Johan Theorin - Prieblanda

— Obelis, — tyliai atsakė.

— Tikrai taip, sena obelis. — Paėmęs už parankės, Ljungeris atsargiai, bet ryžtingai nuvedė jį arčiau kranto. Ir vėl mostelėjo, šįsyk į susisukusį krūmą. — O štai ten, nors beveik nesimato, — užmirštas agrastų krūmas. — Jis pasižiūrėjo į Jerlofą. — Ir ką tai reiškia?

— Apleistą sodą.

— Tikrai taip, o po žole galima rasti namo pamatų akmenų. — Ljungeris apsidairė. — Šią pakrantę atradau prieš keletą metų. Dažniausiai čia viešpatauja visiška ramybė, net vasarą. Gali čia atsisėdęs pagalvoti, ir kartais... — Ljungeris vėl pasižiūrėjo į obelį. — Kartais sėdžiu sau ir mąstau apie šį medį ir čia gyvenusius žmones. Kodėl jie nepasiliko tokioje puikioje vietoje?

— Dėl skurdo, — atsakė Jerlofas, imdamas drebėti.

Kad nedrebėtų ir nesverdėtų, jis mėgino laikytis tiesiai prieš vėją. Bet jo stuomuo buvo apvilktas tik plonais marškiniais ir kone tokiais pat plonais apatiniais marškinėliais, ir pro juos ėmė smelktis rudens šaltis.

— Taip, tikriausiai jie buvo neturtingi, — sutiko Ljungeris. — Galbūt jie laivu perplaukė Atlantą kaip Nilsas Kantas ir tūkstančiai kitų elandiečių. Bet svarbiausias dalykas tai, kad jie niekad nematė didžiulių galimybių čia, saloje. Ir jūs, elandiečiai, niekad nematėt.

Jerlofas tik linktelėjo. Ljungeris galėjo pliaukšti kiek tinkamas.

— Aš noriu grįžti į automobilį, — tarė Jerlofas.

— Jis užrakintas.

— Aš greit sušalsiu.

— Tuomet eik namo į Marnesą. — Ljungeris mostelėjo į akmeninę tvorą šalia medžio. — Ten tvoroje yra skylė. Už jos eina pakrantės takas į šiaurę, pro seną šokių aikštelę... Iki kaimo iš tikrųjų vos keli kilometrai dangumi, paukščių keliu.

Jerlofaš susverdėjo nuo vėjo. Bet dabar tai jam buvo nė motais, jis turėjo pasakyti svarbų dalyką.

— Gunarai, apie tai žinau aš vienas.

Ljungeris pasižiūrėjo į jį nieko nesakydamas.

— Kaip jau sakiau... viską supratau autobuse, pamatęs, kad už Martino Malmo stovi tu.

Ljungeris trūktelėjo pečiais.

— Ernstas Adolfsonas irgi mosavo šia nuotrauka... bet jis mosavo ir kitkuo, senais nekilnojamojo turto dokumentais ir panašiai. Manęs taip lengvai neįbauginsi.

— Jis pralenkė mane, — alsiai pasakė Jerlofas. — Maniau, kad Ernstas papasakojo viską, bet jis to nepadarė. Ko jis iš tavęs norėjo?

— Akmenų kirtyklos. Jis norėjo už simbolinę kainą nusipirkti iš manęs akmenų kirtyklą, pasižadėdamas neišpasakoti visam pasauliui, ką žino apie mano ir Veros žemės pirkimo sandorius.

— Tikriausiai jis ne tiek jau daug prašė?

— Nesakyk taip, — greitai ištarė Ljungeris. — Juk tik dabar ta žemė bevertė, bet ateity gali kuo nors tapti. Galbūt Elando kazino išsprogdintame kalne... kas žino? Tad aš atsisakiau pasiūlymo. — Ljungeris pasižiūrėjo į Jerlofą. — Bet jūs, seni škiperiai, tikriausiai pervertinate save manydami, kad dar kas nors domisi prieš kelis dešimtmečius nutikusiais dalykais.

— Šiaip ar taip, tu domiesi, Gunarai. Antraip čia nebūtume.

— Negaliu leisti, kad būriai pensininkų lakstytų aplink maldami liežuviais, — alsiai tarė Ljungeris. — Tikriausiai supranti? Svarbu ne tik šiandieniniai projektai... Jau dabar statybos komitete mūsų laukia svarbūs Longviko reikalai. Kalbama apie dideles investicijas. Artimiausią pusmetį žadama parduoti šešiasdešimt naujų sklypų į rytus nuo kaimo. Kaip manai, kiek jie verti?

Jerlofas suprato.

— Bet, kaip sakiau, be manęs, nežino niekas. Nei Juhnas, nei mano duktė.

Ljungeris pralinksmėjęs nusišypsojo.

— Labai tauru iš tavo pusės prisiimti visą garbę, Jerlofai. Ir aš tavim tikiu.

— Ar tu nužudei ir Verą Kant, Gunarai?

— O ne. Girdėjau, kad nusisuko sprandą ant savo laiptų. Aš niekad nieko nežudžiau.

