Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Jis patyrė medicininį šoką, — įspėjo ji.

— Ką tai reiškia?

— Vaikas neteko daug kraujo, širdis bando kompensuoti, bet jos veikla ima trikti...

— Ar sustabdėte kraujavimą?

— Manau, kad taip. Tikiuosi. Mes nuolat perpilame jam kraujo, tačiau dėl deguonies trūkumo iš kūno nepasišalina šalutiniai medžiagų apykaitos produktai, todėl kraujo terpė rūgštėja ir gali pakenkti širdžiai, plaučiams, kepenims bei inkstams.

— Ar jis sąmoningas?

— Ne.

— Jei man reikėtų su juo pakalbėti, ar įmanoma ką nors padaryti?

— Vienintelis, kuris galbūt galėtų padėti berniukui greičiau atsigauti, yra Erikas Marija Barkas.

— Hipnotizuotojas?

Ji plačiai nusišypsojo ir paraudo.

— Nevadinkite jo taip, jei norite, kad padėtų, — įspėjo ji. — Jis yra geriausias mūsų ekspertas šoko ir traumų gydymo klausimais.

— Ar neprieštarausite, jei paprašysiu jo atvykti?

— Atvirkščiai. Aš ir pati apie tai pagalvojau.

Jonas ėmė čiuopti per savo kišenes, ieškodamas telefono, supratęs, kad paliko jį automobilyje, paprašė Danielos paskolinti. Pirma paskambino Erikui Marijai Barkui ir išdėstė aplinkybes. Tada vėl paskambino Susanai Granat ir pranešė, kad tikisi, jog greitai galės pakalbėti su Josefu Eku. Moteris pranešė, kad Ekų šeima buvo įtraukta į Socialinės tarnybos registrą, nes tėvas turėjo priklausomybę azartiniams žaidimams. Prieš trejetą metų tekę šiek tiek bendrauti ir su dukra.

— Su dukra? — nustebo Jonas.

— Vyresniąja, Evelina.

4

Antradienio rytas, gruodžio aštuntoji

Erikas Marija Barkas buvo ką tik grįžęs po naktinio vizito ligoninėje, kur susitiko su komisaru Jonu Lina. Erikui jis patiko, nors ir bandė priversti jį sulaužyti pasižadėjimą daugiau niekada neužsiimti hipnoze. Galbūt Erikui patiko neslepiamas ir nuoširdus komisaro nerimas dėl vyresnės sesers. Galbūt šią akimirką kažkas ją persekioja.

Erikas įėjo į miegamąjį ir pažvelgė į žmoną lovoje. Jautėsi labai pavargęs. Vaistai jau buvo pradėję veikti, akys tapo jautrios ir sunkios, jį vis labiau lenkė miegas. Jam atrodė, kad mato Simoną tarsi per subraižytą apšviestą stiklą. Jo nebuvo namuose beveik visą naktį, nes išvažiavo apžiūrėti sužeisto berniuko. Žmona spėjo užimti visą lovą. Simona sunki. Antklodė dengė tik jos pėdas, naktiniai marškiniai pakilę iki juosmens. Ji atsipalaidavusi gulėjo ant pilvo. Rankų ir pečių oda pašiurpusi. Erikas atsargiai ją užklojo. Simona kažką tyliai burbtelėjo ir susirietė į kamuoliuką. Vyras atsisėdo šalia ir paglostė jai kulkšnį. Kojos pirštai sujudėjo.

— Einu į dušą, — pasakė jis ir atsigulė ant nugaros.

— Kuo vardu buvo policininkas? — nerišliai sumurmėjo ji.

Erikas nespėjo atsakyti ir atsidūrė prie Observatorijos parko. Jis kapsto smėlį žaidimų aikštelėje ir atranda geltoną akmenį, ovalų kaip kiaušinis, didelį kaip moliūgas. Jis kasa rankomis, kol užčiuopia nelygumus vienoje pusėje, o ten — dantų eilė. Apvertęs sunkų akmenį pamato, kad iškasė dinozauro kaukolę.

— Velniai tave griebtų, — suriko Simona.

Erikas krūptelėjo ir suprato, kad buvo užmigęs ir ėmęs sapnuoti. Dėl stiprių migdomųjų užmigo bekalbėdamas. Jis šyptelėjo, bet išvydo šaltą Simonos žvilgsnį.

— Simona, kas yra?

— Ir vėl kartojasi?

— Kas?

— Kas, kas, — pamėgdžiojo ji suirzusi. — Kas ta Daniela?

— Daniela?

— Tu pažadėjai, Erikai, — priekaištavo ji. — Aš tavimi tikėjau. Tai kvailė, aš tavimi patikėjau...

— Apie ką tu kalbi? — nutraukė jis. — Daniela Ričards yra mano kolegė Karolinskos ligoninėje. Kuo ji tau neįtiko?

— Nemeluok.

— Išties, tai absurdiška, — nusišypsojo jis.

