Johan Theorin - Prieblanda

— Nuotrauka byloja daugiau nei tūkstantis žodžių, — tarė Ljungeris, stabdydamas automobilį. — Juk taip sakoma?

Už pageltusios pievos prieš juos plytėjo rytinė salos pakrantė. Lietus laistė tiek žemę, tiek vandenį, šaltas lietus, kone pereinantis į sniegą.

— Ir vyras, stovintis už Martino Malmo, yra lentpjūvės darbininkas Gunaras Juhansonas. Vėliau pakeitė pavardę. Ar ne taip? — paklausė Jerlofas.

— Ne visai, tuomet lentpjūvėj buvau meistru. Bet tikrai pasikeičiau pavardę į Ljungerio. Tai padariau atvykęs į Elandą.

Jis išjungė variklį, ir tapo labai tylu. Girdėjosi tik lietus ir vėjas.

— Šita nuotrauka neturėjo patekti į knygą, — toliau kalbėjo Ljungeris. — Ją įdėjo Ana Britą, o aš apie tai sužinojau jau knygą išspausdinus. Bet mane atpažinai tik tu ir Ernstas Adolfsonas. Ernstas, matyt, prisiminė mane iš mokyklos laikų...

— Dabar žinau, kad jis augo Ramnebiu, — tarė Jerlofas. — Man tave atpažinti buvo sunkiau. Tik mane domina vienas dalykas...

Jis suprato artėjant pabaigą: Ljungeris jį nužudys, kaip kad nužudė Ernstą. Jerlofas nesiliovė kalbėjęs, stengdamasis atitolinti tai, kas neišvengiama.

— Mane domina, kad, dirbdamas lentpjūvėje meistru, tu greičiausiai išgirdai kalbas apie baisųjį Augusto Kanto sūnėną. Ir tuomet tau kilo mintis...

— Aš iš tikrųjų su juo susitikau, — pertraukė jį Ljungeris.

— Su kuo? Su Nilsu Kantu?

— Taip, su Nilsu Kantu. — Ljungeris linktelėjo. — Po karo aš pradėjau dirbti lentpjūvėj pasiuntinuku, ir Nilsas čia atkako iš Elando pasprukęs nuo policijos. Jis trynėsi po krūmus, kol išvydo mane. Prašė pakviesti direktorių Kantą. Aš taip ir padariau, tik direktorius nieko apie jį nenorėjo žinoti. Augustas Kantas man davė penkias šimtines perduoti Nilsui, kad šis išsidangintų. Aš du banknotus nudžioviau, o Nilsui įteikiau tris. — Prisiminęs Ljungeris nusišypsojo. — Paskui su tom šimtinėm visą vasarą gyvenau kaip karalius.

— Tu anksti supratai galįs užsidirbti pinigų iš Nilso Kanto, — tarė Jerlofas, žvelgdamas į dulksną už priekinio stiklo.

— Taip, bet nenumaniau, kiek iš tiesų užsidirbsiu. Apie tai neturėjau jokio supratimo. Tikėjausi gauti galbūt keletą tūkstančių ir nemokamą kelionę per Atlantą Nilso parvežti, kai triukšmas nurims. Tai ir pasiūliau Augustui, kai šis malonėjo mane pakelti į meistrus, bet jis sausai atsisakė. Jis nė per nago juodymą nenorėjo parvežti Švedijon giminės nususėlę avį.

Pakėlęs ranką, jis paspaudė mygtuką šalia vairo, ir durelės prie Jerlofo spragtelėjo.

— Na, dabar atrakinau. Išlipk.

Jerlofas tebesėdėjo.

— Bet tu nepasidavei, — pasakė žiūrėdamas į Ljungerį. — Augustui atsisakius, susisiekei su Nilso motina Vera Kant Stenvike ir pasiūlei tą patį. Ir ji sutiko. Ar ne?

Gunaras Ljungeris atsiduso, lyg būtų šalia pasisodinęs užsispyrusį vaiką. Pro priekinį stiklą jis žvelgė į kraštovaizdį.

— Vera padėjo man atrasti šią gražią salą. Pirmąsyk atvykau čia penkiasdešimt aštuntųjų vasarą. Aš perplaukiau Stura Riorą keltu, paskui važiavau į šiaurę traukiniu. Geležinkelis jau buvo naikinamas, Elando laivyba irgi gyveno paskutines dienas. Daugelis, matyt, manė, kad Elandui atėjo galas... bet aš išgirdau žmones traukiny kalbant, kad galbūt reikėtų nutiesti tiltą. Ilgą tiltą, kad elandiečiai galėtų kada panorėję ištrūkti iš salos. Ir kad čia galėtų atvažiuoti žmonės iš žemyno.

— Žemyno turtuoliai.

— Kaip tik taip. — Atsidusęs Ljungeris kalbėjo toliau: — O paskui aš atvažiavau čia, į šiaurės Elandą, ir atradau šviečiančią saulę, paplūdimius. Daugybę saulės šviesos ir vandens, bet vos kelis turistus. Tad dar prieš pasibelsdamas į Veros Kant duris Stenvike ėmiau galvoti. — Jis vėl atsiduso. — Vera savo dideliam name sėdėjo viena ir nelaiminga, ilgėdamasi sūnaus. Aš pradėjau su ja kalbėtis.

