Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

Simas išgyveno ir buvo įtrauktas į jaunimo reabilitacijos programą, pagal kurią turėjo baigti vidurinę ir tuo pat metu išmokti amato. Simas pareiškė norįs tapti menininku, nors iš tikrųjų nelabai žinojo, ką tai reiškia. Socialinės globos tarnyba susitarė su Kultūros mokykla ir dailininku Keve Lindbergu. Šulmanas papasakojo Simonai, kaip jautėsi pirmą kartą įžengęs į Kevės Lindbergo ateljė. Didelis, šviesus kambarys kvepėjo terpentinu ir aliejiniais dažais. Jis vaikščiojo tarp didžiulių drobių su nutapytais ryškiaspalviais, išsižiojusiais veidais. Praėjo tik kiek daugiau kaip metai, ir Simas tapo jauniausiu Meno akademijos mokiniu, — jam buvo tik šešiolika.

— Ne, šios akmeninės plokštės turi būti gana žemai, — paaiškino Simona savo padėjėjai Ylvai. — Fotografas nukreips į jas netiesioginę šviesą. Kataloge jos atrodys gražiai. Galėtume tiesiog pastatyti jas ant grindų ir atremti į sieną, o apšvietimą nukreipti iš...

— Vaje, gražuolis ir vėl ateina, — nutraukė ją Ylva.

Simona atsisuko ir per langą pamatė, kad duris bando atidaryti vyras. Atpažino jį iškart. Tai dailininkas Norenas, kuris reikalavo, kad galerija surengtų atskirą jo akvarelių parodą. Vyras pabarbeno į duris ir kažką irzliai sumurmėjo. Tik paskui suprato, kad duris reikia stumti, užuot traukus.

Vidun įžengė neaukštas drūtas vyrukas ir apsidairęs priėjo prie jų. Ylva pasišalino, kažką vaptelėjusi apie telefoną.

— Matau, kad čia tik jautrios panelės, — išsišiepė jis. — Ar čia yra vyrų, su kuriais galėčiau pakalbėti?

— Apie ką? — paklausė Simona šaltu tonu.

Vyras linktelėjo į vieną iš Šulmano paveikslų.

— Čia menas, ar ne?

— Taip.

— Tikros damos, — metė jis su panieka. — O iš tikrųjų negalite atsižiūrėti, kaip pyzdoj atrodo pimpalas, ar ne? Juk viskas tik dėl to?

— Noriu, kad išeitumėte, — pareikalavo Simona.

— Juk nenorite pasakyti, kad...

— Dink iš čia, — riktelėjo Simona.

— Eik velniop, — nusikeikė tas ir pasuko link išėjimo. Sustojęs prie durų atsigręžė, suėmė sau už tarpkojo ir kažką pasakė.

Padėjėja tyliai išniro iš kabineto ir šyptelėjusi atsiprašė:

— Atleisk, kad pasislėpiau. Aš labai išsigandau, kai jis buvo atėjęs aną kartą.

— Ar visi turi atrodyti taip kaip Šulmanas?

Simona šyptelėjo ir parodė į didelį autoportretą, kuriame dailininkas nutapė save, dėvintį juodą nindzės apdarą ir iškėlusį kardą virš galvos.

Moterys nusijuokė ir nutarė nusipirkti po tokį kostiumą. Simonos rankinėje suskambo telefonas.

— Simonos Bark galerija, — atsiliepė ji.

— Čia Sivė Stureson iš mokyklos, — pasigirdo pagyvenusios moters balsas.

— Klausau jūsų, — sukluso Simona.

— Skambinu dėl Benjamino.

— Kas jam?

— Šiandien jis neatėjo į mokyklą, — paaiškino moteris, — taip pat nebuvo pranešta, kad jis susirgo. Tokiu atveju mes visada skambiname tėvams.

— Aš paskambinsiu namo ir patikrinsiu. Kai šįryt išėjau į darbą, ir Benjaminas, ir Erikas buvo namuose. Aš jums pranešiu.

Paskui Simona iškart paskambino į namus. Benjaminas visada keliasi laiku ir paiso taisyklių. Juodu su Eriku netgi buvo truputį susirūpinę, kad jis gal kiek per daug tvarkingas.

Namuose niekas neatsiliepė. Erikui šiandien nereikėjo anksti eiti į darbą. Tikriausiai jis knarkia išsižiojęs, prisigėręs savo migdomųjų tablečių, o Benjaminas klausosi trankios muzikos.

Ji pabandė paskambinti Benjaminui, bet tas neatsiliepė. Ji įrašė sūnui trumpą žinutę ir pabandė prisiskambinti Erikui į mobilųjį, bet tas, žinoma, buvo išjungtas.

— Ylva! — šūktelėjo ji. — Turiu važiuoti namo, tuoj grįšiu.

Padėjėja išlindo iš biuro, laikydama storą segtuvą, nusišypsojo ir šūktelėjo pavymui:

— Bučkis.

