Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

Vienuolikmetis Jonas su mama Ritva išsikraustė iš šviesaus buto Meštos centre į tetos trijų kambarių butą Fredhele Stokholme. Baigęs pagrindinę mokyklą ir Kungsholmeno gimnaziją, Jonas įstojo į Policijos aukštąją mokyklą. Jis vis dar gana dažnai pagalvodavo apie savo grupės draugus, pasivaikščiojimus parkuose, ramų laikotarpį prieš praktiką ir pirmuosius metus, gavus jaunesniojo policininko laipsnį. Jonui tekdavo tam tikrą laiką atidirbti tvarkant dokumentus, jis prisidėjo kuriant lyčių lygybės projektus, dalyvavo ir profsąjungos veikloje, buvo reguliavęs eismą per Stokholmo maratoną ir per šimtus eismo nelaimių; jam pažįstamas gėdos jausmas, kai futbolo chuliganai kabinėjasi prie jo kolegių, traukdami dainuškas metro traukinyje: „Kam tau bananas, boba, ištrauk ir įkišk!”; Jonas buvo aptikęs mirusių narkomanų išpuvusiomis žaizdomis, buvo protinęs kišenvagius, padėjęs greitosios pagalbos medikams susitvarkyti su vemiančiais girtuokliais, buvo kalbėjęs su prostitutėmis, drebančiomis iš abstinencijos, išsekimo ir baimės; Jonas buvo susidūręs su šimtais vyrų, smurtaujančių prieš žmonas ir vaikus, ir visada būdavo tas pat: girti, bet kontroliuojantys situaciją, radijas paleistas visu garsu, užuolaidos užtrauktos; jis buvo stabdęs greitį viršijančius ir girtus vairuotojus, konfiskavęs ginklų, narkotikų ir naminės. Kartą, kai buvo atleistas nuo darbo dėl stuburo išvaržos ir vaikštinėjo lauke, kad visai nesustingtų, pastebėjo neonacį prie mokyklos grabinėjantį musulmonę. Nors gėlė nugarą, jis vijosi skustagalvį tvenkinio pakrante per visą parką, pro Smedsudeną, per Vesterbrono tiltą ir Longholmeną iki Siodermalmo, kol pagavo jį tik prie šviesoforo Hiogalido gatvėje.

Jonas Lina neturėjo didelio noro daryti karjerą, bet pamažu užsitarnaudavo naują paaukštinimą. Jam patiko sudėtingos užduotys ir jis niekada nepasiduodavo. Dabartiniai Jono Linos skiriamieji ženklai — karūna ir dvi ąžuolo lapų juostelės, bet kol kas neturėjo keturkampės juostelės, rodančios, kad pareigūnas vadovauja kokiam nors skyriui. Vadovaujami postai jam paprasčiausiai nerūpėjo, jis net atsisakė tapti Žmogžudysčių tyrimo komisijos nariu.

O dabar, šį gruodžio rytą, Jonas Lina sėdėjo Kriminalinės policijos generalinio komisaro kabinete. Kol kas dar nejautė nuovargio po ilgos nakties Tumboje ir Karolinskos ligoninėje. Generalinis komisaras kalbėjosi su profesoriumi Nilsu Olenu, Stokholmo Teismo medicininės ekspertizės Obdukcijos skyriaus vedėjo pavaduotoju.

— Ne, man tik reikia žinoti, kurioje vietoje žmogžudystė buvo įvykdyta anksčiau, — pasakė Karlosas Eliasonas, o paskui klausėsi toliau. — Suprantu, suprantu... visgi kokią išvadą galėtumėte padaryti šiuo metu, pagal tai, kiek sužinojote iki šiol?

Jonas atsirėmė į kėdės atlošą ir pasikasė galvą. Jis matė, kad komisaro veidas vis labiau rausta. Vyras klausėsi profesoriaus monotoniško balso nieko nesakydamas, tik linkčiojo ir galiausiai padėjo ragelį net neatsisveikinęs.

— Jie... jie...

— Jie nustatė, kad tėvas buvo nužudytas pirmas, — pasakė Jonas.

Komisaras linktelėjo.

— O ką aš sakiau, — šyptelėjo Jonas.

Karlosas nuleido akis ir atsikrenkštė.

— Gerai, tu būsi ikiteisminio tyrimo vadovas. Tumbos byla — tavo.

— Greitai, — pratarė Jonas rimtai.

— Greitai?

— Pirma noriu išgirsti, kuris iš mūsų buvo teisus — tu ar aš?

— Tu, — sušuko Karlosas. — Dėl Dievo, Jonai, ką tu darai? Tu ir vėl teisus, kaip visada!

Stodamasis Jonas prisidengė burną ranka, kad paslėptų šypseną.

— Dabar turiu apklausti liudytoją, kol ne per vėlu.

— Apklausi berniuką?

— Taip.

— Ar kalbėjai su prokuroru?

— Neketinu kam nors perduoti ikiteisminio tyrimo, kol neradau įtariamojo, — atsakė Jonas.

