Johan Theorin: Prieblanda

Sulaikiusi kvapą ir prispaudusi prie ausies ragelį, ji kartais išgirsdavo tolumoje aidinčius vaiduoklių balsus. Kartais jie atsklisdavo duslūs ir šnabždantys, o kartais — šaižūs ir graudūs. Ji buvo įkalinta telefono tinklų pasaulyje, nors rūkydama maldaujamus balsus neretai išgirsdavo ir pro gartraukį. Jie aidėdavo ir murmėdavo daugiabučio ventiliacijos vamzdžiuose — ji veik niekados nesuprasdavo žodžių, bet vis tiek įdėmiai klausydavos. Vienintelį kartą ji išgirdo moterišką balsą, aiškiai ištariantį: „Taip, tikrai laikas.“

Ji stovėjo prie virtuvės lango klausydamasi gurgesio ir žiūrėdama pro langą. Lauke buvo šalta ir vėjuota. Rudeniškai geltoni beržų lapai pakildavo nuo asfalto iš lipnios balos ir nuskriedavo su vėju. Šaligatvių pakraščiuos telkšojo tamsiai pilka automobilių padangų sutrinta pliurė, iš kurios lapai jau niekad neištrūks.

Kažin ar ten pasirodys koks nors pažįstamas? Pro gatvės kampą už namų eilės, vilkėdamas švarku ir pasirišęs kaklaraištį kaip tikras teisininkas, ką tik apsikirpęs ir su portfeliu rankoje, galėtų atžingsniuoti Jensas. Plačiais žingsniais, pakeltom akim. Jis išvystų ją prie lango, nustebęs sustotų ant šaligatvio, o paskui šypsodamas jai pamojuotų...

Staiga gurgesys išnyko ir ragelio erdvę užpildė įtemptas balsas:

— Draudimo kasa, Inga.

Tai ne jos naujoji globėja, toji buvo vardu Magdalena. Ar tikrai Magdalena? Juk jiedvi nebuvo susitikusios.

Ji giliai įtraukė oro.

— Čia Julija Davidson, norėčiau sužinoti, ar negalėtumėt...

— Koks jūsų asmens kodas?

— Aš... aš ką tik suspaudžiau skaitmenis.

— Jie nepasirodė mano monitoriuje. Ar negalėtumėt dar sykį pateikti numerį?

Julija pakartojo skaitmenis, ir ragelyje stojo tyla. Gurgesio veik nebesigirdėjo. Ar ją specialiai atjungė?

— Julija Davidson? — paklausė globėja, lyg negirdėjusi Julijos prisistatymo. — Kokios norit pagalbos?

— Norėčiau jį pratęsti.

— Ką pratęsti?

— Nedarbingumo lapelį.

— Kur dirbat?

— Esterio ligoninėj, ortopedijos skyriuje. Esu slaugytoja.

Ar ji vis dar slaugytoja? Pastaraisiais metais taip retai pasirodydavo darbe, kad greičiausiai ortopedijos skyriuje jos niekas nepasigenda. Ir ji pati išties nepasigenda ligonių, kurie visą laiką verkšlena dėl juoką keliančių savo problemėlių, neturėdami nė menkiausio supratimo apie tikrą nelaimę.

— Ar turit gydytojo pažymą? — paklausė globėja.

— Taip.

— Ar šiandien buvot pas gydytoją?

— Ne, trečiadienį. Pas savo psichiatrą.

— Kodėl nepaskambinot anksčiau?

— Na, po to aš prastai jaučiausi... — atsakė Julija ir pagalvojo: „Ir prieš tai. Nuolatinė širdperša krūtinėje.“

— Reikėjo mums paskambinti tą pačią dieną...

Julija aiškiai išgirdo, kaip moteris įkvėpė, galbūt atsiduso.

— Dabar štai ką turėsiu padaryti, — vėl prašneko globėja. — Atsidarysiu jūsų bylą kompiuteryje ir padarysiu išimtį.

— Labai malonu.

— Luktelėkit...

Julija tebestovėjo prie lango žiūrėdama į gatvę. Niekas nejuda.

Ne, kažkas ateina šaligatviu nuo didesniojo skersgatviovyras. Julija pajuto, kaip šalti pirštai suspaudė širdį, ir tik tada pamatė, jog šitas vyras per senas, plikas ir įžengęs į šeštą dešimtį, vilki baltais dažais išterliotą kombinezoną.

— Alio?

Vyras sustojo prie namo kitoje gatvės pusėje ir, surinkęs kodą, atsidarė laukujės duris. Įėjo.

Ne Jensas. Paprastas senyvas vyras.

— Alio? Julija?

Vėl globėja.

— Taip. Aš laukiu.

— Taigi kompiuteryje įrašiau pastabą, kad jūsų gydytojo pažyma išsiųsta mums. Ar ne taip?

— Gerai. Aš.... — Julija nutilo. Vėl pažvelgė pro langą.

— Ar dar kas nors?

