Johan Theorin: Prieblanda

Vietinis reporteris Bengtas Niubergas pavasarį, vėl malonėjusį ateiti, visad pajusdavo lyg tikrąją naujų metų pradžią Elande. Tokiomis dienomis jis džiaugdavosi galėdamas kuo ilgiau pabūti lauke.

Bengtas turėjo susitaupęs daug viršvalandžių. Jis būtų galėjęs pasiimti keletą laisvų dienų pasivaikščioti pavasario šilumoj ir pasiklausyti nerūpestingos lakštingalų giesmės kalkynėje, kur saulėje džiūvo paskutiniai ištirpusio sniego klanai, — bet kaip tik šią dieną jis panoro dirbti.

Bengtas užsimerkė saulėje, paskui nukreipė žvilgsnį į Marneso bažnyčią kitapus akmeninės tvoros.

Žiemą atkasant kapą, kapinėse buvo susirinkę daug nekviestų smalsuolių, tikra žiūrovų jūra, neprileidžiama arčiau policijos užkardos. Šio ketvirtadienio laidotuvėse dalyvavo vos keli žmonės, ir tie buvo pastoriaus paprašyti laikytis kitapus kapinių tvoros.

Tad Bengtas stovėjo ten su bloknotu kaip vienintelis reporteris, o šalia jo trypčiojo jaunas centrinės Borgholmo redakcijos atsiųstas fotografas, nors Bengtas pranešė galįs nuotraukų padaryti pats. Bet tai buvo gana didelė naujiena, kurią galbūt bus galima parduoti didžiųjų miestų laikraščiams, o tuomet, žinoma, paprastu Bengto Niubergo fotoaparatu greitosiomis darytos nuotraukos netiktų.

Atsiųstasis fotografas buvo neseniai priimtas į darbą jaunas smolandietis, vardu Jensas, kaip ir berniukas, ir greičiausiai į „Olands-Posten“ žiūrintis tik kaip į pirmą karjeros laiptelį — karjeros, kuri, galimas daiktas, po kelerių metų pasibaigs kuriame nors Stokholmo vakariniame laikraštyje. Jis buvo ambicingas, bet nuobodus. Kai nefotografuodavo, visą laiką plepėdavo: arba apie įžymybes, kurias norėtų slapta nutraukti, arba apie lenktyninius žirgus, už kuriuos norėtų laimėti pinigų, o Bengto nė kiek nedomino nei viena, nei kita.

Jensas nenustygo nė minutės. Vos tik kapinių sargas nurodė žurnalistams vietą už tvoros, iškėlęs fotoaparatą jis ėmė dairytis geresnės.

— Man rodos, aš galėčiau patekti į kapines, — tarė jis Bengtui ir nekantriai pasižiūrėjo per akmeninę tvorą. — Jei tik nusėlinčiau palei...

Bengtas papurtė galvą nesijudindamas iš vietos.

— Stovėk, — tyliai paliepė. — Bus gerai čia.

Taigi jie stovėjo už tvoros laukdami saulės atokaitoje, o po valandėlės iš bažnyčios išėjo laidotuvių procesija. Jenso automatinis aparatas sutraškėjo.

Julija Davidson, mama, pamažėle patraukė akmeniniu taku paskui pastorių. Šalia jos žengė Jerlofas, senelis. Abu vilkėjo juodai. Už jų ėjo aukštas Julijos amžiaus vyras, apsirengęs juodu paltu.

— Kas šis vyrukas? — sušnabždėjo Jensas, nuleidęs aparatą.

— Berniuko tėvas, — atsakė Bengtas.

Julija Davidson vedė tėvą už parankės, ir jis rėmėsi į dukterį iki pat kapo, iškasto į pietus nuo bažnyčios bokšto. Karstą leidžiant į duobę, jie stovėjo susiglaudę. Jerlofas nulenkė galvą, Julija įmetė rožę.

Stebėti gana malonu, pamanė Bengtas. Tiek daug baisybių nutiko šiam krašte vos per pusmetį: bjauri Ernsto Adolfsono žūtis Stenviko akmenų kirtykloje pernai rudenį, smurtinė Gunaro Ljungerio mirtis policijos nuovadoj maždaug po mėnesio ir antras berniuko sandalas, šį policija rado Longviko viešbučio kontoros seife, batuką į porą tam, kurį dabar jau miręs laivininkas Martinas Malmas buvo atsiuntęs Jerlofui.

Byla jau atrodė baigta, kai staiga Lenartas Henriksonas pareikalavo naujo Ljungerio mirties tyrimo, po kurios Kalmare jis buvo patrauktas atsakomybėn tiek dėl Gunaro Ljungerio nužudymo, tiek dėl Jenso Davidsono mirties.

Galų gale vieną šaltą ir pilką žiemos dieną buvo atkastas Nilso Kanto kapas.

