Johan Theorin - Prieblanda

Bet lovoje ji spoksojo nuo pagalvės į tamsą niekaip neužmigdama. Atsikėlusi nuėjo į vonios kambarį, nurijo pagal receptą parduodamą tabletę ir vėl atsigulė.

Mažo berniuko batukas. Sandalas.

Užsimerkusi išvydo save jauną mamą, aunančią Jensą sandalais, ir šis prisiminimas užgulė jai krūtinę nykiu sunkumu, nepakeliama nežinia, ir ji sudrebėjo po antklode.

Jenso batukas daugiau nei po dvidešimties metų be jokių sūnelio pėdsakų. Po visų paieškų Elande, visų apmąstymų bemiegėmis naktimis.

Migdomieji palengva ėmė veikti.

Daugiau jokio klaidžiojimo tamsoje, pamanė ji, grimzdama į miegus. Padėk mums jį surasti.

Dar negreitai išaušo rytas, ir kai Julija pabudusi atsikėlė, tebebuvo tamsu. Ji papusryčiavo, išplovė indus, užrakino buto duris ir įsėdo į automobilį. Paleidusi variklį įjungė langų valytuvus, kad nubrauktų užkritusius lapus, ir pagaliau savąja gatve, įsiliejusi į rytinį transporto srautą, tekant saulei ėmė riedėti iš miesto. Paskutiniam šviesofore įsižiebė žalia šviesa, ir ji įsuko į rytų kryptimi iš Geteborgo nutiestą greitkelį.

Pirmąsias mylias važiavo nuleidusi šoninį stiklą, ir šaltas ryto oras išpūtė iš automobilio visus sesers kvepalų pėdsakus.

Jensai, aš važiuoju, pamanė. Iš tikrųjų važiuoju, ir niekas manęs nesustabdys.

Ji suprato, kad jai nereikėtų su juo kalbėtis net tylomis. Tai nerodo dvasinės pusiausvyros, bet ji šitaip palaikė ryšį su Jensu nuo pat jo dingimo.

Už Boroso greitkelis baigėsi, namų pasitaikydavo vis rečiau ir mažesnių. Prie kelio spaudėsi tankūs Smolando eglynai. Ji galėjo įsukti į kokį nors nežinia kur vedantį aplinkkelį, bet miško keliai atrodė labai nykūs. Ji ir toliau važiavo tiesiai rytų pakrantės linkui, mėgindama džiaugtis, kad savarankiškai leidosi į ilgiausią per daugelį metų kelionę.

Poilsio aikštelėje kelios mylios nuo kranto ji sustojo įsipilti benzino ir suvalgyti keleto kąsnių su bulvėmis ir svogūnais kepintos mėsos, bet patiekalas buvo kietas ir tąsus, nevertas savo kainos; paskui važiavo toliau.

Iki Elando tilto. Į šiaurę nuo Kalmaro tiltas ėjo per salą, nutiestas daugiau nei prieš dvidešimt metų, atidarytas tą patį rudenį kaip... ir tą dieną.

Jai nereikėtų daugiau apie tai galvoti, kol nuvyks.

Remdamasis į plačias betono kolonas, Elando tiltas stovėjo aukštai ir tvirtai iškilęs virš sąsiaurio, nė per milimetrą nepajudinamas automobilį talžančių vėjo gūsių. Jis buvo platus ir tiesus, nepaisant išgaubos netoli žemyno, praleidžiančios aukštus laivus. Nuo išgaubos ji galėjo apžvelgti plokščią salą. Ši plytėjo išilgai horizonto nuo šiaurės iki pietų.

Julija regėjo kalkynę, žole apžėlusią stepę, dengiančią didelius Elando plotus. Tarsi ilgi orlaiviai virš kraštovaizdžio pamažu slydo žemi tamsūs debesys.

Tiek turistai, tiek Elando gyventojai mėgo čia ateiti pėsčiomis pasižiūrėti paukščių, bet Julijai kalkynė nepatiko. Ji buvo per didelė ir joje negalėjai pasislėpti nuo griūvančio milžiniško dangaus.

Už tilto ji nuvažiavo į šiaurę, Borgholmo link. Keletą mylių kelias vakarine pakrante buvo tiesus kaip vinis, dabar, pasibaigus turistiniam sezonui, ji susitikdavo nedaug automobilių. Kad nematytų dykos kalkynės ir jūros kitoje kelio pusėje, Julija žiūrėjo tiesiai prieš save, mėgindama negalvoti apie sandaliuką susiūtu dirželiu.

Tai nieko nereiškia, negali reikšti.

Kelionė nuo tilto iki Borgholmo truko veik pusvalandį. Privažiavusi vienintelę šviesoforo reguliuojamą kryžkelę, ji nutarė pasukti į kairę, žemyn, mažo pakrantės miestelio link.

Ji sustojo prie konditerijos Didžiojoje gatvėje, aplenkusi uostą ir aikštę su miestelio bažnyčia; bažnyčia, už kurios gyveno su tėvais, kai Jerlofas, įsigijęs nuosavą šalandą, panoro įsikurti arčiau uosto. Borgholme liko jos vaikystė. Julija nenorėjo savęs išvysti atbėgančios aikštę supančiomis gatvėmis lyg skysto vaiduoklio — aštuonerių ar dvylikos metų mergytės su visu gyvenimu prieš akis. Nenorėjo susitikti jaunų vyrų, plačiais žingsniais žengiančių priešais ir sukeliančių mintis apie Jensą. Tokių priminimų netrūko ir Geteborge.

