Johan Theorin - Prieblanda

Jerlofas sukosėjo. Sausai, kimiai.

— Tėte! — vėl suriko ji.

Jis iš lėto pasuko į ją galvą.

— Julija...

Jis vėl užsikosėjo.

— Atsargiai, — tarė vienas vyrų. — Dabar nešim.

Jie pakėlė į antklodę įsuptą Jerlofą ir ėmė greitai nešti.

— Ar galiu jį lydėti? — paklausė Julija jiems už nugaros ir pridūrė: — Aš esu jo duktė. Ir dirbu slaugytoja.

— Neįmanoma, — atsakė artimiausias vyras, nepakėlęs akių. — Mes neturim vietos.

— Tuomet kur skrisit?

— Į Kalmaro ūmių ligų skyrių.

Vis dėlto ji palydėjo juos iki sraigtasparnio, nors ramentai visą laiką kliuvinėjo už žolės. Ji stengėsi laikytis kuo arčiau į antklodę įsupto kūno.

— Aš atvažiuosiu į ligoninę iš paskos, tėte.

Prieš pat įstumiamas į sraigtasparnį, Jerlofas pakėlė galvą, ir ji pamatė jo veidą. Baltą kaip kreida. Bet staiga į ją nukrypo atmerktos tėvo akys. Jis kažką pasakė, tyliai ir negirdimai.

— Ką? — Ji pasilenkė įtemptai klausydamasi.

— Tai padarė Ljungeris, — sukuždėjo Jerlofas.

— Ką padarė, tėte? — taip pat kuždomis paklausė Julija.

— Pasiėmė... mūsų Jensą.

Paskui jis pradingo lyg nejudantis ryšulys, užkeltas ant užpakalinės sraigtasparnio sėdynės. Durys už jo užsitrenkė.

— Dabar saugokitės, — įspėjo vienas pilotų, prieš užtrenkdamas savo duris.

Julija ramstydamasi nerangiai atsitraukė.

Kai rotoriaus mentės vėl pradėjo suktis, ji jau buvo už penkiasdešimties metrų ir matė, kaip šios sukasi vis greičiau ir greičiau. Technikos stebuklas. Garsus dundesys tamsoje — ir šit sraigtasparnis su jos senu tėvu ėmė kilti į juodą dangų vis aukščiau ir aukščiau ir greitai nulėkė pietvakarių kryptimi.

Pamažu sugrįžo silpnesni — pliuškenančių bangų ir vėjo garsai. Išgirdusi tolimą šūktelėjimą, Julija pasuko galvą.

Tai buvo Lenartas. Abu automobiliai vis dar stovėjo vingyje, ir nors Julijai skaudėjo rankas, ji vėl užgulė ramentus ir sugrįžo į nelaimės vietą žvyrkelyje.

— Ar ten buvo Jerlofas? — paklausė Lenartas, kai ji prisiartino.

Julija linktelėjo.

— Jie nuskraidino jį į Kalmarą.

— Gerai.

Gunaras Ljungeris tebesėdėjo savo automobilyje pravertomis durelėmis, bet jam nepavyko atsitraukti ir praleisti policijos automobilio.

Po susidūrimo užgesinęs variklį, nebegalėjo vėl jo paleisti. Pasukus raktelį pasigirsdavo tik bejėgis spragtelėjimas.

Suirzęs Ljungeris trenkė per oda aptrauktą vairą.

— Tau teks užrakinti automobilį ir palikti čia, — pasakė Lenartas. — Važiuok su mumis į Marnesą.

Ljungeris atsiduso, bet negalėjo rinktis. Pasiėmęs iš „Jaguaro“ portfelį, įlipo į policijos automobilį ir atsisėdo ant keleivio sėdynės šalia Lenarto. Julija įsitaisė užpakalyje.

Grįžtant į Marnesą, palinkusi į priekį iš šono stebėjo Ljungerį.

Ką jis veikė pakrantėje? Ką pasakė Jerlofui?

Ljungeris sėdėjo tiesia nugara, tarytum nejusdamas jos žvilgsnio, bet nuotaika policijos automobilyje buvo įtempta.

— Ar dabar papasakosi? — paklausė Lenartas po kelių minučių.

— Ką papasakosiu?

— Ką veikei pakrantės kelyje?

— Grožėjausi oru, — trumpai atsakė Ljungeris.

— Kodėl taip greit važiavai?

— Aš turiu „Jaguarą“.

— Ar žinojai, kad ant kranto guli Jerlofas?

— Ne.

Julija atsiduso.

— Jis meluoja, — pasakė Lenartui.

Ljungeris tylėjo.

— Sraigtasparnis, matyt, reagavo į tavo kūno šilumą, Gunarai, — tarė Lenartas. — Jerlofas tikriausiai buvo atšalęs. Mums pasisekė, kad tu ten buvai.

Ljungeris ir po šių žodžių nieko netarė. Jis žvelgė pro priekinį stiklą prisimerkęs arba abejingas, arba labai pavargęs.