Policijos darbuotojai virš kapo išskleidė nusikaltimo vietos tyrimo palapinę it baltos drobės bažnytėlę šalia didžiosios bažnyčios ir keletą dienų tyliai ten dirbo, kartais užsukdami į zakristiją pasišildyti. Kasinėjant karste rastas ne tik Nilso kūnas, bet ir iki tol nenustatyto žmogaus palaikai, greičiausiai Švedijos piliečio, ilgai gyvenusio Lotynų Amerikoje. Ten jis ir nužudytas.

Paslėptą duobėje po Nilso Kanto karstu policininkai galiausiai surado ir trečią kūną, daug mažesnį už anuos du. Ir tuomet pagaliau byla buvo baigta.

Laukti rezultatų į Marnesą atvyko vakariniai laikraščiai, valstybinis radijas ir televizijos reporteriai. Įvykių centre vietiniam reporteriui buvo karštligiškas metas, bet Bengtui buvo sunku išlaikyti žurnalistinį atstumą ir dažnai reportažą rengdavo nuliūdęs. Jis pats pažinojo Lenartą Henriksoną keletą dešimtmečių, ir šioje dramoje nebuvo kuo pasidžiaugti.

Bet dabar švietė saulė, Elande tarytum prasidėjo nauji metai. Po daugiau nei dvidešimties metų žemėje pagaliau berniuką galima iš tikrųjų palaidoti.

Pasibaigus trumpai ceremonijai prie kapo, Julija ir Jerlofas Davidsonas pamažėle vėl nuėjo prie bažnyčios lydimi Jenso tėvo Mikaelio, žengiančio iš paskos.

Julija ir Jerlofas, kiek įžiūrėjo Bengtas iš kitos tvoros pusės, nesikalbėjo. Jis išvis nepastebėjo jų kalbantis per visą laidotuvių ceremoniją. Vis dėlto jį apėmė stiprus jausmas, kad jie yra tokie artimi, kokie apskritai gali būti du šeimos nariai, — ir jam išties pasidarė truputėlį pavydu.

— Vadinasi, viskas baigta, ar ne? — paklausė fotografas ir nuleido fotoaparatą.

— Žinoma, — atsakė Bengtas. — Dabar galima važiuoti namo.

Jis neužsirašė bloknote nė vieno žodžio ir greičiausiai sukurs tik trumpučius užrašus po nuotraukomis laikraštyje.

To pakaks. Bet jei vėliau kas nors paklaustų, kokios buvo berniuko laidotuvės, Bengtas Niubergas galėtų atsakyti, kad jos atrodė šviesios, orios ir ramios lyg... taip, lyg savotiška pabaiga.

Autoriaus padėka

„Prieblandos“ veiksmas daugiausia vyksta gražiajame Olande dvidešimto amžiaus paskutinio dešimtmečio pabaigoje, — bet šis Elandas iš dalies egzistuoja tik autoriaus vaizduotėje. Nei pasakojime minimi asmenys, nei įstaigos neturi tikrų prototipų ir daugelis vietovių taip pat išgalvotos.

Už visas istorijas ir atsiminimus, papasakotus iš savo įvykių turtingo gyvenimo, esu dėkingas seneliui iš motinos pusės, jūrų kapitonui Ellertui Gerlofssonui ir jo broliui, kirpėjui ir narui, Egonui Gerlofssonui. Už istorinius faktus norėčiau padėkoti jūrų kapitonui Stellanui Johanssonui iš Bohusleno, žurnalistui Kristianui Medeliui iš Geteborgo ir advokatui Larsui Oscarssonui iš Jončiopingo.

Rašant „Prieblandą“, vienaip ar kitaip man padėjo daug draugų ačiū Kajsai Asklof, Monikai Bengtsson, Victoriai Hammar ir Peteriui Nilssonui iš rašančiųjų grupės „Litter“; Jakobui Beck-Friisui, Niclasui Ekstromui, Carolinei Karlsson, Rikardui Hedlundui, Matsui Larssonui, Carlosui Olguinui, Catarinai Oscarsson, Michaeliui Sevholtui, Kallei Ulvstigui ir Andersui Weidemannui, taip pat savo giminaičiams Lassei ir Evai Bjork iš Kalmaro, Hansui ir Birgittai Gerlofssonams iš Ferjestadeno bei Gunillai ir Perui-Olofui Rylanderiams iš Borgholmo.

Norėčiau padėkoti ir visiems sumaniems mano redaktoriams, visų pirma Rickardi Berghornui iš žurnalo „Minotauren“ ir Kentui Bjornssonui iš leidyklos „Schakt“, nuoširdžiai pasirūpinusiems daugybe mano novelių, taip pat Lottai Aquilonius iš „Wahlstrom & Widstrand“ leidyklos, ne mažiau nuoširdžiai pasirūpinusiai „Prieblanda“.

Mano motina Margota Theorin nusipelnė daugybės pagyrimų už visas dosniai man parūpintas senas ir naujas Elando kraštotyros knygas ir laikraščių straipsnius.

Galiausiai dėkoju ir spaudžiu prie krūtinės Heleną ir Klarą, ištveriančias mano bergždžias svajones.

Johan Theorin