Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— O man atrodo, kad mūsų.

— Pereik į vietinės policijos nuovadą Tumboje, jei taip nori šios bylos, — patarė Peteris.

— Aš ketinu ją tirti, — užsispyrė Jonas.

— Aš sprendžiu tokius dalykus, — atrėžė Peteris.

Įėjo Yngvė Svensonas ir atsisėdo prie stalo. Plaukai sutepti želė ir sušukuoti atgal, paakiai pamėlę, rusvi barzdos šeriai, o juodas kostiumas kaip visada susiglamžęs.

— Yngve, — pasisveikino patenkintas Benis linkteldamas.

Yngvė Svensonas buvo vienas geriausių organizuoto nusikalstamumo ekspertų šalyje. Jis atsakingas už analizės skyrių ir priklauso policijos tarptautinio bendradarbiavimo padaliniui.

— Yngve, ką pasakysi apie Tumbą? — paklausė Peteris. — Juk tikrai esi patikrinęs šį atvejį?

— Taip, atrodo, kad tai vietinės reikšmės reikalas, — pritarė jis. — Skolų išmušėjas nuvažiavo į aukos namus. Šeimos galva turėjo būti namuose, bet tuo metu jis sutiko padirbėti teisėju per futbolo rungtynes. Skolų išmušėjas greičiausiai buvo paveiktas narkotikų ir vaistų, situacija išmušė jį iš vėžių ir sukėlė stresą. Kažkas jį išprovokavo ir jis puolė šeimos narius su specialiųjų pajėgų peiliu, norėdamas iškvosti, kur šeimos galva. Šeimynykščiai paaiškino, bet tam vyrukui visiškai pasimaišė ir jis visus išskerdė, o paskui nusigavo į stadioną.

Peteris pašaipiai šyptelėjo, gurkštelėjo vandens, atsiriaugėjo, prisidengęs delnu, pažiūrėjo į Joną ir paklausė:

— Ką dabar pasakysi?

— Paaiškinimas būtų gal ir geras, jei tik nebūtų visiškai klaidingas.

— O kas negerai? — pasišiaušė Yngvė.

— Žudikas pirmiausia nužudė vyrą stadione, o paskui nuvažiavo į jo namus ir išžudė likusius, — paaiškino Jonas ramiai.

— Tada nepanašu į skolos išmušinėjimą, — pritarė jam Magdalena Ronander.

— Pamatysim, ką specialistai pasakys po skrodimo, — sumurmėjo Yngvė.

— Jie pasakys, kad aš teisus, — tarė Jonas.

— Kvailys, — atsiduso Yngvė ir įsikišo po lūpa dvi porcijas čiulpiamojo tabako.

— Jonai, aš tau šitos bylos neskirsiu, — įspėjo Peteris.

— Suprantu, — atsiduso tas ir atsistojo.

— Kur eini, susirinkimas dar nebaigtas, — nustebo Peteris.

— Turiu pakalbėti su Karlosu.

— Tik ne apie tai.

— Būtent apie tai, — pareiškė Jonas ir išėjo.

— Sustok, — šūktelėjo Peteris. — Arba aš turėsiu...

Jonas nesiklausė, kuo jam grasinama, tik ramiai uždarė duris ir nupėdino koridoriumi. Pasisveikino su Anja, kuri nustebusi žiūrėjo į jį, atitraukusi žvilgsnį nuo kompiuterio monitoriaus.

— Argi tau dabar ne susirinkimas?

— Taip, — atsakė jis ir pasuko prie lifto.

Penktame aukšte buvo policijos valdybos susirinkimų salės ir kanceliarija. Ten savo kabinetą turėjo ir Karlosas Eliasonas, kriminalinės policijos generalinis komisaras. Durys buvo kiek praviros, bet kaip visada atrodė labiau uždarytos nei atidarytos.

— Įeik, įeik, įeik, — pakvietė Karlosas.

Įėjus Jonui, Karloso veide šmėkštelėjo ir nerimas, ir džiaugsmas.

— Aš tik pašersiu savo mažyles, — atsiprašė jis ir pabarbeno į akvariumą.

Jis šypsodamasis stebėjo, kaip žuvytės iškilo į paviršių, o tada įbėrė joms maisto.

— Tau irgi truputį duosiu, — sušnabždėjo jis ir parodė į mažiausią Rojaus žuvytę Nikitą. Tada atsisuko į Joną ir maloniu balsu pranešė:

— Žmogžudysčių tyrimo komisija klausia, ar padėtumei ištirti žmogžudystę Dalarnos regione.

— Jie ten patys susitvarkys, — pasakė Jonas.

— Panašu, kad jie tuo netiki. Buvo atvykęs Tomis Kofoedas ir...

— Be to, aš vis tiek neturiu laiko, — nutraukė Jonas Karlosą ir atsisėdo priešais.

Kabinete kvepėjo oda ir mediena, akvariume gražiai atsispindėjo saulės spinduliai.

— Aš noriu tirti bylą Tumboje, — be užuolankų pareiškė Jonas.

Raukšlėtas, šiltas Karloso veidas akimirką atrodė susirūpinęs.

