Johan Theorin - Prieblanda

Akselis paima vieną tąsiuką, apžiūri, įsikiša burnon ir įsistebeilija virš žvilgančio vandens. Jis kramto patenkintas ir iš lėto, lyg jam priklausytų ne tik tąsiukai, bet ir pakrantė su vandeniu ir dangumi virš jųdviejų.

Nilsas nusuka akis.

— Aš maudysiuos, — sako žvelgdamas į vandenį. Nušoka žemyn, nusimauna trumpikes ir pasideda ant akmens.

Nusigręžęs nuo Akselio, pradeda eiti į bangas, atsargiai statydamas pėdas ant dumblių nublizgintų akmenų. Smulkūs rudų guveinių pluošteliai lenda į tarpupirščius.

Už dešimties žingsnių Nilsas šoka ant bangų, ir saulės įšildytas vanduo putodamas prasiskiria. Šią vasarą jis išmoko plaukti po vandeniu. Jis įkvepia, niurkteli, nusirango iki akmenuoto dugno, apsisuka ir vėl iškyla į saulės šviesą.

Akselis stovi prie pat kranto.

Nilsas sukiojasi vandeny, taškosi ir vartosi kūliais, garsiai leisdamas burbulus. Jis nuplaukia dar kelis metrus, kol kojomis nebesiekia dugno.

Čia po pačiu vandens paviršiumi lyg snaudžiantis jūrų siaubūnas kėpso akmens luitas, ledynų paliktas riedulys. Nilsas užsikaria ant jo keteros, atsistoja vos apsemtomis pėdomis ir vėl šoka į vandenį. Dabar į dugną nenusileidžia. Plaukia, daužo kojomis vandenį ir mato Akselį tebestovint prie kranto.

— Ar tu dar nemoki plaukti? — sušunka.

Jis žino, kad Akselis nemoka.

Akselis neatsako, bet iš gėdos ir pykčio nudelbia pajuodusį žvilgsnį po kirpčiukais. Jis nusimauna trumpikes ir pasideda ant akmens šalia mazgelio.

Nilsas ramiai plaukioja aplink akmenį — iš pradžių ant pilvo, paskui aukštielninkas, rodydamas, kaip lengva, kai moki. Dar sykį pasispiria kojomis ir vėl užsikeberioja ant akmens.

— Aš tau padėsiu! — šaukia Akseliui ir akimirką iš tikrųjų ketina tai padaryti: būti Akseliui broliu ir šią dieną išmokyti jį plaukti. Bet šitai per ilgai užtruktų.

Jis tik pamoja.

— Eikš!

Akselis neryžtingai brenda į vandenį, kojomis čiuopdamas akmenis ir rankomis grabinėdamas orą, lyg balansuotų ties bedugne. Nilsas tyliai stebi neryžtingą broliuko kelionę nuo kranto.

Po keturių žingsnių vanduo Akseliui jau semia strėnas, ir jis meta į Nilsą pastėrusį žvilgsnį.

— Ar išdrįsi? — klausia Nilsas.

Juokais, jis truputėlį pajuokaus su broliu.

Akselis papurto galvą. Nilsas greitai murkteli nuo akmens ir plaukia prie kranto.

— Jokio pavojaus. Tu gali įveikti kone visą kelią eidamas dugnu.

Akselis, palinkęs į priekį, apčiuopom brenda jam iš paskos. Nilsas atsitraukia, ir broliukas nenorom žengia žingsnį į priekį.

— Puiku, — pagiria Nilsas. Vandens dabar abiem iki liemens. — Dar žingsnį.

Akselis padaro taip, kaip jam sakoma: žengia dar žingsnį ir nervingai šypsodamas iškyla virš Nilso. Nilsas irgi jam šypteli, linkteli, ir Akselis žengia dar žingsnį.

Nilsas atsilošia, pamažu griūna atbulas išskėstom rankom, kad parodytų, koks švelnus vanduo.

— Visi gali plaukti, Akseli. Aš pats išmokau.

Jis lėtai spiriasi jūron. Akselis seka įkandin, bet jo pėdos nepalieka dugno. Vanduo siekia krūtinę.

Nilsais vėl užšoka ant akmens luito.

— Dar trys žingsniai!

Nors ne visai taip — likę septyni ar aštuoni. Akselis žengia vieną, du, tris žingsnius, ištempęs kaklą, kad burnos neapsemtų vanduo, bet iki akmens vis tiek likę trys metrai.

— Tu turi kvėpuoti, — sako Nilsas.

Akselis šnopčiodamas kvėpuoja. Nilsas atsisėda ant akmens ir ramiai ištiesia jam rankas.

Ir broliukas metasi į priekį. Bet, regis, greitai ima gailėtis, įtraukia oro ir, prisisėmęs pilną burną šalto vandens, mataruodamas rankomis įsispokso į Nilsą. Akmens jis nepasieks.

Nilsas akimirką stebi Akselio kovą su vandeniu, tada greitai pasilenkia ir užtraukia broliuką ant akmens.

