Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Pavyzdžiui, sukelti negatyvias haliucinacijas.

— Kas tai?

— Dažniausiai užslopinamas sąmoningas skausmo pojūtis.

— Tačiau skausmas išlieka.

— Priklauso nuo to, kaip apibrėšite skausmą. Savaime suprantama, pacientas reaguoja į skausmą fiziologiškai, tačiau jo nesuvokia. Kai pacientas būna klinikinės hipnozės būsenoje, jį galima netgi operuoti.

Jonas kažką pasižymėjo užrašų knygelėje.

— Užhipnotizuoto žmogaus smegenys neurofiziologine prasme veikia kitaip. Staiga suaktyvėja tos smegenų dalys, kurios paprastai retai naudojamos. Užhipnotizuotas žmogus yra visiškai atsipalaidavęs, atrodo beveik miegantis, tačiau jei padarytume EEG, pamatytume, kad jo smegenų aktyvumas kaip budraus ir atidaus žmogaus.

— Berniukas kartais prasimerkia, — pranešė Jonas, žiūrėdamas į palatą.

— Pastebėjau.

— Kas bus dabar?

— Pacientui?

— Taip, kai užhipnotizuosite.

— Per dinaminę hipnozę, kai kalbame apie terapiją, pacientas beveik visada tarsi pasidalija į stebintį „aš” ir vieną ar kelis jaučiančius ir veikiančius „aš”.

— Jis mato save tarsi teatre?

— Taip.

— Ką jam pasakysite?

— Pirmiausia turiu paveikti taip, kad jis pasijustų saugus, juk patyrė siaubingų dalykų. Taigi paaiškinsiu savo tikslą, o paskui padėsiu jam atsipalaiduoti: ramiu balsu kalbėsiu apie vokus, kurie apsunksta, kad norisi užsimerkti, apie gilius įkvėpimus per nosį, padėsiu jam atsipalaiduoti, pradedant galva ir baigiant kojų pirštais, o paskui grįšiu atgal.

Erikas palaukė, kol Jonas užsirašys.

— Paskui — vadinamasis indukcijos etapas. Kalbėdamas įterpsiu tam tikras užslėptas komandas ir priversiu pacientą įsivaizduoti vietas ir nesudėtingą įvykių seką. Aš įteigsiu pacientui mintyse nuklysti vis toliau, kol beveik dings poreikis kontroliuoti situaciją. Panašiai kaip tada, kai skaitai įdomią knygą ir taip įsitrauki, kad pamiršti, jog skaitai.

— Supratau.

— Jei pakeli ir paleidi paciento ranką štai šitaip, indukcijai pasibaigus, ranka turi likti kataleptiškai pakelta. Po indukcijos aš skaičiuosiu mažėjančia tvarka ir įvesiu pacientą į dar gilesnę hipnozę. Aš skaičiuoju, kiti hipnotizuotojai liepia pacientui įsivaizduoti pilkų atspalvių skalę, kad jo mintys susilietų į visumą. Bet kokiu atveju pasiekiame to, kad išnyksta baimė arba kritinis mąstymas, kuris užblokuoja kai kuriuos prisiminimus.

— Ar jums pavyks jį užhipnotizuoti?

— Jei jis nesipriešins.

— O jeigu priešinsis, kas tada?

Erikas neatsakė. Jis stebėjo berniuko veidą ir mėgino suprasti, ar vaikas bus paveikus.

— Sunku pasakyti, ką sužinosiu. Informacija gali būti ir nesusijusi su žudynėmis.

— Man nereikia liudytojo parodymų, užteks bent jau užuominos, žudiko apibūdinimo, bet ko, kas padėtų ieškoti nusikaltėlio.

— Tai man tereikia išsiaiškinti, kur jis?

— Būtų gerai sužinoti jo vardą, vietą ar kokią nors sąsają.

— Neįsivaizduoju, kaip man seksis, — prisipažino Erikas, giliai įkvėpė ir įžengė į palatą.

Jonas nusekė iš paskos ir atsisėdo ant kėdės kampe, nusispyrė batus ir atsilošė. Erikas prigesino šviesą ir pritraukė prie lovos geležinę taburetę. Atsisėdęs ėmė pamažu aiškinti vaikui, jog nori jį užhipnotizuoti, kad padėtų jam suprasti, kas vakar nutiko.

— Josefai, aš visą laiką būsiu šalia, — tarė Erikas ramiu balsu. — Tau visiškai nereikia bijoti. Gali būti visiškai ramus. Aš tik noriu tau padėti. Jei ko nors nenorėsi pasakoti — nepasakok, o hipnozę galėsi nutraukti pats, vos tik panorėjęs.

Tik dabar Erikas pajuto, kad labai ilgėjosi šio darbo. Širdis smarkiai daužėsi. Reikia nurimti, negalima skubėti. Procesas turi būti lėtas, jis turi nuraminti, atpalaiduoti ir teikti malonumą.

Berniukas iškart visiškai atsipalaidavo, buvo akivaizdu, kad jis ilsisi, atrodė, laukia tęsinio.

