Johan Theorin - Prieblanda

Prie kaimo kelio sugirgždėjo atidaromi varteliai. Ji pasitaisė paltą, automatiškai perbraukė pirštais savo šviesius plaukus ir ėmė laukti.

Per negyvus lapus artėjantys žingsniai buvo maži ir sunkūs.

Mažas ir sunkus buvo ir senukas, kuris tylėdamas priėjo prie laiptų ir sustojęs rūsčiai pažvelgė į Juliją. Jis mažumėlę priminė jai tėvą, bet ji negalėjo pasakyti kodėl, galbūt škiperio išvaizdą jam teikė kepė, dukslios kelnės ir kaulo baltumo vilnonis megztinis. Bet jis buvo žemesnis už Jerlofą, o lazda, į kurią rėmėsi, rodė jį nebeplaukiojant jūromis. Jo plaštakos buvo juodai dėmėtos nuo senų ir naujų įdrėskimų.

Julija neaiškiai prisiminė šį žmogų sutikusi prieš daugelį metų. Jis buvo vienas iš Stenviko sėslių. Kiek jų dar likę?

— Labas, — pasisveikino ji ir nenoromis nusišypsojo.

— Labą dieną, — atsakė vyras linktelėdamas. Jis nusivožė kepę, ir Julija išvydo ant plikės užšukuotas retas žilų plaukų sruogeles.

— Aš tik užsukau pasižiūrėti važiuodama pro šalį.

— Taip, taip... kartais čia reikia pasižiūrėti, — pasakė senukas tvirčiausia Julijos kada nors girdėta Elando tarme, šiurkščia ir paslaptinga. — Jis šito nori.

Julija linktelėjo.

— Atrodo puikiai.

Stojo tyla.

— Aš vardu Julija, — prisistatė ji ir, mostelėjusi galva į trobą, pridūrė: — Jerlofo Davidsono duktė. Iš Geteborgo.

Senukas linktelėjo, lyg tatai būtų savaime suprantama.

— Kaipgis, teko girdėti. Aš esu Ernstas Adolfsonas. Gyvenu štai ten. — Jis parodė ranka sau už nugaros, kiek labiau į šiaurę. — Mudu su Jerlofu pažįstami. Retkarčiais pasišnekam.

Tuomet Julija prisiminė. Tai buvo Ernstas, akmentašys. Dar jaunystėje jis vaikščiojo po kaimą it koks muziejaus eksponatas.

— Ar akmenų kirtykla tebeveikia? — paklausė ji.

Nuleidęs akis, Ernstas papurtė galvą.

— Taigi kad ne. Nebeliko darbo. Žmonės kartais pasirenka nuolaužų, bet naujų akmenų niekas nebekerta.

— Bet jūs ten dirbat?

— Aš užsiimu menu. Kalu iš akmens skulptūras. Galit ateiti ir nusipirkti... Kaip tik šįvakar laukiu lankytojo, bet rytoj galit ateiti.

— Taip. Galbūt ateisiu.

Ką nors nusipirkti ligonio pašalpos nepakako, bet pasižiūrėti į akmenis ji galėjo.

Ernstas linktelėjo ir, palengva apsigręžęs, nukepėstavo smulkiais žingsneliais. Kad pokalbis baigtas, Julija suprato tik Ernstui visai nuo jos nusisukus. Bet ji pati dar nebuvo visko išsakiusi ir, giliai įkvėpusi, paklausė:

— Ernstai, juk prieš dvidešimt metų jūs tikriausiai gyvenot Stenvike?

Vyras stabtelėjęs atsigręžė, bet tik nuėjęs pusę kelio.

— Aš čia gyvenu jau penkiasdešimt metų.

— Aš tik pagalvojau...

Julija nutilo — ji ničnieko nepagalvojo. Norėjo tik paklausti, bet nežinojo ko.

— Mano vaikas tada pradingo, — pasakė ji baisiai įsitempusi, lyg gėdydamasi sielvarto. — Mano sūnus Jensas... Ar prisimenat?

— Kaipgis. — Ernstas kinktelėjo galvą be užuojautos. — Ir mes tuo užsiimame. Mudu su Jerlofu judinam šį reikalą.

— Bet...

— Jei pamatysit savo tėvą Jerlofą, pasakykit jam vieną dalyką.

— Kokį?

— Pasakykit, kad nykštys svarbiausia. Ne tik plaštaka.

Julija išpūtė akis. Ji nieko nesuprato, tačiau Ernstas pridūrė:

— Šis reikalas išsispręs. Sena istorija, siekianti karo metą... Bet reikalas išsispręs.

Ir kepėstuodamas smulkiais žingsneliais, jis vėl nusigręžė.

— Karo? — šūktelėjo Julija jam už nugaros. — Kokio karo?

Bet Ernstas Adolfsonas nukepėstavo savo keliu neatsakęs.

Elandas, 1940 m. birželis

Paskutinį kartą pakrantėje iškrautas arklių traukiamas tvirtas vežimas vėl partempiamas į akmenų kirtyklą, ir ką tik iškirstų ir nublizgintų klinčių išgabenimas laivais prasideda. Tai pats sunkiausias darbas, jau pusę metų atliekamas rankomis, nes du akmenų kirtyklos sunkvežimius rekvizavo valstybė ir pavertė karinio transporto priemonėmis.

