Johan Theorin - Prieblanda

Jerlofas susikaupė, giliai įkvėpė ledinio oro ir, iškėlęs dešinę koją ir atkišęs į priekį lazdą, žengė į vėją.

Jam nepasisekė. Pirmoji su krantu susidūrė lazda ir giliai įsmigo į šlapią smėlį.

Jerlofas griuvo kniūbsčias, bet lazdą per vėlai paleido ir išgirdo, kaip ši, šaižiai trakštelėdama, lūžo.

Jis griuvo ir griuvo ant kranto mėgindamas atsiremti dešine plaštaka. Kai pagaliau pasiekė smėlio paviršių, šis buvo kietas kaip akmeninis grindinys, ir, stuomeniui į jį atsitrenkus, iš kūno šnypšdamas išsiveržė visas oras.

Jerlofas liko begulįs per keletą metrų nuo plastikinio maišo.

Jis negalėjo pakrutėti — kažkas lūžo. Mėginti pasiekti maišą buvo geras planas, bet šį sykį jis nepajėgs atsikelti.

Jis užsimerkė. Neatsimerkė, net kai ausis pasiekė automobilio burzgimas.

Burzgimas jam buvo nė motais. 34

Policijos radijas šalia vairo automobilyje tylėjo, kol Lenartas per mikrofoną kvietė Kalmaro bendrosios pagalbos centrą, — tuomet šis pradėjo siųsti džeržgiančius atsakymus, kurių Julija negalėjo suprasti.

Bet Lenartas klausėsi susikaupęs.

— Šunų patruliai gaišuoja, — pasakė jis, pro priekinį stiklą žvelgdamas į tamsą, — bet netrukus atskris sraigtasparnis.

— Kada? — paklausė šalia sėdinti Julija.

— Jie pakils iš Kalmaro po kelių minučių, — atsakė Lenartas ir pridūrė: — Jie turi termografą.

— Dermografą?

— Termografą, — pakartojo Lenartas. — Prietaisą, registruojantį kūno šilumą. Pravartu turėti tamsoje.

— Baisiai pravartu, — sutiko Julija, bet dėl to nė kiek neapsiramino.

Ji visą laiką dirsčiojo pro langus, bet lauke buvo labai tamsu. Pusė septynių ir tamsu lyg vilko nasruose. Ji vos susigaudę, kurioj plento vietoj jie yra.

Senelių namuose Boelė iš pradžių suirzo, kad Jerlofas neduoda jokios žinios.

— Nejau turėsim jį užrakinti? — paklausė ji ir atsiduso. — Nejau turėsim?

Paskui ją greitai apėmė ne mažesnis nerimas nei Juliją, ir iš vakarinių darbuotojų ji sudarė paieškos grupę, kuri pėsčiomis išėjo iš Marneso senelių namų pasižiūrėti, ar Jerlofas nesėdi kurioje nors autobusų stotelėje.

Lenartas buvo ramesnis, bet ir jis suprato, kad padėtis rimta. Per savo radiją jis perdavė pavojaus žinią budinčiai Borgholmo policininkų komandai.

Po kelių trumpų pokalbių telefonu jam taip pat pavyko susisiekti su autobuso vairuotoju, kuris, apsisukęs Biukselkruke, grįžo į Borgholmą. Jis veik neprisiminė Jerlofą sėdėjus autobuse, tik žinojo, kad didžiajame kelyje iki Marneso buvo sustojęs bent poroje stotelių ir dar ne mažiau kaip trijose tarp Marneso ir Biukslekruko.

Tuoj po šešių Julija ir Lenartas vėl įsėdo į automobilį ir pradėjo ieškoti. Tuo pat metu į kelią leidos dar du automobiliai su senelių namų darbuotojais. Boelė pasiliko kontoroje budėti prie telefono.

Vis dar lijo. Julija ir Lenartas nuvažiavo iš senelių namų į pietus, — nors ir nebuvo visiškai aišku, ar Jerlofas išlipo Marnese, juk jis galėjo užmigęs pravažiuoti stotelę. Bet jiems reikėjo pradėti kur nors ieškoti.

Lenartas važiavo lėtai, neką greičiau nei mopedu, ir įsukdavo kiekvienon autobusų stotelėn ir automobilių aikštelėn, kad nepražiopsotų kurios nors kelio dalies.

— Juk nieko nematyti... — burbtelėjo Julija.

Lyg būtum galėjęs daug pamatyti: šį šaltą ir lietingą vakarą niekas nekišo nosies į lauką ir nėjo plentu. Ji regėjo tik tamsius griovius, krūmus ir pilkšvus medžių kamienus už jų.

Policijos radijas vėl ėmė džergžti. Lenartas sukluso.

— Sraigtasparnis pakilo. Skrenda Marneso link.

Julija linktelėjo. Galbūt jie tegali dėti viltis į sraigtasparnį, suprato ji.

— Ar šitai būdinga Jerlofui? — po valandėlės paklausė Lenartas.

— Ką norit pasakyti?

