Johan Theorin: Prieblanda

Iš švedų kalbos vertė

Giedrė Žirgulytė

Turinys

Elandas, 1972 m. rugsėjis

Elandas, 1936 m. liepa

Elandas, 1940 m. birželis

Elandas, 1943 m. gegužė

Elandas, 1945 m. gegužė

Elandas, 1945 m. gegužė

Elandas, 1945 m. gegužė

Elandas, 1945 m. gegužė

Smolandas, 1945 m. gegužė

Geteborgas, 1945 m. rugpjūtis

Puerto Limonas, 1955 m. spalis

Puerto Limonas, 1960 m. kovas

Panama, 1963 m. balandis

Puerto Limonas, 1963 m. liepa

Puerto Limonas, 1963 m. liepa

Jončiopingas, 1970 m. balandis

Elandas, 1972 m. rugsėjis

Elandas, 1972 m. rugsėjis

Elandas, 1972 m. rugsėjis

Elandas, 1972 m. rugsėjis

Epilogas

Autoriaus padėka

Gerlofssonų giminei iš Elando

Elandas, 1972 m. rugsėjis

Apvalių akmenų, apaugusių pilkšvomis kerpėmis, tvora buvo to paties aukščio kaip berniukas. Jis galėjo per ją žvilgtelti tik pasistiebęs ant sandalų galų. Kitapus viskas atrodė pilka ir padūmavę. Galėjai manyti stovįs ties pasaulio kraštu, bet žinojo, kad yra priešingai — pasaulis prasideda už tvoros. Už močiutės ir senelio sodo plytėjo didžiulis pasaulis. Šis pasaulis kitapus tvoros viliojo berniuką visą vasarą.

Du kartus jis mėgino perlipti tvorą. Abu kartus rankos nusprūdo nuo netašytų akmenų ir jis griuvo atbulas į drėgną žolę.

Berniukas nepasidavė, ir trečią kartą jam pasisekė.

Giliai įkvėpęs, jis pasistiebė, apgniaužė šaltus akmenis ir užsikorė ant tvoros viršaus.

Jam tatai buvo pergalė — dar nesulaukęs šešerių metų, jis pirmąsyk gyvenime lipo per tvorą. Viršuje valandėlę pasėdėjo tarsi karalius soste.

Pasaulis kitapus tvoros buvo ne tik didelis ir bekraštis, bet ir pilkas bei neryškus. Po pietų užslinkusi migla trukdė berniukui gerai viską įžiūrėti, bet palei tvorą jis išvydo rusvą pievelės žolę. Toliau šmėžavo žemi gumbuoti kadagiai ir iš žemės kyšantys kerpėti akmenys. Žemė buvo tokia pat plokščia kaip ir už jo nugaros, bet kitapus viskas atrodė kur kas mažiau sukultūrinta — svetima ir žavu.

Berniukas nuleido dešinę koją ant pusiau į žemę įkasto akmens ir perlipo per tvorą į pievą. Pirmąsyk vienas atsidūrė už sodo, ir niekas nežinojo, kur jis yra. Senelis prieš valandėlę išėjo pakrantėn, o kai, apsiavęs sandalus, berniukas ištykino iš trobos, močiutė miegojo.

Jis galėjo daryti ką nori. Jis ieškojo nuotykių.

Atgniaužęs delnus, nušoko į laukinę žolę. Reta žole buvo lengva judėti. Jis žengė dar kelis žingsnius, ir pasaulis prieš jį tapo ryškesnis. Už žolės sudūlavo kadagiai, ir jis patraukė jų linkui.

Minkšta žemė slopino visus garsus, jo žingsniai girdėjosi tik kaip silpnas žolės šnaresys. Net pamėginus šoktelti suglaustomis kojomis ir smarkiai tryptelti, pasigirdo tik tylus dunkstelėjimas, o pakėlus kojas pėdsakai greitai išnykdavo.

Taip jis įveikė keletą metrų: šoktelėjimas, dunkstelėjimas. Šoktelėjimas, dunkstelėjimas.

Nusigavęs iki aukštų kadagių, berniukas liovėsi šokinėjęs suglaustomis kojomis. Jis iškvėpė, įtraukė į plaučius vėsaus oro ir apsidairė.

Jam šokinėjant per žolę, priešais plevenanti migla tyliai jį apsupo ir dabar tvyrojo už nugaros. Akmeninė tvora pievos pakrašty apsiblausė, o tamsiai ruda troba išvis pranyko.

Valandėlę berniukas ketino apsisukti, grįžti pieva ir vėl perlipti tvorą. Jis neturėjo laikrodžio ir tikslus laikas jam nieko nesakė, bet dangus virš jo galvos dabar buvo tamsiai pilkas, o oras aplinkui dar labiau atšalo.

Jis tik dar galiuką žengtels minkšta žeme. Juk žino, kur besąs: troba, kur miega jo močiutė, stovi už nugaros, nors jos ir nebeįžiūri. Jis toliau slinko prie blankios miglos sienos, įžiūrimos, bet nesugaunamos: ji visą laiką stebuklingai pasistūmėdavo lyg žaisdama su juo.

