Johan Theorin - Prieblanda

Ji atsigręžė.

— Lenartai, žinau, kad esu baisiai kvaila ir jaudinuosi be reikalo... bet ar negalėtume šį vakarą nueiti prie jūros truputį vėliau, o dabar nuvažiuoti į Marneso senelių namus? Man tik reikia patikrinti, ar Jerlofas ten parsirado.

Elandas, 1972 m. rugsėjis

— Lobį? Aš neėmiau jokio prakeikto lobio, — atsako vyras, vardu Martinas.

— Tu paslėpei skardinę dėžutę, — taria Nilsas, žengdamas į priekį. — Kai aš nusigręžiau.

— Kokią dėžutę? — paklausia Martinas ir vėl išsitraukia cigarečių pakelį.

— Dabar visi nurimkim, — taria Gunaras jam už nugaros. — Visi esam toj pačioj pusėj.

Jis stovi per daug arti, čia pat už Nilso nugaros.

Nilsas nenori, kad jis ten stovėtų. Jis meta greitą žvilgsnį sau už nugaros ir vėl pasižiūri į Martiną.

— Tu meluoji, — sako žengdamas dar vieną žingsnį į priekį.

— Aš? Aš parvežiau tave namo! — suirzęs burbteli Martinas. — Mudu su Gunaru viską sutvarkėm ir mano laivu parvežėm tave namo. O dėl manęs puikiausiai galėjai ten pasilikti.

— Vis dėlto aš tavęs nepažįstu, — sako Nilsas ir pagalvoja: Mano lobis. Mano Stenvikas.

— Štai kaip? — Martinas užsidega cigaretę. — Man tikriausiai nusispjaut, ką tu pažįsti.

— Mesk kastuvą, Nilsai, — paliepia Gunaras.

Jis tebestovi už Nilso, per daug arti.

Martinas irgi per arti. Staiga jis iškelia kastuvą.

Nilsas spėja Martiną ketinant jam smogti kotu, bet tuomet jis jau pavėlavo. Nilsas pats turi rankose kastuvą ir jau suspėjo šį iškelti.

Abiem rankom nutvėręs už koto, jis švysteli kastuvą taip pat smarkiai, kaip kad trenkė irklu Lasui Janui prieš trisdešimt metų. Jį pagauna senas siutas, nušluodamas visą kantrybę. Jis šitiek laukė ir laukė.

— Ji mano! — šaukia Nilsas, ir vyras priešais jį pasidaro neryškus.

Martinas sujuda, bet nespėja išvengti smūgio. Kastuvo geležtė trenkia jam per kairį petį ir nuslydusi pataiko į paausį.

Netekęs pusiausvyros, Martinas nusverdėja į šoną, ir tuomet Nilsas nusitaikęs nė kiek ne silpniau smogia jam į kaktą.

— Ne!

Martinas surinka, apsisuka ratu ir griūva tiesiai ant aukinės krūsnies.

Nilsas vėl užsimoja kastuvu ir dabar nusitaiko į nepridengtą veidą.

— Liaukis! — užriaumoja Gunaras.

Prie Nilso kojų Martinas iškelia rankas. Kraujas plūsta jo veidu; jis laukia mirtino kirčio.

Bet Nilsas negali smogti.

— Nilsai, liaukis!

Kastuvo kotą sugniaužė ranka — Gunaro ranka, kuria jis taip smarkiai trūkteli, kad Nilso pirštai atsileidžia.

— Gana! — surinka Gunaras. — Nevertėjo pyktis. Kaip tai galėjo atsitikti, Martinai?

— Velniai rautų... — sušnabžda Martinas gargždžių balsu vis dar iškėlęs rankas virš galvos. — Padaryk tai, Gunarai! Nelauk... Padaryk!

— Per anksti, — sako Gunaras.

— Dabar eisiu, — pareiškia Nilsas.

Atsigręžęs į Gunarą, jis žengia žingsnį atgal.

— Spjaukim į planą... Tik padarykim tai, — ragina Martinas. — Šitas velnio beprotis...

Jis mėgina palengva atsikelti, iš nosies ir perskeltos kaktos srūva kraujas.

— Kažkas pasiėmė lobį... jūs arba kas nors kitas, — sako Nilsas ir įdėmiai, nemirksėdamas stebeilija į Gunarą. — Taigi sutartis nebegalioja. — Jis atsikvepia. — Dabar ketinu eiti namo, namo į Stenviką.

— Gerai... — Gunaras alsiai atsidūsta nežiūrėdamas Nilsui į akis. — Tuomet daugiau jokių sutarčių. Galim krautis daiktus.

— Aš noriu dingti iš čia, — sako Nilsas.

— Ne.

— Taip. Dabar eisiu.

— Niekur iš čia neisi, — Gunaras žengia artyn. — Niekad nebuvo numatyta, kad tu iš čia pasišalinsi. Ar nesupranti? Tu liksi čia.

— Ne. Aš eisiu. Pabaiga ne čia.