Akselis tvirtai įsikimba, kosi ir kvėpčioja. Nilsas atsistoja šalia ir ištaria tai, apie ką galvojo visą laiką.

— Krantas yra mano.

Tada neria nuo akmens tiesus kaip strėlė, už kelių metrų iškyla ir plaukia ilgais drąsiais grybšniais, kol rankos atsitrenkia į kranto akmenis ir jo išdaiga baigiasi. Dabar gali ja pasidžiaugti. Papurto galvą, kad iš ausų ištekėtų vanduo, ir žengia prie akmens, ant kurio Akselis išskleidęs savo skepetaitę.

Ten guli ir mažos Akselio trumpikės. Nilsas jas pakelia ir, tarytum išvydęs siūle ropinėjant blusą, sviedžia į krantą.

Paskui pasilenkia prie skepetaitės. Ant jos saulėje spindi sviestiniai tąsiukai, Nilsas paima vieną ir iš lėto įsikiša burnon.

Jis girdi piktą bliovimą nuo akmens, bet nekreipia į jį dėmesio. Gerai sukramtęs, tąsiuką nuryja ir paima dar vieną.

Jūroj girdėti pliuškenimas. Nilsas pakelia akis: broliukas galų gale nušoko nuo luito.

Nilsas pats jau džiovinasi saulėje, įveikęs pirmą akstiną plaukti prie Akselio. Verčiau pasiima nuo skepetaitės trečią tąsiuką.

Pliuškenimas nesiliauja, ir Nilsas pasižiūri. Akselis, žinoma, nesiekia dugno, beviltiškai mėgina vėl užsikarti ant akmens. Bet jo rankos slysta.

Nilsas žiaumoja tąsiuką. Kad užliptum ant akmens, turi kabarotis greitai.

Akselis juda lėtai, atsigręžia plaukti atgal į krantą. Jis taip mataruoja rankomis, kad aplinkui putoja vanduo, bet nė kiek nepasistūmėją į priekį. Jis žiūri į Nilsą išplėstom akim.

Nilsas irgi žiūri į Akselį, nuryja tąsiuką ir pasiima kitą.

Pliuškenimas jūroje sparčiai rimsta. Brolis kažką surinka, bet Nilsas neišgirsta. Paskui bangos užlieja Akselio galvą.

Dabar Nilsas žengia žingsnį į vandenį.

Akselio galva iškyla, bet ne taip aukštai kaip prieš tai. Nilsas iš tikrųjų mato tik baltus plaukus. Paskui Akselis vėl murkteli. Į viršų pakyla oro burbulai, bet maža bangelė juos nusineša.

Dabar Nilsas skubiai šoka į vandenį. Kojos plaka putas, rankos smarkiai iriasi, žvilgsnis įsmeigtas į akmenį. Bet Akselio nebesimato.

Greitai priplaukęs prie akmens, Nilsas paneria, bet jam sunku dairytis vandeny. Jis užsimerkia ir ima grabalioti šaltoje tamsoje; nieko neužčiuopęs, vėl iškyla į saulės šviesą. Apglėbęs akmenį, užsikosi ir išsirepečkoja.

Aplinkui, kur pažvelgsi, tyvuliuoja jūra. Saulėje žėrinčios bangos uždengia visa, kas slypi po vandeniu.

Akselis dingo.

Nilsas laukia ir laukia vėjy, bet nieko neatsitinka, ir galiausiai, pradėjęs šalti, jis vėl neria į vandenį ir pamažėle vėl plaukia į krantą. Daugiau nėra ko daryti. Išlipęs sunkiai šnopuoja remdamasis į didelį pakrantės akmenį.

Nilsas ilgai stovi saulėkaitoje. Laukia pliuškenimo, gerai pažįstamo Akselio riksmo, bet nieko negirdėti.

Viskas nesuprantamai nutykę.

Ant Akselio skepetaitės likę keturi tąsiukai, ir Nilsas į juos pasižiūri.

Jis susimąsto apie klausimus, kuriais jį apibers motina ir kiti, svarsto, ką jam sakyti. Paskui prisimena, kaip mirė tėvas ir kaip nyku buvo per užsitęsusias laidotuves Marneso bažnyčioje. Visi vilkėjo juodai ir giedojo psalmes apie mirtį.

Nilsas sukūkčioja. Skamba gerai. Jis nueis pas motiną ir kūkčiodamas papasakos, kad Akselis liko pakrantėje. Akselis norėjo pasilikti, Nilsas — grįžti namo. O kai visi ims ieškoti Akselio, jis galės prisiminti liūdną vargonų gaudesį per tėvo laidotuves ir paverkti su motina.

Nilsas netrukus eis namo žinodamas, ką reikia ir ko nereikia pasakoti parėjus.

Bet pirma suvalgys visus Akselio tąsiukus. 2

Jerlofas Davidsonas sėdėjo savo kambary Marneso senelių namuose, pro langą žvelgdamas į besileidžiančią saulę. Virtuvės varpas, skelbdamas netrukus būsiant vakarienę, nutilo vieną kartą skambtelėjęs. Jis atsistos ir nueis valgyklom Jo gyvenimas dar nesibaigė.