Johan Theorin - Prieblanda

Žvyrkelis po jo batais buvo kietas ir tvirtas, išpiltas klinčių skalda prieš daugelį metų. Gunaro Ljungerio automobilis jame nepaliko jokių pėdsakų, o jei toliau nuo kelio molinose balose ir įsispaudė padangų žymės, netrukus lietus jas nuplaus. Tarytum Ljungerio čia niekados nebuvo, o Jerlofas čia atėjo savo jėgomis.

„Policija neįtaria nusikaltimo“, — tikriausiai bus parašyta „Olands-Posten“ žinutės gale, kai jis bus rastas mirtinai sušalęs.

Dangus virš galvos pradėjo temti.

Žingsnis po žingsnio. Pakėlęs drebančią ranką, Jerlofas nubraukė nuo kaktos šaltus dulksnos lašus.

Pamažėle artėdamas prie kranto vis aiškiau girdėjo, kaip pievos apačioj į siaurą smėlio ruožą ritmingai pliuškena bangos. Dar toliau, virš atviros jūros, vėjyje sklandė žuvėdra. Nebuvo vienintelis judantis daiktas, nes už kelių jūrmylių Jerlofas įžvelgė neryškų pilką į šiaurę plaukiančio didžiulio krovininio laivo siluetą. Bet kad ir kiek jis mojuotų ir rėktų laivui — niekas jo nepastebėtų ir neišgirstų.

Iki tol Jerlofas niekad nebuvo lankęsis pakrantės pievelėje, šiaip ar taip, to neprisiminė. Jis ilgėjosi stataus Stenviko kranto, skurdaus ir gražaus. Ši rytinė Elando pakrantė jam atrodė per daug plokščia ir užžėlusi.

Žvyrkelis staigiai baigėsi, toliau pieva ėjo siauras takas. Taku senokai niekas nevaikščiojo, nes per aukštą žolę sunku prasibrauti, bent jau Jerlofui, vos kilojančiam kojas. Kartkartėmis nuo vandens atlėkdavo itin stiprus vėjo gūsis, nuo kurio jis susverdėdavo ir vos nepargriūdavo. Bet jis nesiliovė ėjęs, žingsnis po žingsnio, ir galiausiai nusigavo iki obels. Keli metrai iki šios vietos atėmė kone visas jėgas.

Obelis buvo vargana, apdraskyta ir nulenkta stiprių jūros vėjų. Belapės šakos neteikė jokios užuovėjos, vis dėlto Jerlofas galėjo, atsišliejęs į šiurkštų kamieną, valandėlę atsipūsti.

Jis pačiupinėjo dešinę kelnių kišenę. Iš jos išsitraukė kietą daiktą.

Tai buvo juodas Gunaro Ljungerio mobiliukas.

Jerlofas prisiminė. Jis pasiėmė telefoną iš tarpo tarp sėdynių, kai Ljungeris išlipęs apėjo automobilį. Dar nespėjus Ljungeriui ištempti jo iš automobilio, jam pavyko nepastebimai įsikišti telefoną kišenėn.

Bet ši vagystė Jerlofui nieko nepadėjo, nes jis nėmaž nenutuokė, kaip šiuo aparačiuku skambinama. Mėgino suspaudyti keletą skaičių — Juhno Hagmano numerį, bet nieko nenutiko. Mobiliukas neveikė.

Iš lėto vėl įsikišo jį kišenėn.

Ar turėtų būti dėkingas, kad Gunaras Ljungeris leido pasilikti batus? Be jų nebūtų pajudėjęs nė metro.

Ne, nesijautė dėkingas. Jis nekentė Ljungerio.

Žemė ir pinigai — visa kalba. Martinas Malmas gavo pinigų naujiems laivams. O Gunaras Ljungeris — teisę naudotis daugybe žemės plotų aplink Longviką.

Vera Kant visus tuos metus buvo apgaudinėjama, kaip ir Nilsas.

Be abejo, buvo apgautas ir Jerlofas.

Jerlofas apie tai, kas atsitiko, jau žinojo bemaž viską; visą laiką siekė šio tikslo, bet dabar to neužteko. Jis norėjo papasakoti kitiems — Juhnui su Julija, bet visų pirma policijai.

Visą laiką troško atsistoti prieš visus į šitą dramą įsipainiojusius asmenis, paaiškinti, kaip viskas nutiko, o paskui parodyti tą, kuris nužudė Nilsą Kantą ir mažąjį Jensą. Teismo salėj kiltų didelis sąmyšis, visi imtų šnabždėtis. Žudikas palūžęs prisipažintų, visus kitus sukrėstų teisybė. Plojimai.

„Tu tik nori dėmesio“, — kartą pasakė jam Julija. Ir jam atrodė, kad tai tiesa. Tikriausiai jam ir rūpėjo jaustis svarbiam. Ne senam, užmirštam ir leisgyviam.

Bet dabar jis bemaž miręs. Gyvenimas — tai šviesa ir šiluma, o dabar, nusileidus saulei, baigiasi ir šiluma. Jerlofo pėdos batuose buvo tarsi ledo gabalai, rankų pirštai nutirpę. Šaltis stingdė, bet kartu ramino — buvo kone malonu.