— Čia. Iš tikrųjų čia... juk tu miręs.

Gunaras iš lėto iškelia sunkią dalbą ir apsidairo migloje, lyg norėdamas įsitikinti, ar niekas nemato, kas dedasi.

— Nilsai, tau negalima grįžti namo. Tu esi miręs. Palaidotas Marnese. 33

Jerlofas merdėjo, jam rodėsi numirėliai. Ir numirėliai skleidė garsus. Pakrantėj čiužėjo kažkokiame užmirštame bronzos amžiaus mūšyje žuvusio kario žingsniai, — jis užsimerkė, kad nematytų ten šokančio vaiduoklio, bet aiškiai girdėjo čiužesį.

Atsimerkęs išvydo pievoje sukantį ratus ir ieškantį žolėje akmenų savo draugą Ernstą Adolfsoną kruvinu stuomeniu.

O kai Jerlofas pažvelgė į jūrą, prieblandoje tiesiai prieš vėją senu mediniu laivu su juodomis burėmis praplaukė pati Mirtis.

Visų sunkiausia buvo, kai prie obels sėdinti Ela naktiniais marškiniais, rimtai pasižiūrėjusi, paprašė jį liautis kovojus. Ir Jerlofas užsimerkė išties panoręs pasiduoti ir įsėsti su ja į juodąjį laivą; jis troško užmigti, nebejausti lietaus ir šalčio, nebesijaudinti ir apsimesti, kad guli savo lovoje Marneso senelių namuose. Jis nesuprato, kodėl būdrauja. Mirtis delsė, ir tai jam kėlė nerimą.

Pakrantėje vis dar kažkas čiužėjo, ir Jerlofas iš lėto pasukęs galvą atsimerkė.

Horizontas, linija tarp dangaus ir jūros, visiškai išnyko tamsoje.

Bet ar tikrai čiužėjo vaiduoklio kojos? Gal netoliese yra gyvas žmogus?

Nutirpusiame jo kūne vis dar glūdėjo įsikabinusi mažytė dalelė noro gyventi, ir Jerlofas, remdamasis į seną obelį, iš tikrųjų palengva atsistojo. Tarytum per stiprų vėją jam būtų reikėję iškelti didžiąją burę — buvo sunku, bet įmanoma. Jis suskaičiavo: vienas, du, trys, ir atsiklaupė.

Ojoj, ojoj, pamanė statydamas ant žemės dešinę pėdą.

Paskui turėjo keletą minučių pailsėti. Nors ir drebančiais keliais, Jis sustingo prieš paskutinį kartą trūktelėdamas kūną į stovimą padėtį lyg sunkumų kilnotojas.

Oj ojoj...

Jam pavyko. Viena ranka apsikabinęs medį, o kita remdamasis lazda, jis atsistojo.

Didžioji burė iškelta, dabar šalanda pajudės jūros link. Prireikus jis gali paleisti variklį. Jerlofas visad rūpinosi savo mašinomis. Jo šalandos turėdavo stūmoklinius karbiuratorinius variklius. Paleistus juos reikėdavo kas valandą tepti, bet jis niekad nepamiršdavo to padaryti.

— Ojojoj, — murmtelėjo sau panosėj.

Atsikabinęs nuo medžio, žengė žingsnelį vandens linkui. Jautėsi gana gerai; nutirpusių sąnarių nebeskaudėjo.

Pamažu artėdamas prie kranto, laikėsi akmeninės tvoros, kur žolė buvo trumpesnė nei pievoje. Vėjas pūtė nuo jūros — rodės, per šlapius Jerlofo marškinius tiesiai į stuomenį. Bet krebždesys stiprėjo, ir šis garsas jį viliojo eiti į priekį. Jam darėsi vis aiškiau, kas čia krebžda.

Jis neklydo, tai buvo tuščias plastikinis maišelis.

Arba greičiausiai — šiukšlių maišas, didelis, juodas ir pusiau užpustytas smėliu. Galimas daiktas, išmestas Baltijos jūron iš kokio nors laivo. Pakrantėje voliojosi ir daugiau šiukšlių: senas pieno pakelis, žalias butelis, surūdijusi skardinė. Liūdna, kad žmonės visą laiką iš laivų mėto į vandenį šiukšles, — bet norint išgyventi Jerlofui prireiks šito plastikinio maišo. Jei ištraukęs iš smėlio praplėštų skylę dugne, o paskui užsivilktų, maišas apsaugotų nuo lietaus ir per naktį palaikytų kūno šilumą.

Gerai.

Gerai sumanyta tokios atšalusios galvos.

Problema — kaip nueiti prie kranto, nes pieva baigėsi bangų išmuštu kriaušelių. Jis buvo status kaip laiptelis, iškilęs apie pusmetrį virš smėlio.

Prieš dvidešimt, o gal tik dešimt metų Jerlofas būtų net nepagalvojęs, greitai ir lengvai nulipęs ant kranto, — bet dabar jis nebepasitikėjo savo pusiausvyros pojūčiu.