Po kelių minučių policijos automobilis įvažiavo į Marneso centrą.

Prieš nuovadą radęs tuščios vietos, Lenartas pasistatė automobilį. Jis atrakino nuovadą, ir visas trejetas įėjo.

Lenartas, uždegęs šviesą, įjungė kompiuterį. Ljungeris atsistojo vidury kambario kaip karys prieš savo būrį.

— Aš tik trumpai paaiškinsiu, ne daugiau, — pasakė jis, žvelgdamas į Lenartą. — Šį vakarą neketinu čia pasilikti ilgiau, nei būtina. Noriu važiuoti namo.

— Mes visi norim, Gunarai. — Priėjęs prie rašomojo stalo, Lenartas paspaudė keletą kompiuterio klavišų. — Ar nori kavos?

— Ne. — Ljungeris pasižiūrėjo į Juliją ir paklausė: — Ar ji liks čia?

Lenartas tarytum sustingo, Ljungeriui Juliją pavadinus tik ji, bet pati Julija tik papurtė galvą. Jai rūpėjo kitkas.

— Ji važiuos į ligoninę pas savo tėvą, — tarė ji, — pasižiūrėti, ar jis išgyvens. — Julija įbedė akis į Ljungerį. — Aš jo pasiklausiu, kas atsitiko pakrantėje.

— Gerai, klauskit.

Ljungeris nė nedirstelėjo į ją, bet lūpos keistai vyptelėjo, lyg visas šis reikalas jį tik juokintų.

— Sėskis, Gunarai. — Lenartas parodė į kėdę šalia savo rašomojo stalo.

Paskui žengė porą žingsnių prie Julijos pas duris ir nuleidęs balsą paklausė:

— Ar dabar viena susidorosit?

Ji linktelėjo ir pasiėmė ramentus.

— Pažiūrėsiu, ar važiuoja vakarinis autobusas. Jei ne, įsėsiu į taksi.

— Puiku. Ar vėliau man paskambinsit? Aš važiuosiu namo, kai tik čia susitvarkysim.

Julija šypsodama linktelėjo, lyg šį vakarą nebūtų įvykę nieko blogo.

— Greit pasimatysim.

Ji norėjo šiltai apkabinti Lenartą, bet neketino to daryti priešais Gunarą Ljungerį.

Nulipusi laiptais ir vėl atsidūrusi šaltoje ir tuščioje gatvėje, dirstelėjo į autobusų stotį kitoje aikštės pusėje. Ten stovėjo autobusas — bet ar jis važiuoja į pietus?

Taksi iki Kalmaro kainuotų keletą šimtų kronų, jį rinksis blogiausiu atveju. Net jei tektų ištuštinti visą savo sąskaitą ir visą vakarą tesėdėtų laukdama ūmių ligų skyriuje, ji vis tiek važiuotų į ligoninę. Ji nori ten būti, kai Jerlofas prabus. Lenartas suprastų, kad ji turi dabar būti su Jerlofu, be to, šį vakarą jis pats labai užsiėmęs.

Ji pradėjo su ramentais šokuoti per gatvę, o paskui aikštės link.

Ūmiai prisiminė šypseną — keistą Gunaro Ljungerio vyptelėjimą.

Jis sulamdė savo automobilį ir vos ne pirštu buvo parodytas kaip Jerlofo žudikas, bet nuovadoje stovėjo prie Lenarto rašomojo stalo su šypsenėle, lyg tikėdamasis iš ten pasprukti.

Tarytum būtų ketinęs...

Staiga Julija sustojo kitoje gatvės pusėje. Ji jau buvo įveikusi pusę kelio iki autobusų stoties, bet, nesileisdama į tolesnius apmąstymus, apsigręžė. Su ramentais pradėjo šokčioti nuovados link.

Nors buvo likę vos šimtas metrų, Julija nesuspėjo.

Dar ant šaligatvio ji išgirdo pistoleto šūvį. Trumpą ir garsų pokštelėjimą be aido, bet nuovados viduje.

Pro langą pasigirdo duslus dunkstelėjimas.

Po kelių sekundžių nugriaudėjo dar vienas šūvis.

Julija nušokavo tris žingsnius ir, kadangi su ramentais judėjo per lėtai, numetė juos ant asfalto. Ji ėmė bėgti.

Iki nuovados durų užlėkė pora didelių žingsnių, nuo kurių lūžusią pėdą pervėrė skausmas.

Atidariusi duris užuodė parako kvapą ir sustojo.

Atsargiai įkišusi galvą, Julija iš pradžių išvydo tik šalia rašomojo stalo kyšančią Lenarto koją. Jai vos nesustojo širdis, bet paskui pamatė, kad jis sukrutėjo.

Jis buvo suklupęs prie rašomojo stalo viena ranka remdamasis į grindis, kita stipriai spausdamas kruviną kaktą.

Lenarto pistoleto dėklas buvo atsegtas. Pamažėle apsivertęs jis pažvelgė į Juliją miglotomis ir suglumusiomis akimis.