Johan Theorin - Prieblanda

Tuomet vėl suskambo telefonas.

Po trečio signalo ji atsisėdo lovoje nuleidusi galvą. Po penkto atsikėlė, o po septinto pagaliau stovėjo virtuvėje.

Prieš devintą signalą pakėlė ragelį.

— Julija Davidson, — sušnabždėjo.

Jai atsakė ne gurgesys, bet tylus, nors aiškus balsas.

— Julija?

Ir ji iškart suprato, kas skambina.

— Jerlofas? — tyliai paklausė.

— Taip... čia aš.

Vėl stojo tyla, ir dabar ji turėjo priglausti ragelį arčiau ausies, kad girdėtų.

— Man rodos... aš žinau truputį daugiau, kaip tai atsitiko.

— Ką? — Julija įsistebeilijo į sieną. — Kas atsitiko?

— Na, kas atsitiko... Jensui.

Julija stebeilijo.

— Ar jis miręs?

Jai rodės, lyg ji būtų vaikščiojusi su numeriuku rankoje. Vieną dieną pašaukia tavo numerį ir tu priėjęs išgirsti atsakymą. Ir Julija prisiminė baltus kaulų gabalėlius, jūros išplautus Stenviko pakrantėje, nors Jensas bijojo vandens.

— Julija, jis tikriausiai miręs...

— Bet ar jį rado? — nutraukė ji.

— Ne. Bet...

Ji sumirksėjo.

— Tai ko skambini?

— Niekas jo nerado. Bet aš...

— Tuomet neskambink! — suriko ji ir padėjo ragelį. Užsimerkusi liko prie telefono.

Numeriukas, vieta eilėje. Bet pasirinkta ne ta diena. Julija nenorėjo, kad ši diena būtų Jenso suradimo diena.

Atsisėdusi prie virtuvės stalo, ji pažvelgė į tamsą kitapus lango nieko negalvodama, paskui vėl pasižiūrėjo į telefoną. Tada atsistojo, priėjo prie telefono ir palaukė, nors nekrutėdama.

Aš tai darau dėl tavęs, Jensai.

Julija pakėlė ragelį, žvilgtelėjo į lapelį, keletą metų priklijuotą prie baltos plytelės virš duoninės, ir surinko numerį. Tėtė atsiliepė po pirmo signalo.

— Jerlofas Davidsonas.

— Čia aš.

— Štai kaip. Julija...

Ragelyje vėl stojo tyla. Julija įsibėgėjo.

— Man nereikėjo nutrenkti ragelio.

— Taigi, taigi...

— Tai nieko nepadeda.

— Ne, ne, — pritarė tėtė. — Taip dažniausiai žmonės daro.

— Koks Elande oras?

— Apniukę ir šalta. Šiandien nebuvau lauke.

Jis vėl nutilo, ir Julija įkvėpė.

— Kodėl skambinai? Tikriausiai kas atsitiko?

Jis neskubėjo atsakyti.

— Na... Čia atsitiko keletas dalykų, — tarė jis ir pridūrė: — Bet aš nieko nežinau. Nieko daugiau.

Ne daugiau už mane, pamanė Julija. Man labai gaila, Jensai.

— Aš tikėjaus, kad paaiškėjo kas nors nauja.

— Bet aš daug apie tai galvojau. Ir man rodos, kad galima šį tą nuveikti.

— Nuveikti? Kam?

— Kad galėtume eiti toliau, — atsakė Jerlofas ir išpyškino: — Ar galėtum čia atvažiuoti?

— Kada?

— Kuo greičiau. Man rodos, šito gali prireikti.

— Aš negaliu taip imti ir išvažiuoti. — Bet nėra visiškai neįmanoma — juk ji ilgam turi nedarbingumo lapelį. — Tu turėtum ką nors pasakyti... pasakyti, ką sumanei. Ar negali pasakyti?

— Ar prisimeni, kaip jis tą dieną buvo apsirengęs? — paklausė tėtė patylėjęs.

Tą dieną.

— Taip. — Tą rytą ji pati padėjo Jensui apsirengti ir tik paskui suprato, kad jis apsivilkęs vasariškai, nors jau buvo ruduo. — Jis vilkėjo geltonom trumpikėm ir raudonais medvilniniais marškinėliais. Su nupieštu Fantomu. Juos gavo iš savo pusbrolio, tokį piešinį galėdavai atsispausti laidyne priglaudęs prie plono plastiko...

— Ar prisimeni, kuo jis avėjo?

— Sandalais. Jis turėjo rudus odinius sandalus su juodos gumos padais. Dešinio sandalo dirželis ties pirštu buvo nutrūkęs ir keletas kairiojo taip pat vos laikėsi... Taip visad atsitikdavo baigiantis vasarai, bet aš juos prisiuvau.

— Baltu siūlu?

— Taip, — greitai atsakė Julija. Ir pagalvojo. — Taip, regis, baltu. O ką?