Pradėjęs indukciją, Erikas jautėsi taip, lyg niekada nebūtų metęs šio darbo: balsas tolygus, dalykiškas ir ramus, žodžiai ateina savaime, jie liejasi, skleidžia monotoniją, šilumą ir migdo.

Erikas iškart pajuto, kad berniuką paveikti labai lengva. Atrodė, lyg vaikas intuityviai ieškotų Eriko siūlomo saugumo. Berniuko veidas atsipalaidavo, bruožai išsilygino, burna kiek prasižiojo.

— Josefai, jei nori... Pagalvok apie vasaros dieną. Jautiesi tiesiog nuostabiai. Tu guli valtelėje, kuri ramiai sūpuojasi ant bangų. Vanduo teliuškuoja. Tu žiūri į debesėlius žydrame danguje.

Vaikas buvo taip lengvai paveikiamas, kad Erikas pagalvojo, ar nereikėtų šiek tiek sulėtinti eigą. Jis žinojo, kad skaudūs įvykiai gali padidinti jautrumą, jei žmonės lengvai pasiduoda hipnozei. Žinojo, kad stresas gali veikti kaip atvirkštinis variklis, kai staiga viskas netikėtai sulėtėja ir hipnotizuotojui labai greitai tenka suskaičiuoti iki nulio.

— Dabar aš skaičiuosiu mažėjančia tvarka, o tu, išgirdęs kiekvieną skaičių, atsipalaiduosi vis labiau. Pajusi, kaip tave apima visiška ramybė, kad tave supa maloni aplinka. Dabar atsipalaiduoja tavo kojų pirštai, kulkšnys, blauzdos. Tavęs niekas nevargina. Tave gaubia visiška ramybė. Tau tereikia klausytis mano balso, kaip aš tariu mažėjančius skaičius. Dabar tu atsipalaiduoji dar labiau, kūnas tampa sunkesnis, atsipalaiduoja tavo keliai, šlaunys, kirkšnys. Pajusk, kaip kūnas sunkėja, minkštėja, atsipalaiduoja. Tave supa visiška ramybė ir tyla, tu atsipalaidavęs.

Erikas uždėjo ranką berniukui ant peties ir stebėdamas jo pilvą su kiekvienu iškvėpimu skaičiavo link nulio. Kartais pažeisdavo logišką tvarką, bet vis tiek skaičiavo toliau. Erikas pajuto nepaprastą lengvumą ir stiprybę. Jis skaičiavo ir įsivaizdavo, kad grimzta į tyrą, deguonies prisotintą vandenį. Buvo beveik pamiršęs, kaip atrodo mėlyna jūra, vandenynas. Šypsodamasis slydo nuo didžiulės uolos, per žemyninį plyšį, atsivėrusį į begalinę gelmę. Vanduo blizga nuo burbuliukų. Jis jautėsi laimingas, grimzdamas palei grublėtą uolą.

Buvo akivaizdu, kad Jozefas ilsisi nuramintas hipnozės. Skruostai ir burna visiškai atsipalaidavo. Erikui visada atrodydavo, kad pacientų veidai tapdavo platesni, tarsi plokštesni, mažiau gražūs, bet labiau pažeidžiami ir nuoširdūs.

Erikas grimzdo gilyn, ištiesė ranką ir braukė ja per uolą. Skaidrus vanduo pamažu tapo rožiniu.

— Dabar tu labai atsipalaidavęs, — tarė Erikas ramiai. — Tau labai, labai malonu.

Vaiko akys blizgėjo po kiek pravirais vokais.

— Josefai... pabandyk prisiminti, kas nutiko vakar. Buvo visiškai įprastas pirmadienis, bet vakare kažkas jus aplankė.

Berniukas tylėjo.

— Dabar papasakosi, kas vyksta.

Berniukas nežymiai linktelėjo.

— Tu sėdi savo kambaryje? Ar tu ten? Klausaisi muzikos?

Josefas neatsakė. Lūpos sujudėjo, lyg bandytų kalbėti.

— Kai grįžai iš mokyklos, tavo mama buvo namuose.

Vaikas linktelėjo.

— Kodėl? Ar žinai? Gal Lisa turėjo karščio?

Josefas linktelėjo ir apsilaižė, kad sudrėkintų lūpas.

— Ką veiki, kai grįžti iš mokyklos?

Berniukas kažką sušnabždėjo.

— Aš negirdžiu, — pasakė Erikas. — Kalbėk garsiau, kad girdėčiau.

Berniuko lūpos sujudėjo ir Erikas palinko arčiau.

— Kaip ugnis, visai kaip ugnis, — sumurmėjo jis. — Aš bandau prisimerkti, įeinu į virtuvę, bet kažkas ne taip, — kažkas traška tarp kėdžių, o grindimis sklinda raudona liepsna.

— Iš kur ugnis sklinda?

— Neprisimenu. Kažkas įvyko prieš tai...

Josefas vėl nutilo.

— O kas atsitiko šiek tiek anksčiau, kol virtuvėje nepradėjo degti?