Vyksta pasaulinis karas, bet Elande kasdieniai darbai nenutrūksta. Akmenis reikia pakelti nuo kalno ir nuboginti iki šalandų.

— Kraukit! — šaukia uosto krovikų bosas Lasas Janas Augustsonas.

Jis vadovauja darbui nuo akmenų šalandos „Vėjas“, mojuodamas krovikams plačiomis plaštakomis, nusaususiomis ir sutrūkinėjusiomis kilojant šiurkščius luitus. Šalia jo laukia krovikai, pasirengę įkelti akmenis.

„Vėjas“ nuleidęs inkarą šimtas metrų nuo kranto, saugiu atstumu, jei Elandą staiga užkluptų audra. Stenvike nėra molo, už kurio galėtum pasislėpti, o pakrantėje tyko akmenuota sekluma, ant kurios užplaukęs laivas rizikuoja sudužti.

Luitai, kuriuos reikia įkelti į šalandą, įverčiami į dvi atviras vienatones valtis. Pirmoje valtyje prie dešiniojo borto irklo sėdi bocmanas Juhanas Almkvistas, septyniolika mėtų išdirbęs akmentašiu ir porą — irkluotoju.

Prie kairiojo borto irklo sėdi naujokas Nilsas Kantas. Jis jau penkiolikmetis, kone visai suaugęs.

Motina davė Nilsui darbo šeimos akmenų kirtykloje, kai jis susimovė per realinės gimnazijos egzaminą. Vera nusprendė, kad, nors jaunas, jis gali tapti bocmanu, ir Nilsas žino, jog ilgainiui jis perims iš motinos brolio vadovavimą visai kirtyklai. Jis žino, kad paliko kalne savo ženklą. Nori iškasti visą Stenviką.

Naktimis Nilsas kartais sapnuoja skęstąs juodame vandenyje, bet dieną retai prisimena paskendusį brolį Akselį. Tai nebuvo žmogžudystė, kaip tvirtina kaimo liežuvautojai. Tik nelaimingas atsitikimas. Akselio kūnas niekad nebuvo surastas; kaip ir daugybė kitų skenduolių, jis nugarmėjo į sąsiaurio dugną ir nebeiškilo. Paprasčiausia nelaimė.

Akselio užmiršti neleidžia tik įrėminta jo nuotrauka ant motinos komodos. Akseliui nuskendus, motina ir Nilsas labai suartėjo. Vera dažnai kartoja, kad jis yra vienintelis jai likęs turtas, ir tuomet Nilsas suvokia savo svarbą.

Irklinės valtys krovinio laukia prie medinio liepto, laikinai nutiesto dešimt metrų į jūrą; juo akmenis iš pakrantėje sukrautų krūvų be perstojo tampo Stenviko gyventojai: jaunuoliai, moterys, pagyvenę vyrai ir keletas į gynybinės parengties tarnybą nepašauktų vyrų pačiame žydėjime. Mergaitės taip pat; Nilsas mato ant liepto besisukinėjant Mają Niuman raudonlange suknele. Žino ją jaučiant, kad jis tarpais į ją pasižiūri.

Pasaulinis karas kybo virš Elando lyg tamsus šešėlis. Vos prieš mėnesį vokiečiai be didelio vargo įsiveržė į Norvegiją ir Daniją. Radijas kasdien transliuoja papildomas žinių laidas. Ar Švedija tikrai pasirengusi atremti puolimą? Sąsiauryje pasirodydavo svetimi šarvuočiai, ir Stenvike ne kartą sklido gandai, kad pietų Elandas jau užimtas.

Jei vokiečiai pultų, Elando gyventojai žino, kad jiems tektų gintis patiems, nes ankstesniais šimtmečiais, priešų pulkams išsilaipinus saloje, jie niekad laiku nesulaukdavo pagalbos. Niekad.

Kalbama, kad, mėgindami sustabdyti invaziją, kariai dalį šiaurinio Elando užliesią vandeniu, ir dabar, kai saulė pagaliau išgarino kalkynėje didžiules pavasarinio potvynio balas, tai būtų žiaurus pokštas.

Kai kiek anksčiau ryte virš vandens tarytum sugrumėjo varikliai, visi, metę darbą, neramiai sužiuro į apniukusį dangų. Visi, išskyrus Nilsą, kuriam buvo įdomu, kaip atrodo tikras bombardavimas iš lėktuvų. Ar su švilpiančiom bombom, virstančiom ugnies kamuoliais, dūmais, ašarom, riksmais ir chaosu?

Bet virš salos neatskrido joks lėktuvas, ir krovimo darbai atsinaujino.

Nilsas nekenčia irklavimo. Tąsyti akmenis galbūt ne geriau, bet nuo vienodo irklavimo išsyk įskausta galvą. Vairuodamas sunkią krovininę valtį, jis negali galvoti, be to, yra nuolatos stebimas. Lasas Janas seka laivų judėjimą, užsimaukšlinęs iki antakių jūreivišką kepurę, ir vadovauja darbui balso stygomis.