Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

Ji pažiūrėjo į sūnų nustebusi, nebuvo iš jo girdėjusi tokio tono. Paskui pagalvojo, kad iš tiesų juodu su Eriku taip kalbasi vis dažniau.

— Tu važiuosi su manimi namo, — tarė ji ramiai.

— Aš tuoj ateisiu, jei tu išeisi pirma.

Simona išėjo iš parduotuvės ir pamatė Nikę, stovintį prie tamsaus lango, sukryžiavusį rankas ant krūtinės. Ji priėjo prie vaikino ir stengdamasi atrodyti maloni parodė į jo korteles su pokemonais.

— Visiems labiausiai patinka Pikaču, — pasakė ji.

Vaikinas linktelėjo.

— Bet man labiau patinka Miau, — tęsė ji.

— Miau išmoksta naujų dalykų, — pasakė jis atsargiai.

— Atsiprašau, kad tave aprėkiau.

— Prieš Vailordą nieko nepadarysi, niekas jo neįveikia, jis — didžiausias, — aiškino Nikė toliau.

— Ar jis didžiausias iš visų?

— Taip, — atsakė Nikė rimtai.

Simona pakėlė vieną kortelę, kurią jis buvo pametęs.

— Kas čia?

Benjaminas išėjo iš tatuiruočių salono. Jo akys blizgėjo.

— Arkas, — atsakė Nikė ir padėjo kortelę ant kitų.

— Jis atrodo geras.

Nikė plačiai nusišypsojo.

— Einam, — burbtelėjo Benjaminas dusliai.

— Viso, — atsisveikino Simona ir nusišypsojo.

— Viso gero, laimingai, — atsakė Nikė mechaniškai.

Benjaminas tylus pėdino šalia Simonos.

Kai juodu priėjo prie metro, Simona nutarė geriau išsikviesti taksi.

— Man labai nusibodo metro, — pasakė ji.

— Gerai, — sutiko Benjaminas ir apsisuko.

— Palauk, — sustabdė jį Simona.

Ji pastebėjo vieną iš mergaitės skriaudikų. Vaikėzas stovėjo prie metro kontrolės vartų ir, regis, kažko laukė. Benjaminas timptelėjo jai už rankos.

— Kas yra? — paklausė ji.

— Einam, juk žadėjai iškviesti taksi.

— Aš tik pakalbėsiu su juo.

— Mama, nekreipk į juos dėmesio, — paprašė Benjaminas.

Išbalęs ir sunerimęs jis stebėjo, kaip mama ryžtingai pasuko link berniuko.

Simona uždėjo ranką vaikui ant peties ir atsuko veidu į save. Jam gal tik trylika, bet neišsigando ir nenustebo. Atvirkščiai — pašaipiai išsiviepė, lyg būtų paspendęs jai spąstus.

— Dabar eisi su manimi pas parduotuvės apsaugą, — liepė ji ryžtingai.

— Ką pasakei, boba?

— Aš mačiau, ką tu...

— Užsičiaupk! Laikyk liežuvį už dantų, jei nenori, kad tave išdulkintų!

Simona neteko žado. Berniukas nusispjovė jai po kojomis ir peršokęs apsauginę tvorelę, neskubėdamas nuėjo metro koridoriumi.

Simona sutriko. Kai grįžo pas sūnų, tas paklausė:

— Ką jis pasakė?

— Nieko, — numykė ji nusivylusi.

Jie nuėjo į taksi aikštelę ir įsėdo į pirmą automobilį eilėje. Išvažiuojant iš Tenstos, Simona papasakojo, kad jai skambino iš mokyklos.

— Aida norėjo pakeisti tatuiruotę ir paprašė, kad važiuočiau kartu, — tyliai paaiškino Benjaminas.

— Gražiai pasielgei.

Taksi važiavo keliu, palei kurį ėjo šalutiniai aprūdiję bėgiai.

— Ar tu pavadinai Nikę kvailiu?

— Negražiai pasakiau... Tai aš kvailė.

— Kaip tu galėjai?

— Sūnau, aš kartais klystu, — pripažino ji tyliai.

Užvažiavus ant Tranebergo tilto, Simona pažvelgė į vandenį prie Stura Esingeno salos. Dar neaplediję, bet atrodė, kad vanduo jau stingdomas šalčio.

— Panašu, kad mudu su tėčiu skiriamės, — pasakė ji.

— Štai kaip... Kodėl?

— Tikrai ne dėl tavo kaltės.

— Aš paklausiau — kodėl?

— Nežinau, ką atsakyti. Tavo tėtis... Kaip tau paaiškinti... Jis yra mano gyvenimo meilė, bet ji... Ji visgi gali baigtis. Kai žmonės susitinka, susilaukia vaikų, jie tuo netiki... Atleisk, neturėčiau apie tai kalbėti. Tik norėjau, kad suprastum, kodėl aš visiškai sutrikusi. Noriu pasakyti, kad mes gal ir neišsiskirsime.

— Tik manęs į tai nepainiokite.

— Atleisk, aš...

— Gana tų kalbų, — nutraukė jis šiurkščiai.