— Viena ir nelaiminga, bet baisiai turtinga.

— Ne tokia jau turtinga, kaip galėjai manyti. Akmenų kirtyklą buvo rengiamasi uždaryti, o jos brolis pasisavino giminės lentpjūvę Smolande.

— Jai priklausė daug žemės, — alsiai tarė Jerlofas. — Žemės krante... pakrantės sklypų.

Jis svarstė, kaip turės mirti. Ar turi Ljungeris ginklą? O gal trenks Jerlofui į kiaušą, pakėlęs vieną iš milijonų Elando akmenų, kaip pasielgė su Ernstu?

— Taip, Vera turėjo daug žemės, — sutiko Ljungeris. — Manau, niekas Stenvike gerai nesuprato, kiek daug žemės jai priklauso, tiek į pietus, tiek į šiaurę nuo Stenviko. Žinoma, nenaudojama žemė bevertė, bet apsukrus žmogus galėjo ją parduoti žemyno gyventojams... — Pradėjęs sagstytis striukę, jis pridūrė: — Šeštajam dešimtmety čia viršuj buvo vos keli vasarnamiai, bet aš žinojau, kad atsiras didesnė paklausa — ir ne tik namų, bet ir viešbučių bei restoranų. O nutiesus tiltą smarkiai kils kainos.

— Vadinasi, tu iš Veros gavai Longviką.

— Aš nieko negavau. — Ljungeris papurtė galvą. — Aš supirkau visą jos žemę, visiškai teisėtai. Žinoma, labai žema kaina ir Veros paskolintais pinigais, bet viskas dokumentuota ir atlikta teisėtai.

— O Martinas Malmas gavo pasiskolinti pinigų didesniems laivams.

— Kaip tik taip. Mudu susitikom, kai Martinas laivais vežiojo rąstus į Ramnebiu, — linktelėjęs tarė Ljungeris. — Man reikėjo patikimų talkininkų... žmogaus, kuris pargabentų iš užsienio Nilso Kanto karstą, o vėliau ir patį Nilsą. Žinoma, būtų buvę geriau, jei jo kelionė namo būtų užtrukusi, nes kitaip Vera būtų liovusis man perleidinėti žemę. Juk aš šitai supratau.

Jis patenkintas nusišypsojo Jerlofui.

— Dabar lipk.

Ljungeris pravėrė vairuotojo dureles.

Jerlofas dirstelėjo pro priekinį stiklą. Išvydo tuščią pakrantės pievą, joje vėjas lenkė prie žemės žolę.

— Kas čia yra?

— Ne kažin kas, — lipdamas atsakė Ljungeris. — Pamatysi. 31

— Šok iš automobilio, Jerlofai.

Gunaras Ljungeris užtrenkė savo dureles ir, greitai apėjęs automobilį, pravėrė keleivio. Jis nekantriai laukė, kol Jerlofas išlips.

— Man reikia apsivilkti... — prabilo Jerlofas.

Bet Ljungeris įkišo vidun pirštinėtą ranką.

— Tau nereikės palto, Jerlofai. Juk esi sušilęs, ar ne?

Ljungeris buvo mažiausiai penkiolika metų jaunesnis už Jerlofą, stambus ir stiprių rankų. Nutvėręs Jerlofą už pažasties bemaž iškėlė iš automobilio.

Pats Ljungeris vilkėjo geltoną pūkinę striukę su juodu užrašu: LONGVIKO KONFERENCIJŲ CENTRAS ant nugaros.

— Eikš.

Jis užtrenkė automobilio dureles, pakėlė žiedą su rakteliais ir spustelėjo ant jo mygtuką. Silpnai spragtelėdamos, automobilio durelės užsirakino.

Jerlofui tokie dalykai kone prilygo magijai. Jis išlipo su lazda, bet portfelis liko ant automobilio grindų. Dabar, žengęs keletą netvirtų žingsnių pajūrio pievos linkui, jis suvokė, ką ketina padaryti Ljungeris.

Pirmą minutę jo kūnui buvo išties malonu ištrūkus iš tarsi pirtimi virtusio automobilio karščio; vėjas vėsino ir atrodė, kad jokių viršutinių drabužių nereikia.

Bet Jerlofas žinojo be žieminio palto neapsieisiąs. Lauke buvo stingdantis šaltis, vos keli laipsniai šilumos. Nuo Baltijos jūros šuorais atlėkdavo vėjas, dulksna lyg adatėlėmis badė veidą.

— Pažvelk čia, Jerlofai. — Ljungeris, paėjęs žvyrkeliu iki pakrantės pievos, parodė į akmeninę tvorą priešais giraitę. Patvory augo vienišas sukežęs medis. — Ar matai, kas čia?

Jerlofas prikėblino arčiau.