Tačiau Simona neturėjo kada atsakyti. Čiupo savo rankinę, užsimetė paltą ir pustekine pasileido link metro.

* * *

Prie tuščių namų durų tvyro ypatinga tyla. Simona dar nebuvo įkišusi rakto į spyną, bet jau žinojo, kad namuose nieko nėra.

Ant grindų gulėjo pamirštos pačiūžos, tačiau Benjamino kuprinės, batų ir striukės nebuvo, kaip ir Eriko viršutinių rūbų. Sūnaus kambaryje stovėjo krepšys su vaistais. Ji tikėjosi, jog tai ženklas, kad Erikas suleido Benjaminui vaistų.

Simona atsisėdo ant kėdės, užsidengė rankomis veidą ir pamėgino išvaikyti bauginančias mintis. Ir vis tiek galvoje iškilo vaizdas, kad Benjaminui susidarė krešulys, kad Erikas šaukėsi pagalbos, o paskui nubėgo žemyn laiptais, nešdamas Benjaminą.

Simoną apėmė nenugalimas nerimas. Jai nuolat būdavo neramu, kad per pertrauką kas nors gali pataikyti kamuoliu Benjaminui į veidą, kad jam staiga gali prasidėti smegenų kraujavimas: raudonas kraujo mazgelis smegenyse vis plečiasi tarsi žvaigždė, o paskui išsilieja.

Ją apimdavo beveik neištveriama gėda, kai prisimindavo, kaip neteko kantrybės dėl to, kad Benjaminas nenorėjo vaikščioti. Jam buvo dveji metukai, bet jis vis dar tik ropojo. Tėvai nežinojo, kad jis serga hemofilija ir kad jam atsistojus sutrūkinėja kelių sąnarių kraujagyslės.

Simona vaiką apšaukdavo, jei tas pravirkdavo, sakydavo jam, kad ropodamas atrodo kaip kūdikis. Benjaminas bandydavo atsistoti ir žengti kelis žingsnius, bet dėl siaubingo skausmo vėl nugriūdavo.

Po to, kai vaikui buvo nustatyta fon Vilebrando liga, sūnumi rūpinosi būtent Erikas, o ne ji. Erikas atsargiai mankštindavo sūnaus sąnarius po nakties sąstingio, kad sumažintų vidinio kraujavimo pavojų. Erikas rūpinosi sudėtingomis injekcijomis, kai adata jokiu būdu negali įsmigti į raumenis, vaistai turi būti atsargiai ir lėtai suleisti po oda. Tokia injekcija buvo žymiai skausmingesnė nei įprasta. Pirmaisiais metais, kai tėvas leisdavo jam vaistus, Benjaminas įsikniaubdavo jam į pilvą ir tyliai verkdavo. O dabar net nežiūri, tik ištiesia ranką ir toliau valgo pusryčius, kol tėvas patrina spiritu, sušvirkščia ir užklijuoja pleistrą.

Vaistas, kuris padeda kraujui krešėti, vadinosi Haemate. Simonai atrodė, kad jo pavadinimas skamba panašiai kaip graikų keršto deivės vardas. Tai buvo bjaurūs ir ilgo pasiruošimo reikalaujantys vaistai, parduodami kaip šaltyje išdžiovinti, geltoni, rupūs milteliai, kuriuos reikėjo ištirpdyti, išmaišyti, pašildyti ir atseikėti dozę. Dėl šių vaistų vartojimo smarkiai išaugo krešulių pavojus, ir jie nuolat tikėjosi, kad bus išrasta kas nors geresnio. Tačiau gaudamas Haemate kartu su didele doze desmopresino ir į nosį purškiamo cyklokaprono, turinčio apsaugoti nuo kraujavimo iš nosies, Benjaminas buvo gana saugus.

Ji negali pamiršti dienos, kai budintis Malmės Kraujo centras atsiuntė jam skirtą mažą laminuotą kortelę su Benjamino nuotrauka iš gimtadienio, — besišypsantis keturmečio veidelis, o po juo tekstas: Aš sergu Vilebrando liga. Jei man kas nors atsitiktų, nedelsdami skambinkite Kraujo centrui 040-33 10 10.

Simona apsidairė Benjamino kambaryje. Buvo truputį liūdna, kad jis nukabino nuo sienos plakatą su Hariu Poteriu ir sudėjęs į dėžę beveik visus savo žaislus nunešė juos į sandėliuką. Kai susipažino su Aida, jam tapo svarbu kuo greičiau užaugti.

Simona stabtelėjo ir pagalvojo, kad sūnus galbūt dabar yra su ja.

Benjaminui tik keturiolika, o Aidai septyniolika. Sūnus tvirtina, kad jie draugai, bet akivaizdu, kad Aida — jo mergina. Kažin, ar jis išdrįso pasakyti, kad serga hemofilija? Ar ji žino, kad mažiausias smūgis gali būti mirtinas, jei Benjaminas nebus gavęs visų vaistų?