Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Aš nenoriu prileisti prie jo policininkų, bet negaliu tiesiog laukti, juk jo seseriai tikrai gresia pavojus.

— Bet...

— Žudikas ieško vyresniosios sesers, — nutraukė jį Daniela pakeltu tonu.

— Tikriausiai.

— Atleisk. Nežinau, kodėl aš tokia sudirgusi. Gal dar ne per vėlu, gal galima ką nors padaryti. Juk ne dažnai taip būna, o šį kartą galėtume išgelbėti merginą, kol jos dar...

— Ko tu nori iš tikrųjų? — nutraukė Erikas.

— Turi atvažiuoti ir padaryti tai, ką sugebi.

— Galiu pakalbėti su vaiku, kai jis jausis geriau.

— Turi atvažiuoti ir jį užhipnotizuoti, — pasakė ji rimtai.

— Ne, tik ne tai.

— Tai vienintelė išeitis.

— Aš negaliu.

— Bet tu pats geriausias.

— Aš net neturiu leidimo užsiimti hipnoze Karolinskos ligoninėje.

— Gausiu, tau dar nespėjus atvykti.

— Bet aš pasižadėjau daugiau niekada tuo neužsiimti.

— Gal gali bent jau atvažiuoti?

Erikas trumpam nutilo, o paskui paklausė:

— Ar jis sąmoningas?

— Greitai atsigaus.

Erikas girdėjo ragelyje savo paties kvėpavimą.

— Jei tu neužhipnotizuosi berniuko, aš leisiu policininkams su juo kalbėtis, — pareiškė Daniela ir padėjo ragelį. Erikas liko stovėti laikydamas ragelį drebančia ranka. Jam pasirodė, kad dabar sunkūs jau ne tik vokai, bet ir galva. Erikas ištraukė naktinio stalelio stalčių, bet dėžutės su papūga ten nebuvo. Tikriausiai pamiršo automobilyje.

Butas nutviekstas saulės. Vyras nuėjo link Benjamino kambario pažadinti sūnaus.

Jis miegojo pravėręs burną. Išblyškęs, atrodo išvargęs, nors miegojo visą naktį.

— Beni?

Benjaminas pravėrė mieguistas akis ir pažiūrėjo į tėvą kaip į visiškai nepažįstamą žmogų. Paskui nusišypsojo taip, kaip darydavo dar nuo kūdikystės.

— Šiandien antradienis, laikas keltis.

Benjaminas žiovaudamas atsisėdo, pasikasė galvą ir pažiūrėjo į telefoną, kurį buvo pasikabinęs ant kaklo, — tai pirmiausia, ką jis padaro kiekvieną rytą — pasitikrina, ar naktį neatėjo kokia nors žinutė.

Erikas paėmė geltoną rankinę su pumos atvaizdu. Joje buvo perdavimo faktorius desmopresinas, dezinfekuojantis skystis, sterilios adatos, vatos tamponai, chirurginė juosta ir nuskausminamieji.

— Dabar ar prieš pusryčius?

Benjaminas trūktelėjo pečiais.

— Nesvarbu.

Erikas greitai dezinfekavo odos plotelį ant liesos sūnaus rankos, pasuko ją į šviesą, apčiuopė minkštą raumenį, pabarbeno pirštu į švirkštą ir atsargiai įsmeigė po oda adatą. Kol lėtai leido vaistus, kita ranka Benjaminas spaudinėjo telefono mygtukus.

— Velnias, baterija baigia išsikrauti, — sumurmėjo jis ir atsigulė, o Erikas prispaudė vatos tamponą, kad sustabdytų kraujavimą. Benjaminas turės palaikyti jį ilgokai, kol tamponą bus galima priklijuoti chirurgine juosta.

Erikas atsargiai kilnojo sūnaus kojas, paskui pamankštino liesus kelius ir galiausiai pamasažavo pėdas ir pirštus.

— Ką jauti? — paklausė jis žiūrėdamas sūnui į veidą.

Benjaminas kiek susiraukė.

— Kaip visada.

— Ar reikia nuskausminamųjų?

Sūnus papurtė galvą, Erikas staiga pagalvojo apie be sąmonės gulintį subadytą berniuką. Galbūt šią akimirką žudikas ieško jo sesers.

— Tėti, kas yra? — tyliai paklausė Benjaminas.

Erikas pažiūrėjo jam į akis ir pasiūlė:

— Jei nori, nuvešiu tave į mokyklą.

— Kodėl?

* * *

Lauke ūžė eismo spūstys. Benjaminas sėdėjo šalia tėvo ir beveik snaudė, užsūpuotas po truputį vis pajudančio automobilio. Jis plačiai nusižiovavo. Kūnas tebejautė naktinio miego šilumą. Benis žinojo, kad tėtis skuba, bet vis tiek nuveš jį į mokyklą. Jis šyptelėjo. „Visada taip, kai ligoninėje nutinka kas nors baisaus, tėtis ypač sunerimsta, kad ir man kas nors nutiks.”