— Tu nužudei Ernstą Adolfsoną.

— Ne. Mes aptarinėjom reikalus. Ir susikivirčijom.

— Per kivirčą jis nuvertė į akmenų kirtyklą vieną savo skulptūrų, ar ne? — paklausė Jerlofas.

— Taip, greičiausiai. O paskui aš jį stumtelėjau ir jis griuvo užsiversdamas vieną didžiųjų skulptūrų. Tai buvo nelaimė, kaip kad spėjo policija.

— Tu nužudei Nilsą Kantą.

— Ne.

— Tuomet tai padarė Martinas. O Jensą? Katras nužudėt Jensą?

Ljungeris nebesišypsojo. Dirstelėjęs į laikrodį, jis žengė porą žingsnių automobilio linkui.

— Ar Jensas susidūrė su jumis kalkynėj? — toliau klausinėjo Jerlofas, pakėlęs balsą. — Kodėl neleidot mano vaikaičiui gyventi? Jis buvo šešerių metų... jums nepavojingas.

— Šią slogią temą paliksim, Jerlofai. Vis dėlto man reikia važiuoti.

Ir iš tikrųjų — Gunaro Ljungerio dienotvarkė buvo kruopščiai suplanuota. Nugalabyti Jerlofą — tik vienas numatytų tos dienos punktų.

Jerlofas užsimerkė prieš lietų ir šaltį. Jis nepajėgs ilgiau išstovėti tiesiai. Bet neketino pulti ant kelių prieš Gunarą Ljungerį, nevertėjo žemintis.

— Aš žinau, kur yra brangakmeniai, — pasakė Jerlofas.

Pasiremdamas lazda, jis žengė žingsnį automobilio link.

Jei prieitų pakankamai arti, galbūt lazda pajėgtų kaip reikiant įlenkti žvilgančią skardą.

— Brangakmeniai?

Ljungeris pasižiūrėjo į jį uždėjęs ranką ant durelių rankenos.

Jerlofas linktelėjo.

— Kareivių karo grobis. Aš jį esu gavęs ir paslėpęs. Padėk man įlipti į automobilį, ir nuvažiavę jį pasiimsim.

Ljungeris tik papurtė galvą ir vėl nusišypsojo.

— Ačiū už pasiūlymą. Daug kartų klausinėjau Nilsą apie grobį, bet iš tikrųjų labiausiai akmenų troško Martinas. Juk net neaišku, ar jie ko nors verti. Man visiškai pakako Veros žemių... Nereikia būti pernelyg gobšiam.

Greitai atsidaręs dureles, Ljungeris įlipo ir atsisėdo.

Jis paleido automobilį. Variklis net neburgztelėjo, tik tyliai sušiužėjo, tobulai sureguliuotas.

Ljungeris įjungė atbulinę pavarą, ir automobilis palengva nepasiekiamai atsitraukė žvyrkeliu kaip tik tuo metu, kai Jerlofas, žengęs paskutinį žingsnį, užsimojo lazda.

Per vėlai. Kad tave kur Jėzaus kryžius!

Jerlofas liko bejėgiškai stovėti pievoje. Jis iš lėto nuleido lazdą žiūrėdamas, kaip automobilis, o su juo ir jo žieminis paltas, nepasiekiamai pranyksta.

Vėl patogiai įsitaisęs prie vairo, Ljungeris net nepažvelgė į Jerlofą, tik pasuko sprandą, kad galėtų greitai atbulas atsitraukti žvyrkeliu. Pylimo viršuje, kur kadaise ėjo geležinkelis, apsisuko ir nuvažiavo pirmyn.

Dar toliau, bemaž pasiekęs plentą, „Jaguaras“ staigiai sustojo. Prisimerkęs Jerlofas matė, kaip Ljungeris atidarė dureles ir išmetė iš pradžių jo portfelį, paskui — žieminį paltą. Tada uždarė dureles ir nuvažiavo. Variklio ūžesys nutilo.

Jerlofas tebestovėjo atgręžęs nugarą lietui. Ausyse švilpė šaižus vėjas.

Jis jau kone visai peršlapęs ir sušalęs ir jau niekados nepajėgs vėl išeiti į plentą ar sugrįžti į Marnesą. Ljungeris irgi tai žinojo.

Pakėlęs vieną koją, jis išlenkė savo netvirtą kūną lanku ir smulkiais svirduliuojančiais žingsneliais apsisuko. Pakrantė tebebuvo pilka ir tuščia.

Iki seno sklypo, kurį parodė Ljungeris, tikriausiai apie penkiasdešimt metrų. Galbūt jis įstengtų ten nusigauti ir pasislėpti nuo vėjo už akmeninės tvoros.

— Tuomet nusigauk, — burbtelėjo sau panosėj.

Jerlofas ėmė judėti. Žingsnis po žingsnio, pasiremdamas patikima lazda kiekvienąsyk, kai imdavo nebeklausyti savos kojos. Laisvą ranką laikė prispaudęs prie šlapios marškinių krūtinės — apgailėtina uždanga nuo vėjo.