Johan Theorin - Prieblanda

Jei būtų likęs žvejų kaime Stenvike, iš kurio čia atsikraustė, galėtų sėdėti pakrantėje žiūrėdamas, kaip saulė palengva grimzta į Kalmarsundą. Bet Marnesas stovi rytiniam salos krante, todėl jis kas vakarą mato saulę pranykstant už beržyno, tarp senelių namų ir Marneso bažnyčios vakaruose. Dabar, spalį, beržų šakos kone visai be lapų ir primena plonas, į sėdantį geltonai raudoną saulės skritulį ištiestas rankas.

Užslinko prieblanda — bjaurių istorijų laikas.

Kai jis buvo vaikas, šiuo laiku laukuose ir žvejybos pašiūrėse baigdavosi dienos darbai. Visi susirinkdavo trobose ir laukdavo vakaro, bet žibalinių lempų dažniausiai dar nežiebdavo. Vyresnieji sėdėdavo prieblandoje aptarinėdami per dieną nuveiktus darbus ir įvykius kitose kaimo sodybose. Ir retkarčiais jie sekdavo pasakas troboje susispietusiems vaikams.

Kraupiausios pasakos Jerlofui visad patikdavo labiausiai. Pasakos apie vaiduoklius, pranašingus ženklus, trolius ir Elando dykynėse nusibaigusius piktadarius. Arba pasakos apie akmenuoton pakrantėn atgintas ir sudužusias į uolas laivų nuolaužas.

Virtuvės varpas suskambo antrą kartą.

Audros pagriebtas ir per arti kranto nublokštas škiperis anksčiau ar vėliau išgirsdavo, kaip kilis vis stipriau ir stipriau daužosi į dugno akmenis, ir tai būdavo galo pradžia. Galbūt kai kada ganėtinai sumaniam laimės kūdikiui pavykdavo ištraukus inkarą pamažėle prieš vėją vėl išsiveržti į laisvus vandenis, bet dauguma ant seklumos užplaukusių laivų nepajudėdavo nė metro. Dažniausiai škiperiai, gelbėdami save ir įgulą, mėgindavo per lūžtančias bangas nusigauti į sausumą, paskui stovėdavo ten sušalę, žiūrėdami, kaip audra vis stipriau stumia jų laivą ant seklumos, o bangos pradeda jį ardyti.

Ant seklumos užplaukusi šalanda būdavo tarsi paliktas karstas.

Virtuvės varpas suskambo paskutinį kartą, ir Jerlofas, įsitvėręs į medinį rašomojo stalo kraštą, atsikėlė. Jis juto sąnariuose atgyjant Šiogreną. Šis ne tik rodė gyvybės ženklus, bet ir kėlė skausmą. Jerlofas mąsliai pažvelgė į invalido vežimėlį, stovintį prie lovos kojūgalio, bet namo viduje niekad juo nesinaudodavo ir dabar neketino to daryti. Tačiau lazdą paėmė į dešinę ranką ir, tvirtai suspaudęs, žengė į priemenę, kur ant pakabų kabėjo jo viršutiniai drabužiai ir buvo išrikiuoti batai. Ten sustojo, pasirėmė lazda ir pravėrė duris į koridorių. Išėjęs apsidairė.

Koridoriuje girdėjosi velkamų kojų žingsniai, ir jis išvydo žąsele traukiančius kitus senelius. Jie kėblino iš lėto, pasiramsčiuodami lazdomis ar stumdami vaikštynes. Marneso senelių namų gyventojai rinkosi valgyti.

Kai kurie tyliai sveikinosi, kiti visą laiką žiūrėjo į grindis.

Kiek daug patirties čia eina, pamanė Jerlofas, prisidėjęs prie valgyklon judančio pavargusio pulkelio.

— Prašom prie stalo! — pakvietė skyriaus vedėja Boelė, stovinti tarp maisto vežimėlių prie virtuvės.

Visi atsargiai susėdo į savo įprastas vietas.

Tiek daug patirties. Aplink Jerlofą sėdėjo batsiuvys, zakristijonas ir ūkininkas, sukaupę niekam nebeįdomių žinių ir patirties. O ir jis pats, vis dar gebantis užmerktom akim per keletą sekundžių be jokio reikalo surišti jūreivišką mazgą.

— Šiąnakt gali pašalti, Jerlofai, — tarė Maja Niuman.

— Taip, pučia šiaurys.

Maja sėdėjo jo pašonėje, maža, raukšlėta ir sulysusi, nors vis dar žvalesnė už kitus senelius. Ji nusišypsojo Jerlofui, ir šis atsakė tuo pačiu. Ji viena iš nedaugelio taisyklingai ištardavo jo vardą.

Maja buvo kilusi iš Stenviko, bet, ištekėjusi už ūkininko, šeštajame dešimtmety apsigyveno į šiaurės rytus nuo Marneso; pats Jerlofas, tapęs škiperiu, persikėlė į Borgholmą. Su Maja juodu vėl susitiko veik po keturiasdešimties metų, jau gyvendami grupėje.