— Prieš sekundę man skambino Peteris Neslundas. Jis teisus — šis reikalas — ne mūsų kompetencijoje, — paaiškino jis atsargiai.

— O man atrodo, kad mūsų, — užsispyrė Jonas.

— Tik tuo atveju, jei skolos išmušimas susijęs su didesniu organizuotu nusikaltimu.

— Tai ne skolos išmušimas.

— Ne?

— Žudikas pirma užpuolė vyrą, — pabrėžė Jonas. — Paskui nuvažiavo į namus išžudyti šeimos. Jis norėjo nužudyti visus, jis suras ir vyriausiąją dukrą, taip pat ir berniuką, jei tas išgyvens.

Karlosas dirstelėjo į akvariumą, lyg bijodamas, kad žuvytės išgirs ką nors baisaus.

— Štai kaip, — tarstelėjo jis skeptiškai. — O iš kur tu žinai?

— Nes kruvini žudiko žingsniai namuose buvo trumpesni.

— Ką nori pasakyti?

Jonas palinko į priekį ir paaiškino:

— Žinoma, visur pilna pėdsakų ir aš nieko nematavau, bet man pasirodė, kad žingsniai stadiono persirengimo kambaryje buvo... žvalesni, o namuose — labiau pavargę.

— Prasideda, — ištarė Karlosas nepatenkintas. — Vėl pateiksi painią teoriją.

— Bet aš teisus.

Karlosas papurtė galvą.

— Manau, kad ne šį kartą.

— Ne, aš teisus.

Karlosas atsisuko į akvariumą ir pasakė žuvims:

— Tas Jonas Lina yra labiausiai užsispyręs žmogus, kokį esu sutikęs.

— O kas būtų, jei pasitraukčiau, nors žinau, kad esu teisus?

— Aš negaliu lipti Peteriui per galvą ir paskirti tau bylą remdamasis vien nuojauta.

— Gali.

— Visi mano, kad tai susiję su azartiniais žaidimais ir skolos išmušimu.

— Tu taip pat?

— Taip.

— Žingsniai persirengimo kambaryje buvo žvalesni, nes ten įvyko pirmoji žmogžudystė, — tvirtino Jonas.

— Tu niekada nepasiduosi, ar ne?

Jonas gūžtelėjo ir nusišypsojo.

— Bus geriausia iškart paskambinti į Teismo ekspertizės skyrių, — sumurmėjo komisaras, imdamas ragelį.

— Jie patvirtins, kad aš teisus, — pasakė Jonas, nuleidęs akis.

Jonas Lina žinojo, kad jis užsispyręs, ir žinojo, kad turi toks būti, jei nori žengti pirmyn. Galbūt viskas prasidėjo nuo Jono tėvo Yrjės, kuris dirbo patruliuojančiu policininku Meštos policijos teritorijoje. Jis dirbo senajame Upsalos kelyje kiek į šiaurę už Liovenstriomskos ligoninės, kai policijos centro budėtojai gavo pranešimą ir nusiuntė Yrję Liną į Hamarbio gatvę Uplando Vesbyje. Apie įvykį policijai pranešė kaimynas, — pasakė, kad Olsonas vėl muša savo vaikus. 1979 metais Švedija buvo pirmoji šalis pasaulyje, uždraudusi mušti vaikus, ir policijos valdyba įsakė visiems griežtai paisyti šio įstatymo. Yrjė Lina įvažiavo į kiemą ir sustojęs prie įėjimo nutarė palaukti savo kolegos Jonio Anderseno. Po kelių minučių paskambino jam į raciją. Jonis pasakė, kad stovi eilėje prie dešrelių kiosko ir, beje, manąs, kad vyras kartais turi teisę parodyti, kas šeimos galva. Yrjė Lina buvo mažakalbis. Jis žinojo, kad tokiais atvejais įvykio vietoje privalo būti du policininkai, bet savo kolegai to nepriminė, nors suvokė, kad turi teisę reikalauti pagalbos. Tiesiog nenorėjo aušinti burnos, pasirodyti silpnas, be to, delsti buvo negalima. Yrjė Lina užlipo į trečią aukštą ir paskambino į duris. Jas atidarė išsigandusi mergaitė. Policininkas paprašė, kad ji palauktų laiptinėje, bet ji papurtė galvą ir nubėgo į kambarį. Yrjė Lina įžengė vidun ir nuėjo į svetainę. Mergaitė beldė į balkono duris. Yrjė pamatė, kad lauke stovėjo mažas gal dvejų metų berniukas vienomis sauskelnėmis. Policininkas nuskubėjo link durų įleisti vaiko ir per vėlai pastebėjo, kad kambaryje yra neblaivus tėvas. Tas tyliai sėdėjo ant sofos prie kambario durų ir spoksojo į balkoną. Viena ranka Yrjė atrakino duris, o kita nuspaudė rankeną. Stabtelėjo tik tada, kai išgirdo užtaisomą šratinį šautuvą. Pasigirdo šūvis, į policininko stuburą susmigo trisdešimt šeši šratai, ir jis mirė beveik iškart.