Valandėlę tylėjęs, Jerlofas atsakė:

— Ant mano rašomojo stalo guli senas dešinės kojos sandalas, sutvirtintas baltu siuvamuoju siūlu. Atrodo, kad tiktų penkiamečiui... Kaip tik dabar sėdžiu į jį žiūrėdamas.

Julija susverdėjusi atsirėmė į virtuvės suolą.

Jerlofas dar kažką pasakė, bet ji stipriai nuspaudė telefono šakutę, ir ragelyje vėl viskas nutilo.

Numeriukas — štai ji gavo numeriuką ir netrukus bus pašaukta.

Dabar ji buvo rami. Po dešimties minučių pakėlė ranką nuo šakutės ir surinko Jerlofo numerį. Jis atsiliepė po pirmo signalo, lyg būtų jos laukęs.

— Kur jį radai? Kur? Jerlofai?

— Viskas labai sudėtinga. Juk tu, Julija, žinai, kad... kad man ne taip lengva judėti. Ir mano būklė tik blogėja ir blogėja. Užtat norėčiau, kad atvažiuotum.

— Aš nežinau... — Julija užsimerkė ir išgirdo vien ragelio gurgesį. — Nežinau, ar galėsiu. — Ji įsivaizdavo save pakrantėje, vaikščiojančią tarp akmenų, atsargiai rankiojančią griaučių skeveldrėles ir spaudžiančią jas prie krūtinės. — Galbūt.

— Ką tu prisimeni? — paklausė Jerlofas.

— Ką turi galvoj?

— Iš tos dienos. Gal prisimeni ką nors ypatinga? Norėčiau, kad pagalvotum.

— Prisimenu, kad Jensas pradingo... Jis...

— Aš turiu galvoje ne Jensą. Ką dar prisimeni?

— Ką nori pasakyti? Aš nesuprantu...

— Ar prisimeni miglą, užtraukusią Stenviką?

Julija nutilo.

— Taip. Miglą.

— Pagalvok apie ją. Pamėgink prisiminti miglą.

Miglą... Migla buvo neatsiejama nuo visų prisiminimų iš Elando.

Julija prisiminė miglą. Šiaurės Elande tiršta migla nebuvo įprastas daiktas, bet kartais rudenį ji atslinkdavo nuo sąsiaurio. Šalta ir drėgna.

Bet kas tą dieną atsitiko migloje?

Kas atsitiko, Jensai?

Elandas, 1936 m. liepa

Žmogus, kuris vėliau Elande paskleis tiek sielvarto ir siaubo, ketvirto dešimtmečio vidury — dar tik dešimtmetis berniukas. Jam priklauso akmenuota pakrantė ir jūra.

Berniukas vadinasi Nilsas Kantas, yra įdegęs saulėje, vasaros karštymečiu mūvi trumpikėmis ir sėdi saulėkaitoje ant didžiulio apvalaus akmens žemiau Stenviko namų ir žvejybos pašiūrių.

Čia viskas mano, galvoja jis.

Ir tai tiesa, nes Nilso giminei priklauso pakrantė. Jai priklauso didelės šiaurės Elando teritorijos, Kantų giminė turėjo šias žemes šimtmečiais, ir, prieš trejetą metų mirus tėvui, Nilsas jau žinojo, kad jam teks jomis rūpintis. Nilsas tėvo nesiilgi, prisimena jį aukštą, tylų ir griežtą, kartais įtūžusį — ir mano, kad gerai, jog mediniame name virš kranto jo laukia tik motina Vera.

Daugiau jam nieko nereikia. Draugų nereikia, jis žino, kad pakrantės kaimuose gyvena įvairaus amžiaus vaikų, o jo vietovėje — ir vyresnių berniukų, jau dirbančių akmenų kirtykloje, — bet šis kranto ruožas yra tik jo. Malūnininkai iš malūno viršuje ir pašiūrėse ant skardžio įsikūrę žvejai grėsmės nekelia.

Nilsas ruošiasi nuslysti nuo akmens. Jis vėl išsimaudys, paskutinį kartą prieš eidamas namo.

— Nilsai! — šūkteli skambus berniuko balsas.

Nilsas nepasuka galvos, bet girdi, kaip nuo skardžio pažyra akmenukai ir sparčiai artėja žingsniai.

— Nilsai! Mama ir man davė tąsiukų! Daugybę tąsiukų!

Tai atskuba jo brolis. Akselis, trejais metais jaunesnis už jį, labai susijaudinęs. Rankoj jis laiko pilką mazgelį.

— Žiūrėk!

Akselis greitai prieina, atsistoja prie didžiojo akmens ir, džiugiai pažiūrėjęs į Nilsą, atriša mazgelį, išskleidžia savo turtus ant skepetaitės.

Ant skepetaitės guli kišeninis peiliukas ir tąsiukai, spindintys tamsūs sviestiniai tąsiukai.

Nilsas suskaičiuoja aštuonis tąsiukus. Jis pats prieš išeidamas iš motinos gavo tik penkis, bet dabar šie suvalgyti, ir staiga jam užverda širdis.