10

Antradienio popietė, gruodžio aštuntoji

Erikas žinojo, kad negalės užmigti, bet visgi mėgino. Jo visai neėmė miegas, nors komisaro Jono Linos vairuojamas automobilis minkštai riedėjo keliu per Vermdę, link vasarnamio, kur jie spėjo rasią Eveliną Ek.

Pravažiavus pro seną lentpjūvę, po ratais ėmė girgždėti žvyras. Eriko vartojami vaistai sukėlė pašalinį poveikį, — jo akys buvo išsausėjusios ir jautrios. Jis prisimerkęs žiūrėjo į rąstinius namelius, pastatytus nedideliuose sklypeliuose. Gruodžio šaltis jau išrengė medžius nuogai. Šviesa ir spalvos priminė Erikui mokyklines išvykas į gamtą, kai buvo mažas. Nuo drėgmės išbrinkusių rąstų ir grybų kvapas. Jo mama pusę darbo dienos dirbo sesele Solentunos gimnazijoje. Ji buvo įsitikinusi, kad grynas oras yra sveika. Ji davė sūnui Eriko Marijos vardą. Minti; apie neįprastą vardą jai gimė per kalbos kursus Vienoje, kai apsilankė Burgo teatre ir pamatė Strindbergo pjesę Tėvas, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko Klausas Marija Brandaueris. Vaidinimas padarė jai tokį didelį įspūdį, kad ji įsiminė aktoriaus vardą. Vaikystėje Erikas slėpdavo, kad jo antras vardas yra Marija. Paauglystėje jis atpažino save dainoje Vaikinas vardu Sju , kurią išgirdo Džonio Kešo plokštelėje, įrašytoje San Kventino kalėjime. „Kai kurios merginos kikens, ir aš parausiu, kai kurie vaikinai juoksis, ir aš trenksiu jiems per galvą. Taip, vaikine, nelengva gyventi, kai tavo vardas Sju.”

Eriko tėvas, kuris dirbo draudimo įmonėje, gyvenime turėjo tik vieną tikrą pomėgį, — rodyti fokusus. Jis apsivilkdavo padėvėtą fraką, apsisiausdavo namuose siūta mantija ir užsidėdavo sumažinamą fokusininko skrybėlę cilindrą. Erikas su draugais sėdėdavo ant kėdžių garaže, kur tėvas buvo pasidaręs nedidelę sceną su slaptomis angomis. Daugumą triukų jis buvo išmokęs iš Bernando magijos katalogo : staiga pailgėjanti burtų lazdelė, biliardo kamuoliukai, kurių netikėtai padaugėja, atlasinis maišelis su slaptomis kišenėmis ir blizganti giljotina. Dabar Erikas viską prisimena su šypsena ir švelnumu, kaip tėvas, koja paspaudęs mygtuką, paleisdavo Žano Mišelio Žaro įrašą, o rankomis tuo pat metu darydavo magiškus judesius virš sklandančios kaukolės. Dabar Erikas labai vylėsi, kad tėvas nepastebėjo, jog paaugliui sūnui gėda prieš draugus ir kad jis vaipydavosi, kai tėvas nematydavo.

Erikas negalėtų tiksliai paaiškinti, kodėl tapo gydytoju. Tikriausiai niekada nenorėjo dirbti kuo kitu, niekada neįsivaizdavo kitokio gyvenimo. Jis prisiminė visas mokslo metų užbaigimo šventes, kai nuolat lydavo, iškeltas vėliavas ir ta proga giedamas psalmes. Jis iš visų dalykų gaudavo aukščiausius pažymius, kaip jo tėvai ir tikėdavosi. Mama dažnai sakydavo, kad švedai yra išlepę, nes įsivaizduoja, kad visuomenės gerovė yra savaime suprantamas dalykas, nors iš tikrųjų tai tik trumpas istorijos laikotarpis. Ji sakydavo, kad sistema, kurioje viskas nemokama — sveikatos apsauga, odontologo paslaugos, vaikų priežiūra, vidurinė mokykla, gimnazija ir universitetas — bet kada gali dingti. Bet kaip tik dabar paprasti vaikinai ir merginos turi galimybę gauti gydytojo, architekto išsilavinimą ar ekonomikos mokslų daktaro laipsnį bet kuriame šalies universitete, neturėdami pinigų ir stipendijų.

Suvokdamas, kad šios galimybės yra privilegija, jis jautėsi tarsi vaikščiotų su auksine glorija. Erikas pasiekė daugiau už kitus, turėjo tikslą ir galbūt todėl jaunystėje buvo šiek tiek pasipūtęs.

Jis prisimena, kaip tądien aštuoniolikmetis sėdėjo ant sofos namuose Solentunoje ir spoksojo į savo atestatą su pačiais geriausiais pažymiais, o paskui nužvelgė savo paprastą kambarį: suvenyrus lentynose, fotografijas netikro sidabro rėmeliuose — tėvų konfirmacija, vestuvės, penkiasdešimtmetis, bent dešimt jo paties nuotraukų, kuriose jis įamžintas ir kaip rubuilis kūdikis su nėriniuotais marškinėliais, besišypsantis jaunuolis su tiesaus kirpimo siauromis kelnėmis.