— Pamiršome pačiūžas, — staiga prisiminė Erikas.

— Tikrai.

— Grįžkim, — pasiūlo Erikas.

— Ne, nereikia, nieko tokio, — nesutiko Benis.

Erikas pabandė įvažiuoti į kitą eismo juostą, bet jam sutrukdė vienas automobilis. Grįžęs atgal vos nesusidūrė su šiukšliaveže.

— Mes spėtume apsisukti ir...

— Tiek to tas pačiūžas, man nesvarbu, — pasakė Benjaminas pakeltu tonu.

Erikas dirstelėjo į jį nustebęs.

— Aš maniau, kad tau patinka čiuožinėti.

Benjaminas nežinojo, ką atsakyti. Jam nepatiko, kai kas nors klausinėdavo, ir nenorėdavo meluoti.

— Tau nepatinka?

— Kas?

— Ar tau nepatinka čiuožinėti?

— O kodėl turėtų patikti? — sumurmėjo jis.

— Juk nupirkome visiškai naujas...

— O kur čia įdomumas, — Benjamino balse pasigirdo nuobodis.

— Tai man negrįžti namo jų paimti?

Benjaminas tik atsiduso.

— Pačiūžos — nuobodu, šachmatai ir televizijos žaidimai — nuobodu. Kas tau iš tiesų įdomu? — paklausė Erikas.

— Nežinau.

— Niekas?

— Šis tas.

— Žiūrėti filmus?

— Kartais.

— Kartais? — nusišypsojo Erikas.

— Taip.

— Taigi trys-keturi filmai per vakarą, — tęsė Erikas šypsodamasis. — Kas čia tokio? Kai kurie galbūt paklaustų, kiek filmų per dieną pažiūrėtum, jei iš tikrųjų filmai tau patiktų...

— Gana.

— Galbūt tada tau reikėtų dviejų ekranų ir visą laiką spaudinėtum mygtuką, kad spėtum pažiūrėti daugiau.

Kai tėtis ėmė šitaip šmaikštauti, Benjaminas nesusilaikė ir šyptelėjo.

Staiga pasigirdo duslus pokštelėjimas, ir jis išvydo krintančią rūkstančią žvaigždę.

— Keistas metas šaudyti fejerverkus, — pasakė Benjaminas.

— Ką?

— Žiūrėk, — parodė Benjaminas.

Danguje paskui žvaigždę nutįso dūmų uodega. Benjaminas kažkodėl prisiminė Aidą ir jam tuo pat metu pasidarė ir neramu, ir gera. Aną penktadienį juodu sėdėjo tyloje labai arti vienas kito ant sofos ankštame Aidos kambarėlyje Sundbyberge. Jie žiūrėjo filmą „Dramblys”, o jos jaunėlis brolis žaidė ant grindų su pokemonų kortelėmis ir kalbėjosi pats su savimi.

Erikui sustojus prie mokyklos kiemo, Benjaminas staiga pastebėjo Aidą, kuri stovėjo anapus tvoros ir jo laukė. Išvydusi Benį, ji pamojavo. Benjaminas čiupo savo krepšį ir paskubomis atsisveikino:

— Viso, tėti, ir ačiū, kad atvežei.

— Myliu tave, — ištarė Erikas tyliai.

Benjaminas linktelėjo ir atsitraukė.

— Gal šįvakar pažiūrėsime filmą? — paklausė Erikas.

— Nežinau, — numykė sūnus nuleidęs akis.

— Ar ten Aida?

— Taip, — ištarė Benjaminas labai tyliai.

— Norėčiau su ja pasisveikinti, — pasakė Erikas ir išlipo iš automobilio.

— O kam?

Jie nuėjo link Aidos. Benjaminas nedrįso pakelti akių, jautėsi kaip mažas vaikas. Kad tik ji nepagalvotų, jog nori, kad tėtis ją įvertintų. Beniui visai nesvarbu, ką mano tėtis. Atrodo, kad Aida jaudinasi, ji dirsčiojo tai į Benį, tai į jo tėvą. Benis net nespėjo paaiškinti, kai tėtis ištiesė jai ranką ir pasisveikino.

Aida atsargiai padavė jam ranką. Benjaminas pastebėjo, kad tėtis nustebo, pamatęs jos tatuiruotes: svastiką ant kaklo ir šalia jos — nedidelę Dovydo žvaigždę. Aidos akys apvestos juodai, plaukai supinti į dvi vaikiškas kasas. Ji vilkėjo juodą odinę striukę ir platų, juodą tiulio sijoną.

— Aš Erikas, Benjamino tėtis.

— Aida, — prisistatė ji tyliai.

Benjaminas paraudo, sunerimęs pažiūrėjo į Aidą, paskui nuleido žvilgsnį.

— Ar tu nacistė? — paklausė Erikas.