— Tau juokinga? Kartais man atrodydavo, ... net patikėjau, kad galėsiu pamiršti tai, kas įvyko.

Erikas užsnūdo kelioms sekundėms, bet prieš tai spėjo išgirsti, ką ji pasakė.

— Gal bus geriausia, jei mudu išsiskirsime, — sušnibždėjo Simona.

— Tarp manęs ir Danielos nieko nebuvo.

— Nesvarbu, — atsakė ji pavargusi.

— Nesvarbu? Jokio skirtumo? Nori išsiskirti dėl to vieno dalyko, kuris nutiko prieš dešimt metų?

— Dėl vieno dalyko?

— Aš buvau neblaivus ir...

— Nenoriu girdėti, aš viską žinau, aš... Po velnių! Aš nenoriu tokia būti. Aš nesu pavydi, aš — ištikima ir reikalauju ištikimybės.

— Aš daugiau niekada nebuvau tavęs išdavęs ir niekada...

— Kodėl man to neįrodai, — širdo ji. — Man reikia tik įrodymo.

— Turi tiesiog pasitikėti manimi.

— Taip, taip, — atsiduso ji ir išėjo iš kambario, pasiėmusi pagalvę ir antklodę.

Erikas sunkiai atsiduso. Žinojo, kad turėtų pulti jai iš paskos, užuot tiesiog pasidavęs. Turėtų parsitempti ją atgal į lovą arba atsigulti šalia sofos ant grindų svečių kambaryje, bet dabar miegas daug stipresnis už jį. Erikas neturėjo jėgų priešintis. Jo kūnas susmuko, jautė, kaip pasklinda tabletėse buvęs dopaminas, kaip maloniai atsipalaiduoja veidas, kojų ir rankų pirštai. Jo sąmonę tarsi debesis uždengė sunkus chemikalų sukeltas miegas.

* * *

Po dviejų valandų Erikas pamažu atsimerkė ir išvydo blyškią šviesą, besibraunančią per užuolaidas. Iškart atmintyje praskriejo nakties įvykiai: Simonos kaltinimai ir berniukas, kurio baltame kūne žiojėjo šimtai juodų durtinių žaizdų. Gilios žaizdos sprande, kakle ir krūtinėje.

Erikas prisiminė komisarą, kuris atrodė įsitikinęs, kad nusikaltėlis norėjo išžudyti visą šeimą. Pirma tėvą, paskui motiną, tada sūnų ir dukterį.

Šalia ant naktinio staliuko suskambo telefonas.

Erikas atsistojo, tačiau ragelio nepakėlė. Vietoj to atitraukė užuolaidas ir prisimerkęs pažvelgė į priešais stovinčio namo fasadą. Kiek palaukė, mėgindamas sugaudyti mintis. Rytinėje saulėje aiškiai matėsi dulkių ruoželiai ore.

Simona jau buvo išėjusi į galeriją. Jis nesuprato, kodėl ji taip elgiasi, kodėl paminėjo Danielą. Gal tai susiję su visai kitais dalykais. Gal dėl tablečių. Jis suvokė, kad stovi ant pavojingos priklausomybės slenksčio. Bet jam reikia išsimiegoti. Naktiniai budėjimai ligoninėje visai sutrikdė miego ritmą. „Be tablečių tiesiog pražūčiau“, — pagalvojo jis ir ištiesė ranką link žadintuvo, bet netyčia nuvertė jį ant grindų.

Telefonas nutilo, bet tik trumpam ir netrukus vėl suskambo.

Erikas pasvarstė, gal eiti ir atsigulti šalia Benjamino, savo sūnaus, švelniai jį pažadinti ir paklausti, ar ką nors sapnavo.

Paskui nutarė atsiliepti ir pakėlė ragelį.

— Erikas Marija Barkas.

— Labas, čia Daniela Ričards.

— Ar tu vis dar darbe? Kiek dabar valandų?

— Po aštuonių penkiolika. Jaučiuosi šiek tiek pavargusi.

— Važiuok namo.

— Deja, tu turi atvažiuoti čia. Komisaras jau pakeliui. Atrodo, kad jis dar labiau įsitikinęs, jog žudikas ieško vyresniosios sesers, ir sako, kad turi pakalbėti su berniuku.

Staiga Erikas pajuto, kaip apsunko vokai.

— Tai ne kokia mintis, žinant, kad...

— O kaip sesuo? — nutraukė jį kolegė. — Jaučiuosi taip, kad manau, jog netrukus leisiu pakalbėti su Josefu.

— Jeigu tau atrodo, kad pacientas turi tam jėgų...

— Turi jėgų? Žinoma, kad ne, tam dar per anksti, jo būklė tokia, kad... Jis sužinos apie savo šeimą, nors tam visai nepasiruošęs. Vaiko psichinė būklė tokia, kad jis tam nepasirengęs... Jį gali ištikti psichozė, jis...

— Čia tu sprendi, — nutraukė ją Erikas.