Virš mažos konditerijos durų sutilindžiavo varpelis.

— Labas.

Šviesiaplaukė mergaitė už prekystalio atrodė labai nuobodžiaujanti. Tuščiu žvilgsniu ji išklausė Julijos užsakymą: dvi bandeles su cinamonais ir porą želė užlietų pyragaičių su grietinėle ir braškėmis sau ir Jerlofui.

Prieš trisdešimt metų ji pati galėjo būti tokia mergaitė, bet Julija, žinoma, išsikėlė iš salos dar aštuoniolikos metų ir iki dvidešimt dvejų spėjo padirbėti tiek Kalmare, tiek Geteborge. Geteborge ji susitiko Mikaelį ir vos po kelių savaičių ėmė lauktis Jenso, ir tuomet išblėso didžioji dalis jos gyvybingumo, kurio niekad nebesusigrąžino — net išsituokusi.

— Dabar čia nedaug žmonių, — tarė ji, mergaitei ištraukus pyragaičius iš įstiklintos vitrinos. — Turiu galvoje rudenį.

— Nedaug, — sutiko mergaitė be šypsenos.

— Ar tau čia patinka?

Mergaitė krestelėjo galvą.

— Kartais. Bet nėra ko veikti. Borgholmas atgyja tik vasarą.

— Kas taip mano?

— Visi. Bent jau stokholmiečiai. — Surišusi pyragaičius padavė Julijai. — Aš netrukus išsikelsiu į Kalmarą. Ar viskas?

Julija linktelėjo. Ji būtų galėjusi pasakyti, kad ir ji paauglystėje dirbo Borgholme, kavinėje prie uosto, ir kad taip pat nuobodžiaudavo laukdama gyvenimo pradžios. Paskui jai staiga kilo noras papasakoti apie Jensą, apie savo sielvartą ir viltį, privertusią ją sugrįžti. Apie atsiųstą sandaliuką.

Bet nieko nepasakė. Ūžė ventiliatorius, šiaip konditerijoj buvo visiškai tylu.

— Ar jūs turistė? — paklausė mergaitė.

— Taip... ne. Po kelių dienų važiuosiu į Stenviką. Mano giminaičiai turi ten trobą.

— Ten dabar kaip Norlande, — pasakė mergaitė, atiduodama grąžą. — Kone visi namai tušti. Niekas tavęs nemato, kad ir ką darytum.

Pusę keturių Julija išėjo iš konditerijos, gatvėje apsidairė. Borgholmas buvo ištuštėjęs. Apie dešimtį žmonių lauke, keli automobiliai, miesto gatvėmis važiuojantys pačiu mažiausiu greičiu, — ir veik nieko daugiau. Ant kalvos tamsiomis langų kiaurymėmis miestą stebėjo didžiulės pilies griuvėsiai.

Julijai grįžtant prie automobilio, gatvėmis pralėkė šaltas vėjas. Buvo kone kraupiai tylu.

Ji praėjo didelę skelbimų lentą, ant kurios afišos buvo užklijuotos viena ant kitos: amerikietiški veiksmo filmai Borgholmo kine, roko koncertai pilies griuvėsiuose ir visokiausi vakariniai kursai. Afišos išbluko saulėje, jų kampus nudraskė vėjas.

Suaugusi Julija pirmąsyk lankėsi saloje tokiu vėlyvu metų laiku. Pasibaigus sezonui, kai Elandas aprimsta. Ji sugrįžo prie automobilio.

Aš atvažiuoju, Jensai.

Į šiaurę nuo miesto abipus kelio toliau traukėsi sausa kalkynės stepė. Čia kelias pamažu gręžėsi nuo kranto, tarsi pirštu besdamas į plokščią kraštovaizdį, kur iš laukuose surinktų pilkų kerpėtų akmenų buvo sukrautos ilgos tvoros. Tvoros kalkynėje sudarė milžinišką raštą.

Julija po didžiuliu dangum pajuto silpną agorofobiją ir raudonojo vyno ilgesį — ilgesį, vis stiprėjantį artėjant prie Stenviko. Namie ji kasdien stengdavosi liautis gėrusi ir niekad negerdavo vairuodama, bet šiose dykrose lagaminan įsidėti vyno buteliai atrodė vieninteliai įdomūs kompanionai. Jai norėjos kur nors užsirakinti ir atsiduoti jiems iki paskutinio gurkšnio.

Riedėdama į šiaurę, ji susitiko tik dvi transporto priemones: autobusą ir traktorių. Pravažiavo geltonas lenteles su pakelės kaimelių ir sodybų pavadinimais, įsimintais per ankstesnes keliones. Galėjo išberti juos atmintinai lyg vaikišką eilėraštuką. Pro kai kurias vietas ji visais metais tik pravažiuodavo. Jos motinai ir tėvui vasarą egzistuodavo tik Stenvikas ir vasarnamis, kurį jie ten pasistatė penktojo dešimtmečio pabaigoj — daug metų prieš kaimą atrandant turistams. Ruduo, žiema ir pavasaris prabėgdavo Borgholme, bet vasarą Julija visad praleisdavo Stenvike. Ir prieš važiuodama į Marnesą pas Jerlofą, ji norėjo vėl pamatyti šį kaimą. Iš ten prisiminė ne tik daug blogo, bet ir gero. Ilgas šiltas vasaros dienas.