— Aš turiu galvoj... ar, taip sakant, jis neprarasdavo nuovokos?

— Ne. — Julija greitai papurtė galvą, tačiau pagalvojusi pridūrė: — Bet mane šitai ne itin stebina... Jei jis išlipo iš autobuso ir paprasčiausiai nuėjo keliu ar dar kas nors atsitiko. Man rodos, jis per daug mąsto.

— Mes jį rasim, — tyliai patikino Lenartas.

Julija linktelėjo.

— Šįryt išvažiuodamas jis vilkėjo žieminį paltą. Tad galbūt ištvers?

— Su paltu jis gali ištverti lauke visą naktį. Ypač jei susiras ir kokią uždangą nuo vėjo.

Žinoma, kalkynėje nėra jokios uždangos nuo vėjo, pamanė Julija. 35

— Jerlofai! Kur jis, Jerlofai?

Jerlofas pamažėle atsimerkė pažadintas iš dar šilto buriavimo sapno. Jis sumirksėjo nuo dulksnos.

— Atsiprašau? — ištarė kimiu balsu, o gal tik pamanė.

Jis vis dar gulėjo ant kranto aukštielninkas skaudžiai tvinkčiojančia dešine koja.

Viršuje ant pievos krašto lyg didžiulis šešėlis vakarinio dangaus fone stovėjo viešbučio savininkas, vilkintis savo bjaurią geltoną reklaminę striukę.

Ar tikrai jis ten stovi? Taip, tai ne sapnas. Bet Jerlofas matė, kad dabar jis nesišypso. Tik tarpuaky įsibrėžusi irzli raukšlė.

— Kur mano telefonas?

Jerlofas nurijo seilę, burna buvo išdžiūvusi, jis vos pajėgė kalbėti.

— Paslėpiau, — sušnabždėjo.

— Ar kam nors skambinai? — paklausė Ljungeris.

Jerlofas papurtė galvą. Juk jis nebūtų galėjęs paskambinti.

Daugybė mygtukų, ir nežinia, kurį reikia spausti.

— Kur jis? Ar susikišai į užpakalį?

— Ateik paieškot, Gunarai, — sušnypštė Jerlofas.

Bet Ljungeris tebestovėjo. Ir Jerlofas žinojo kodėl: jei Ljungeris nuliptų pakrantėn, jo batai paliktų gilius pėdsakus. Jų nenuplautų net lietus.

Mobilusis telefonas gulėjo Jerlofo kelnių kišenėje ne itin gerai paslėptas, bet dabar Ljungeris turės pasukti galvą, kaip jį išvilioti.

— Tu, Jerlofai, ištvermingas, — tepasakė Ljungeris, ištiesdamas nugarą. — Bet matau, kad griūdamas susimušei.

Jerlofas, regis, buvo visiškai netekęs balso, nes jam prasižiojus nepasigirdo jokių žodžių. Lūpos buvo sausos ir pastirusios nuo šalčio.

— Saugiausia yra mirusiems, — virš jo ramiu balsu tarė Ljungeris. — „Mirtis žiauri, bet garbinga, tad dainuok: ei, sveika“... Tai Danas Andersonas, jei nežinojai. Aš mėgstu jo dainas, taip pat Tobės senų jūrininkų balades. Iš tikrųjų jų klausytis mane išmokė Vera Kant. Ji turėjo daugybę gramofono plokštelių.

— Ji turėjo žemės ir pinigų, — sukuždėjo Jerlofas į smėlį.

— Atsiprašau?

— Veros žemė ir pinigai... Tik apie tai visa kalba.

Ljungeris papurtė galvą.

— Kalba apie daugelį dalykų, — pasakė jis. — Žemę, pinigus, kerštą ir dideles svajones... taip pat meilę Elandui, taip sakant. Aš myliu šitą salą.

Jerlofas matė, kaip jis įsikišo ranką į striukės kišenę ir išsitraukė odines pirštines.

— Manau, dabar tau, Jerlofai, laikas miegoti. O kai užmigsi, aš susirasiu mobiliuką. Tau nereikėjo jo paimti.

Jerlofas pavargo nuo Ljungerio plepėjimo. Plepalai, plepalai. Viešbučio savininkas stovi ten, ant skardžio krašto, ir plepa, ir plepa nepalikdamas jo ramybėje, tuo pat metu tamsoje pasigirdo silpnas šnaresys.

— Laikas tarti ačiū ir sudie, — išdudeno Ljungeris. — Manau, kad mes...

Ūmiai jis nutilo ir pasuko galvą.

Šnaresys virš kranto girdėjos vis garsiau ir garsiau, lyg šniokščiantis vanduo, lyg vėjas virš jūros, peraugantis į audrą.

Šnaresys sparčiai stiprėjo, virto dundančiu štormu, kuris plėšė plonus Jerlofo drabužius.

Dabar jis pamatė, kad figūra ten viršuje, kuri buvo Ljungeris, užvertė galvą į dangų nebyliai nustebusi.