— Ne taip supratai. Man atrodo, kad būtų geriau prokurorą turėti savo pusėje, jei ketini apklausti taip sunkiai sužalotą vaiką.

— Ko gero, tavo pasiūlymas kaip visada labai išmintingas. Aš paskambinsiu Jensui, — pažadėjo Jonas Lina ir išėjo.

3

Antradienio priešpietė, gruodžio aštuntoji

Pakalbėjęs su generaliniu komisaru, Jonas Lina nuėjo prie savo automobilio, nes jam kilo mintis nuvažiuoti į netoliese įkurtą Teismo medicinos ekspertizės skyrių Karolinskos ligoninės teritorijoje. Jis pasuko užvedimo raktelį, įjungė pirmą pavarą ir atsargiai išriedėjo iš stovėjimo aikštelės.

Prieš skambindamas vyriausiajam prokurorui Jensui Svanejelmui, turėjo apgalvoti, ką iki šiol sužinojo apie nusikaltimą Tumboje. Aplanką su užrašais apie pradėtą ikiteisminį tyrimą buvo pasidėjęs šalia ant keleivio sėdynės. Policininkas pasuko link Švento Eriko aikštės. Pakeliui stengėsi prisiminti, ką jau pranešė prokuratūrai apie nusikaltimo vietos apžiūrą ir ką buvo užsirašęs per pokalbį su Socialinių reikalų skyriumi.

Netrukus pervažiavęs tiltą, kairėje pusėje išvydo šviesiai dažytą Karlbergo pilį. Jonas prisiminė, kad abu gydytojai minėjo apie pavojų apklausti taip sužalotą pacientą, ir nutarė, kad dar kartą apgalvos, kas įvyko per paskutines dvylika valandų.

Švedijoje Karimas Muhamedas atsidūrė kaip pabėgėlis iš Irano. Jis dirbo žurnalistu ir buvo įkalintas, kai į šalį sugrįžo Ruhola Chomeinis. Po aštuonerių metų jam pavyko pabėgti į Turkiją, paskui išvyko į Vokietiją, o iš ten į Treleborgo miestą Švedijoje. Šiuo metu Karimas Muhamedas jau antrus metus dirbo Žasminai Jabir, kuriai priklausė įmonė „Johansson švara” Alisės Tegner gatvėje Tulingėje. Butšiurkos savivaldybė pasamdė šią įmonę tvarkyti tris pagrindinio lavinimo mokyklas, baseiną, Tumbos gimnaziją ir sporto kompleksą bei persirengimo kambarius prie Riodstuhagės stadiono.

Vakar, pirmadienį, gruodžio septintąją, Karimas atvažiavo į stadioną 20.50 val. Tai buvo paskutinis tos dienos darbas. Jis pastatė savo Volkswagen mikroautobusą stovėjimo aikštelėje netoli raudono Toyota automobilio. Virš stadiono aukštai iškelti prožektoriai jau buvo užgesinti, tačiau persirengimo kambaryje šviesa vis dar degė. Karimas atidarė užpakalines autobuso dureles, nuleido pakylą ir įlipęs į automobilį atsegė pritvirtintą mažiausią vežimėlį su tvarkymo įrankiais ir priemonėmis.

Priėjęs prie žemo medinio pastato, kur buvo persirengimo kambarys, įkišo raktą į spyną ir pasukęs suprato, kad durys jau atrakintos. Jis pabeldė. Niekas neatsiliepė, tad jis pravėrė duris. Tik atidaręs jas iki galo, pamatė ant grindų kraujo. Tada žengė toliau, aptiko lavoną, grįžo į automobilį ir paskambino į SOS Pagalbos centrą.

Jo darbuotojai paskambino budinčiam policijos ekipažui Hudingės gatvėje netoli Tumbos traukinių stoties. Į nusikaltimo vietą nuvyko policininkai Janas Eriksonas ir Erlandas Bjorkanderis.

Kol Erlandas Bjorkanderis kalbėjosi su Karimu Muhamedu, Janas Eriksonas nuėjo į persirengimo kambarį. Policininkui pasirodė, kad auka skleidžia kažkokį garsą, ir pamanė, kad vyras dar gyvas, tad puolė artyn. Tačiau atvertęs vyrą suprato, kad tai neįmanoma. Kūnas buvo smarkiai sudarkytas, nebuvo dešinės rankos, o krūtinė taip subadyta, kad priminė dubenį su kruvina koše. Atvyko greitoji pagalba, po jos iškart vyresnioji policininkė Lilemur Blum. Buvo greitai nustatyta, kad tai Andersas Ekas, chemijos ir fizikos mokytojas Tumbos gimnazijoje. Jo žmona — Katja Ek, dirbanti bibliotekininke Centrinėje Hudingės bibliotekoje. Jie gyveno kotedže Jerdės gatvėje 8. Šeimoje du vaikai — Lisa ir Josefas.

Buvo jau vėlus metas. Vyresnioji policininkė Lilemur Blum įsakė Erlandui Bjorkanderiui pranešti aukos šeimai, o pati tuo metu priėmė Jano Eriksono ataskaitą ir kaip priklauso aptvėrė įvykio vietą.