— Man rodos... — Julija stipriai suspaudė ragelį. — Man rodos, rytoj bus šalta.

— Štai kaip, — tarstelėjo globėja lyg niekur nieko. — Gal pakeitėt banko sąskaitos numerį ar liko tas pats?

Julija neatsakė. Ji mėgino sugalvoti ką nors normalaus ir kasdieniško.

— Aš kartais kalbuosi su savo sūnum, — ištarė ji galų gale.

Valandėlę stojo tyla, paskui pasigirdo globėjos balsas:

— Puiku, bet aš, kaip minėjau, įrašiau pastabą...

Julija greitai padėjo ragelį.

Ji liko stovėti virtuvėj; bespoksant pro langą, jai pasirodė, kad lapai gatvėje susiklostę į ornamentą, žinią, kurios ji nesupras, kad ir kiek žiūrėtų, ir ėmė baisiai ilgėtis iš mokyklos pargrįžtančio Jenso.

Ne, jis pareis iš darbo. Jensas turėtų būti seniai baigęs mokyklą.

Kuo tu, Jensai, galiausiai tapai? Gaisrininku? Advokatu? Mokytoju?

Vėliau tą pačią dieną ji sėdėjo priešais televizorių siaurame bendrajame kambaryje vieno kambario bute ir žiūrėjo mokomąją programą apie gyvates, paskui įsijungė kulinarijos laidą, kurioje moteris su vyru kepė mėsą. Kai laida baigėsi, ji vėl nuėjo į virtuvę pasižiūrėti, ar nereikia iššluostyti bufete sustatytų vyno taurių. Taip, pakėlus jas prieš virtuvinę lempą, paviršiuje matyti baltos dulkelės, ir ji iššluostė taures vieną po kitos. Julija turėjo dvidešimt keturias vyno taures ir naudodavosi jomis iš eilės. Kas vakarą ji išgerdavo dvi taures raudonojo vyno, kartais tris.

Vakare, kai ji gulėjo lovoje priešais televizorių, užsivilkusi vienintelę spintoje likusią švarią palaidinukę, virtuvėje suskambo telefonas.

Išgirdusi pirmą signalą, Julija sumirksėjo, bet nelipo iš lovos. Ne, ji nepaklus. Jai nebūtina atsiliepti.

Telefonas suskambo dar kartą. Ji apsimetė, kad jos nėra namie, kad yra išėjusi svarbiu reikalu.

Ji galėjo žiūrėti pro langą nepakeldama galvos, nors tematė namų stogus išilgai gatvės, užgesintus gatvės žibintus ir virš jų nusidriekusias medžių viršūnes. Saulė nusileido už miesto, ir dangus pamažėle temo.

Telefonas suskambo trečią kartą.

Buvo prieblanda.

Telefonas suskambo ketvirtą kartą.

Julija neatsikėlė atsakyti.

Suskambo paskutinį kartą, ir vėl tyla. Gatvėje sumirksėjo žibintai ir pradėjo šviesti virš asfalto.

Diena praėjo gana gerai.

Ne. Iš tikrųjų gerai nepraeidavo nė viena diena. Bet kai kurios — greičiau už kitas.

Julija visad būdavo viena.

Dar vienas vaikas gal būtų padėjęs. Mikaelis būtų norėjęs broliuko ar sesutės Jensui, bet Julija nesutiko. Ji niekad nesijautė pakankamai saugi, o vėliau Mikaelis, žinoma, šios minties atsisakė.

Dažnai Julija, neatsiliepusi skambant telefonui, kaip atpildą rasdavo įrašytą pranešimą, ir kai šį vakarą jis nutilo, ji išlipo iš lovos ir pakėlė ragelį, bet išgirdo tik gurgesį.

Padėjusi ragelį, ji pravėrė spintelę virš šaldytuvo. Ten stovėjo dienos butelis, o dienos butelis paprastai būdavo butelis raudonojo vyno.

Tiesą sakant, tai buvo antras dienos raudonojo vyno butelis, nes per pietus ji išgėrė butelį, praimtą iš vakaro.

Atkemšant kamštis dusliai pokštelėjo. Ji prisipylė taurę ir greitai išgėrė. Prisipylė naują.

Kūnu pasklido vyno šiluma, ir tik dabar ji galėjo apsigręžusi pasižiūrėti pro virtuvės langą. Lauke sutemo, gatvės žibintai įstengė apšviesti keletą apskritų asfalto plotelių. Žibintų šviesoje niekas nejudėjo. Bet kas slypi šešėliuose? To ji neįžvelgė.

Nusigręžusi nuo lango, Julija ištuštino antrą taurę. Dabar ji aprimo. Po pokalbio su draudimo kasa jautė įtampą, bet dabar buvo rami. Ji nusipelnė trečios taurės, bet šią išgers lėčiau, prieš televizorių. Galbūt netrukus pasileis muzikos, gal Sati, išgers tabletę ir iki vidurnakčio užmigs.