Berniukas sustojo. Sulaikė kvapą.

Buvo visiškai tylu ir niekas nejudėjo, bet ūmiai berniukas pajuto, kad yra ne vienas.

Ar ką nors išgirdo migloje?

Jis apsigręžė. Dabar nebematė nei sienos, nei pievos, tik žolę ir kadagius aplinkui. Jį supo nejudrūs krūmai, jis suprato juos esant negyvus — ne tokius kaip jis pats, tačiau nesiliovė galvojęs apie jų dydį. Šios tylios juodos jį supančios figūros galbūt net priartėdavo į jas nežiūrint.

Dar sykį apsigręžęs, jis išvydo daugiau kadagių. Kadagius ir miglą.

Jau nebesusigaudė, kurioj pusėj stovi vasarnamis, bet baimė ir vienatvė ginė pirmyn. Sugniaužęs kumščius ir aukštai kilodamas kojas, jis bėgo, kad surastų akmeninę tvorą ir sodą už jos, bet regėjo vien žolę ir krūmus. Galiausiai nebematė nė jų: pasaulis aptemo nuo ašarų.

Berniukas sustojo, įkvėpė, ir ašaros liovėsi srūti. Jis išvydo migloje daugiau kadagių, bet vienas jų buvo su dviem storais kamienais — ir staiga berniukas pamatė, kad šis juda.

Tai buvo žmogus.

Dėdė.

Jis išniro iš pilkos miglos ir sustojo vos už dešimties žingsnelių. Aukštas ir stambus, tamsiais drabužiais apsirengęs vyras pastebėjo berniuką. Jis ramiai stovėjo žolėje apsiavęs storais auliniais batais ir stebeilijo į vaiką. Ant kaktos užsimaukšlinęs juodą kepurę, atrodė senas, bet ne toks senas kaip berniuko senelis.

Berniukas sustingo. Nepažinojo šio vyro, o svetimų žmonių reikia saugotis, sakė mama. Bet dabar jis nebebuvo vienas migloje su kadagiais. Visad galės apsigręžti ir pasprukti, jei vyras pasirodys negeras.

— Labas, — tyliai pasisveikino vyras. Jis sunkiai šnopavo, lyg ką tik ilgai ėjęs per miglą ar greitai bėgęs.

Berniukas neatsakė.

Vyras greitai pasuko galvą ir apsidairė. Paskui be šypsenos dar sykį pažvelgė į berniuką ir tyliai paklausė:

— Ar tu vienas?

Berniukas tylėdamas linktelėjo.

— Paklydai?

— Man rodos.

— Nieko baisaus... Aš gerai susigaudau kalkynėj. — Vyras žengė žingsnį arčiau. — Kuo tu vardu?

— Jensas.

— O toliau?

— Jensas Davidsonas.

— Puiku. — Padvejojęs pridūrė: — Aš vardu Nilsas.

— O toliau?

Tai panėšėjo į žaidimą. Vyras nusijuokė.

— Aš vardu Nilsas Kantas, — tarė žengdamas dar vieną žingsnį artyn.

Jensas tebestovėjo, bet jau nesidairydamas. Žolė, akmenys ir krūmai — tai viskas, ką galėjai aptikti migloje. Ir šis nepažįstamas vyras, Nilsas Kantas, kuris dabar ėmė šypsotis, lyg juodu jau būtų tapę draugais.

Juos supo migla, nesigirdėjo jokio garso. Net paukščių giesmės.

— Nieko baisaus, — pakartojo Nilsas Kantas ir ištiesė ranką.

Dabar jie stovėjo greta.

Jensas pamanė, kad tokių didelių rankų kaip Nilso Kanto jis dar niekad neregėjęs, ir suprato, jog sprukti vėlu. 1

Kai spalio mėnesį vieną pirmadienio vakarą Julijos tėvas Jerlofas paskambino jai pirmą sykį kone po dvidešimties metų, ji ėmė galvoti apie kaulus, priplaktus prie akmenuoto kranto.

Baltus kaip perlamutras bangų nugludintus kaulus, švytinčius po vandeniu tarp pilkų akmenų.

Kaulų gabalėlius.

Julija nežinojo, ar šie išmesti į krantą, bet kad juos pamatytų, laukė daugiau nei dvidešimt metų.

Kiek anksčiau tą pačią dieną Julija ilgai kalbėjo su draudimo kasa, ir pokalbis nusisekė prastai kaip ir visa kita šį rudenį, šiais metais.

Kaip paprastai, vengdama darbuotojų dūsavimų, ji kuo ilgiausiai delsė skambinti, o kai pagaliau surinko numerį, monotoniškai atsiliepė automatas ir paprašė asmens kodo. Suspaudžiusi visus skaitmenis, ji buvo sujungta su telefono tinklų labirintu, o tai prilygo sujungimui su tuštuma. Ji turėjo pasilikti virtuvėje, žiūrėti pro langą ir klausytis gurgesio ragelyje, vos girdimo gurgesio, primenančio tolumoje srūvantį vandenį.