Komisaras parodė į langą, atsargiai prisiartino ir pažvelgė į vidų.

Prietemoje matėsi iš vytelių pintas stalas su grublėto stiklo paviršiumi ir šviesiai ruda sofa. Ant raudonos kėdės atkaltės džiūvo dvejos baltos kelnaitės. Prie viryklės stovėjo keli pakeliai greito paruošimo makaronų, indelis pesto padažo, konservai ir maišelis su obuoliais. Ant grindų prie viryklės ir po virtuvės stalu blizgėjo keli stalo įrankiai. Jonas grįžo į prieangį, davė Kristinai ženklą, kad ketina eiti į vidų, atidarė duris ir pasitraukė į šoną. Kolegė davė jam ženklą, kad pavojaus nėra. Jonas dirstelėjo vidun ir peržengė slenkstį.

Erikas sėdėjo automobilyje ir galėjo tik įsivaizduoti, kas ten vyksta. Matė, kaip Jonas Lina įėjo į namą, lydimas kolegės. Netrukus jis vėl pasirodė prieangyje. Trys policininkai atėjo iš už namo ir sustojo priešais. Jie kažką aptarė tyrinėdami žemėlapį, parodė į kelią ir kitus vasarnamius. Atrodė, kad Jonas vienam iš jų norėjo kažką parodyti namo viduje. Visi sugužėjo į vasarnamį ir uždarė duris, kad neišleistų šilumos.

Staiga tarp medžių, arčiau pelkės, Erikas pastebėjo liekną moterį su šratiniu šautuvu. Ji ėjo link namo, vilkdama dvivamzdį. Erikas matė, kaip ginklas velkasi per mėlynių krūmelius ir samanas.

Policininkai jos nepastebėjo, o ji jų. Erikas surinko Jono telefono numerį. Telefonas suskambo šalia ant vairuotojo sėdynės.

Moteris žingsniavo neskubėdama. Erikas suprato, kad gali būti pavojinga, jei policininkai ir ji susidurs netikėtai. Jis išlipo iš automobilio, nubėgo link įvažiavimo į kiemą, o paskui ėjo pamažu.

— Sveiki, — šūktelėjo jis.

Moteris sustojo ir atsisuko į jį.

— Šiandien gana šalta, — pratarė Erikas tyliai.

— Ką?

— Šešėlyje šalta, — pasakė jis garsiau.

— Taip.

— Ar jūs neseniai įsikūrėte? — paklausė artėdamas.

— Ne, laikinai apsistojau tetos namelyje.

— Ar Sonja jūsų teta?

— Taip, — šyptelėjo moteris.

Erikas prisiartino prie jos.

— Ką medžiojate?

— Kiškius.

— Ar galiu pažiūrėti šautuvą?

Ji perlaužė šautuvą ir padavė Erikui. Moters nosies galiukas buvo paraudęs, šviesiuose plaukuose įsipainioję sausi pušų spygliai.

— Evelina, — kreipėsi jis ramiai. — Čia yra keli policininkai, kurie nori su jumis pakalbėti.

Mergina sunerimo ir žengtelėjo atgal.

— Jei turite laiko, — pridūrė Erikas šypsodamasis.

Ji nežymiai linktelėjo ir Erikas pašaukė policininkus. Išėjo suirzęs Jonas, pasiruošęs varyti jį atgal į automobilį. Pamatęs moterį, sekundei sustingo.

— Čia Evelina, — pristatė Erikas ir padavė jam ginklą.

— Labas, — pasisveikino Jonas.

Mergina išbalo, atrodė, kad tuoj nualps.

— Turime pakalbėti, — tarė Jonas rimtai.

— Ne, — sušnabždėjo ji.

— Eime vidun.

— Nenoriu.

— Nenorite eiti į namą?

Evelina atsisuko į Eriką:

— Ar privalau? — paklausė ji drebančiomis lūpomis.

— Ne. Nuspręskite pati.

— Būkite gera, eime vidun, — paprašė Jonas.

Ji papurtė galvą, bet visgi nusekė iš paskos.

— Aš palauksiu lauke, — pasakė Erikas.

Jis paėjėjo keliuku, apibirusiu spygliais ir kankorėžiais. Iš namo pasigirdo Evelinos riksmas. Tik vienas, kupinas vienišumo ir nevilties, nesuvokiamos netekties jausmo. Erikas prisimena tokius klyksmus dar iš Ugandos laikų.

Evelina sėdėjo ant sofos, rankas sugniaužusi tarp šlaunų, išbalusi kaip lavonas. Jūna pranešė, kas ištiko jos šeimą. Ant grindų gulėjo nuotrauka musmirės formos rėmeliuose. Mama ir tėtis sėdi hamake, tarp jų — jaunesnioji sesutė. Tėvai prisimerkę dėl plieskiančios saulės, o sesers akiniai atspindi šviesą.

— Užjaučiu, — tarė Jonas dusliai.

Jos smakras virpėjo.

— Gal galėsite padėti mums suprasti, kas atsitiko? — paklausė jis.

Jono kėdė sugirgždėjo nuo jo svorio. Jis luktelėjo, o paskui vėl paklausė:

— Kur buvote pirmadienį, gruodžio septintąją?

Ji papurtė galvą.

— Vakar, — patikslino Jonas.

— Čia, — ištarė ji tyliai.

— Namelyje?

Mergina pažvelgė Erikui į akis.

— Taip.

— Ir visą dieną nebuvote išėjusi?

— Ne.

— Tiesiog sėdėjote čia?