Keletą sekundžių jis užsimerkė. Vaizduotėje regėjo didžiuliu automobiliu nuvažiuojantį Gunarą Ljungerį. Ljungeris išmetė jo paltą ir portfelį norėdamas suklaidinti, spėjo Jerlofas. Tiems, kurie galų gale jį atras, bus visiškai aišku: silpnaprotis senukas, išlipęs iš autobuso, pasiklydo, nuėjo ne ton pusėn ir nesusigaudydamas pakeliui nusivilko viršutinius drabužius. Galiausiai sutemus pakrantėje mirtinai sušalo.

Ljungeriui nepakako numarinti Jerlofo — dar turėjo paversti jį idiotu.

Sunkiai švokšdamas, jis traukė šaltą orą. Kada kūnas pasidavęs liaujasi funkcionuoti? Ar ne kūno temperatūrai nukritus žemiau trisdešimties laipsnių?

Jerlofui reikėtų ką nors daryti, galbūt nulipti prie kranto ir prieš mirštant įbrėžti smėlyje žinutę: GUNARAS LJUNGERIS — ŽUDIKAS, didelėm raidėm, kurių nenuplautų lietus. Bet jis nepajėgė.

Čia buvo lyg per laivo bortą iškritus jūron, taip pat šalta, šlapia ir vieniša. Jerlofas niekad kaip reikiant neišmoko plaukti ir įkristi į vandenį vidury jūros visad buvo viena didžiųjų jo baimių. Jam tatai būtų reiškę galą.

Jerlofas prisiminė Elą. Visad manė, kad mirdamas jaus ją šalia, bet dabar nejautė nieko.

Paskui prisiminė Juliją. Ar ji jau išvyko iš Borgholmo? Galbūt kaip tik dabar važiuoja Lenarto policijos automobiliu. Jis tikėjosi, kad Ljungeris jos nelies.

Aš niekad nestoviu, kai galiu sėdėti, ir niekad nesėdžiu, kai galiu gulėti. Kažkada Jerlofas perskaitė šią citatą, bet dabar neprisiminė kur.

Kojos sulinko. Jos nebepajėgė stovėti tiesiai, ir Jerlofas nuslydo žemyn, skaudžiai braukdamas nugarą į medžio žievę.

Sulenktomis kojomis slysdamas po belapiu obels vainiku, jis suprato nepajėgsiąs atsistoti. Be pagalbos.

Jerlofas žinojo, kad būtų didžiulė klaida atsisėsti ir užsimerkti. Atsisėdęs galų gale pajustų norą atsigulti ant žemės, paskui — užsimerkti ir panirti į tamsą.

Dar didesnė klaida būtų užmigti.

Vis dėlto Jerlofas pasidavė ir pamažėle susmuko žolėje.

Jis tik valandėlę pasėdės užsimerkęs.

Elandas, 1972 m. rugsėjis

„Volvo“ bagažinėje Gunaras turi dalbą ir du kastuvus. Iškėlęs įrankius, vieną kastuvą paduoda Martinui, paskui pasižiūri į Nilsą.

— Na, pagaliau esam čia. Kur eisim?

Nilsas stovi šaltyje, dairydamasis migloje po kalkynę. Užuodžia gerai pažįstamą žolės, žolynų ir skurdžios žemės kvapą, kaip jaunystėj regi kadagių krūmus, akmens luitus ir neryškius takus, bet nebesiorientuoja. Visi kelrodžiai išnykę migloje.

— Eisim prie aukinės krūsnies, — tyliai atsako.

— Šitai žinau, sakei vakar vakare, — irzliai taria Gunaras. — Bet kur tiksli jos vieta?

— Čia... netoliese.

Dar sykį apsidairęs, Nilsas pradeda eiti tolyn nuo automobilio.

Martinas, per visą kelionę veik neištaręs nė žodžio, sparčiai jį prisiveja. Išlipęs iš automobilio, jis tučtuojau užsidegė naują cigaretę ir dabar, jiems ėmus eiti, suspaustomis lūpomis ją čiulpia. Gunaras eina šalia.

Nilsas kiek sulėtina žingsnį, lyg nematydamas reikalo skubėti. Jis nori matyti abu vyrus prieš save, stebėti juos.

Migla tirštesnė nei Nilso kada nors regėta, iš tikrųjų jis tik prisimena, kad paauglystėj jam vaikštant kalkyne, nuolatos šviesdavo saulė. Dabar atrodo, lyg eitų oro duobe jūros dugne. Už dešimties metrų kraštovaizdis jau išnykęs, visos spalvos papilkėjusios, garsai prislopę. Jis vilki ploną megztinį, tamsią odinę striukę ir džinsus ir žvarbiame ore jam šalta.

— Ar ateini, Nilsai?

Gunaras atsigręžęs laukia. Didelė pilka figūra priešais Nilsą, neryški lyg apsitrynęs piešinys anglimi. Jo žvilgsnis neįžvelgiamas.

— Mes nenorim tavęs pamesti, — sako jis, bet Nilsui nespėjus jo prisivyti apsigręžia ir vėl ima žirglioti per prisiplojusią žolę.