Jerlofas paėmė skrebutį ir ėmė valgyti, kaip paprastai dėkingas, kad gali kramtyti. Išslinkusiais plaukais, neprimatantis, bejėgis ir skaudamais raumenimis — bet su savais dantimis.

Iš virtuvės pakvipo kopūstais. Šiandien valgiaraštyje įrašyta kopūstienė, ir Jerlofas pakėlė šaukštą laukdamas atriedančio maisto vežimėlio.

Pavalgę dauguma senelių namų gyventojų visą vakarą prasėdės žiūrėdami televizorių.

Atėjo nauji laikai.

Iš Elando pakrančių pradingo ant seklumos užplaukę laivai, ir prieblandoje niekas nebepasakodavo jokių istorijų.

Vakarienė baigėsi. Jerlofas sugrįžo į savo kambarį.

Jis pasistatė lazdą šalia knygų lentynos ir vėl atsisėdo prie rašomojo stalo. Už lango jau buvo vakaras. Pasilenkus per stalą ir kone prisispaudus nosimi prie stiklo, prieš akis sušmėžuodavo į šiaurę nuo Marneso nusidriekę laukai, o už jų — pakrantė ir tamsi jūra. Baltijos jūra, sena jo darbo vieta. Bet tokių gimnastikos pratimų jis nebeįstengė atlikti, tad pasitenkino dirstelėjęs į beržus už senelių namų.

Turintieji valdžią šitos įstaigos senelių namais nebevadino, tik dėl to esmė, žinoma, nepasikeitė. Jie visad atrasdavo geriau skambančių naujų žodžių, bet ir toliau čia būdavo suvežami nusenę žmonės, kurie pernelyg dažnai tik sėdėdavo laukdami mirties.

Ant rašomojo stalo, šalia laikraščių šūsnies gulėjo juoda užrašų knygutė, ir jis ištiesė ranką jos paimti. Visą pirmą savaitę Marneso senelių namuose prasėdėjęs vien spoksodamas pro langą už rašomojo stalo, Jerlofas staiga pakilo ir nuėjo į kaimą maisto krautuvėlėje nusipirkti užrašų knygutės. Paskui pradėjo rašyti.

Užrašų knygutėje žymėdavos tiek mintis, tiek paraginimus. Čia įrašydavo tvarkytinus reikalus ir užbraukdavo atliktus, išskyrus paraginimą NUSISKUSK! pirmo puslapio viršuje, — jo niekad neužbraukdavo, nes tai buvo kasdienis užsiėmimas. Nusiskusti buvo būtina, ir šią dieną tai padaryti jis prisiminė jau anksčiau.

Pirmoji knygutėn įrašyta mintis buvo tokia:

GERIAU BŪTI KANTRIU ŽMOGUMI NEGU GALIŪNU; SUVALDYTI SAVE GERIAU, NEGU UŽKARIAUTI MIESTĄ.

Tai buvo apmąstyti verti Biblijos žodžiai iš „Patarlių knygos“ šešiolikto skyriaus. Jerlofas pradėjo skaityti Bibliją dar mažas ir niekad nesiliovė.

Knygutės gale buvo dar trys neužbrauktos eilutės:

APMOKĖTI MĖNESIO SĄSKAITAS.

JULIJA ATVAŽIUOJA ANTRADIENĮ VAKARE.

PASIKALBĖTI SU ERNSTU.

Sąskaitų už telefoną, laikraščių, gyvenimo Marneso senelių namuose ir žmonos Elos kapo priežiūros kapinėse nereikėjo apmokėti iki kitos savaitės.

O Julija kely, galų gale ji pažadėjo atvažiuoti. Nereikėtų pamiršti. Jis tikėjosi Juliją mažumėlę pabusiant Elande. Po visų tų metų ji vis dar persmelkta sielvarto, ir jam norėtųs ją prablaškyti.

Paskutinis priminimas, ne mažiau svarbus, irgi susijęs su Julija. Ernstas buvo Stenviko akmentašys, vienas iš nedaugelio sėslių, gyvenančių ten apskritus metus. Jis su Jerlofu ir jųdviejų bendru draugu Juhnu telefonu šnekėdavosi kiekvieną savaitę. Kartais jie susėsdavo prieblandoje ir pasakodavo vienas kitam senas istorijas, Jerlofas šias valandėles itin brangino, nors dažniausiai istorijos būdavo girdėtos.

Bet vieną vakarą prieš keletą mėnesių Ernstas atkako į Marneso senelių namus su nauja istorija: apie tai, kaip buvo nužudytas Jerlofo vaikaitis Jensas.

Jerlofas nebuvo pasirengęs išklausyti šio pasakojimo, — jis tikrai nenorėjo prisiminti mažojo Jenso, — bet Ernstas, prisėdęs ant lovos, primygtinai reikalavo išklausyti.

— Aš ilgai mąsčiau, kaip tai atsitiko, — tyliai tarė Ernstas.

— Štai kaip, — atsiliepė Jerlofas, sėdėdamas prie rašomojo stalo.

— Aš netikiu, kad tavo vaikaitis paskendo nuėjęs prie jūros. Man rodos, kad jis greičiausiai per miglą nuklydo į kalkynę. Ir man rodos, kad jis ten susitiko žudiką.